— Noriu tėvo Rošo.
Tėvas Rošas atsistojo ir žengė mūsų link.
— Kas ten? — paklausė. — Ar čia kas nors yra?
— Čia aš, ledi Katerina, — atsiliepiau. — Atėjau su Agnese. Jos kelis… — ką jam pasakyti? Kad įsimetė infekcija? — Norėčiau, kad apžiūrėtum jos kelį.
Jis bandė tai daryti, tačiau bažnyčioje buvo per tamsu, tad nusinešė mergytę į savo būstą. Tiesa, šviesos čia buvo neką daugiau. Jo trobelė ne kažin kiek didesnė už tą pašiūrę, į kurią andai buvau įlindusi atsipūsti, ir jau tikrai ne aukštesnė. Visą tą laiką, kol buvome ten, jis net negalėjo dorai išsitiesti, kad galva neatsitrenktų į sijas.
Jis atvėrė vienintelio lango langinę, įleisdamas vidun gūsį lietaus, tada užžiebė žvakę su dagtimi iš vikšrio šerdies ir pasodino Agnesę ant suklypusio medinio stalo. Kai tik nuvyniojo tvarstį, mergytė atšlijo nuo jo.
— Sėdėk ramiai, Agnus, — paliepė jis. — Tada aš papasakosiu tau, kaip Kristus iš dangaus atėjo į žemę.
— Kalėdų dieną, — pasakė Agnesė.
Rošas apčiupinėjo žaizdą, pirštais vis spustelėdamas patinimus ir visą tą laiką nesiliaudamas ramiai kalbėti:
— O piemenys stovėjo išsigandę, nes nežinojo, ką reiškia ta ryški šviesa. Ir dar jie išgirdo garsus, tarytum varpų skambėjimą, sklindantį iš dangaus. Bet jie pamanė, kad tai Viešpaties angelas nusileido pas juos.
Kai aš bent pamėgindavau prisiliesti jos keliuko, Agnesė klykdavo ir stumdavo mano rankas šalin, tačiau Rošui ji leido didžiuliais pirštais maigyti visą paraudusį plotą. Abejonių neliko: virš kelio tikrai formavosi raudonas ruožas. Tėvas Rošas švelniai jį palietė ir prikišo žvakę arčiau.
— O tada iš tolimos šalies, — bylojo jis, prisimerkęs apžiūrinėdamas paraudimą, — atkeliavo trys karaliai, jie atnešė dovanų. — Jis dar kartą atsargiai palietė paraudimą, tada suglaudė delnus, tarsi ketindamas melstis. Ne, nesimelsk dabar, galvojau aš. Nesimelsk. Daryk ką nors.
Jis nuleido rankas ir pažvelgė į mane.
— Bijau, kad žaizda užnuodyta, — pasakė. — Paruošiu juozažolės užpilo, kad ištrauktų nuodus.
Jis priėjo prie ugniavietės, pamaišė kelias vos vos žioruojančias malkas, iš kibirėlio į geležinį puodą šliūkštelėjo vandens.
Kibirėlis buvo nešvarus, puodas buvo nešvarus, rankos, kuriomis jis čiupinėjo Agnesės žaizdą, irgi buvo nešvarios. Stovėdama ten ir žiūrėdama, kaip jis kaičia puodą, kaip rausiasi nešvariame maišelyje, ėmiau gailėtis išvis atėjusi. Tėvas Rošas — nėmaž ne geresnis gydytojas nei Imeina. Lapų bei sėklų užpilas nuo kraujo užkrėtimo padėti gali lygiai tiek pat, kiek ir dvokūs Imeinos kompresai. Nepadės ir maldos, net jei jis kalbasi su Dievu taip, tarsi Jis iš tikrųjų būtų kažkur visai šalia.
Jau beveik žiojausi priekaištauti: „Ir tai viskas, ką gali padaryti?” — bet tuoj pat susizgribau, kad kažkodėl vyliausi to, kas neįmanoma. Infekciją gali išgydyti penicilinas, imuniteto sustiprinimas, antiseptikai — žodžiu, visi tie dalykai, kurių drobiniame jo maišelyje tikrai nebuvo.
Prisiminiau, kaip ponas Gilkraistas vienoje savo paskaitų pasakojo apie Viduramžių gydytojus. Jis kalbėjo, esą šie buvę visiški kvailiai, Juodosios Mirties metais mėgindami gydyti ligonius nuleisdami šiems kraują, duodami aršeniko ar ožkos šlapimo. O ko daugiau jie galėjo griebtis? Juk jie neturėjo nei gamaglobulino, nei antimikrobinių preparatų. Jie net nesuprato, kas sukelia ligą. Pirštais trupindamas į puodą džiovintus žiedlapius ir žolynus, tėvas Rošas darė geriausia, ką galėjo.
— Gal turi vyno? — paklausiau jo. — Seno vyno?
Silpname jų aluje alkoholio tiek, kad neverta nė minėti, vyne — neką daugiau, bet, kuo ilgiau vynas išlaikytas, tuo didesnė alkoholio koncentracija. O alkoholis, šiaip ar taip, — antiseptikas.
— Staiga prisiminiau, kad, užpylus ant žaizdos seno vyno, kartais galima išgydyti infekciją, — pasakiau.
Jis nepaklausė, ką reiškia „infekcija”, nepasidomėjo, kaip aš sugebėjau tai prisiminti, jeigu išvis esu praradusi atmintį. Nedelsdamas nuėjo į bažnyčią ir atnešė molinį butelį, pilną aitriai kvepiančio vyno. Užpyliau jo ant tvarsčio, išploviau žaizdą.
Butelį parsinešiau į namus. Ir paslėpiau po lova Rozemundos buduare (jeigu netyčia paaiškėtų, kad man atiteko butelis sakramentams skirto vyno, Imeinai nieko daugiau ir nereikėtų, kad galėtų sudeginti tėvą Rošą už ereziją), taigi, dabar galėsiu valyti žaizdą nuolat. Kai Agnesė gulėsi miegoti, užpyliau šlakelį tiesiai ant žaizdos.
19
Lijo iki pat Kūčių — drengė žvarbus, žiemiškas lietus, jis skverbėsi vidun per lubose paliktą skylę dūmams išeiti, tad malkos ugniavietėje šnypštė ir rūko.
Kivrina kiekviena pasitaikiusia proga vilgė Agnesės keliuką vynu, ir dvidešimt trečiosios popietę jis atrodė jau šiek tiek geriau. Tiesa, vis dar sutinęs, bet raudona drūžė išnyko. Kivrina, iškėlusi apsiaustą kaip skėtį virš galvos, tekina nubėgo į bažnyčią pasakyti to tėvui Rošui, bet jo nerado.
Nei Imeina, nei Elivysa net nepastebėjo, kad Agnesė susižeidė kelį. Jos sukosi dieną naktį, kad spėtų pasiruošti kaip reikiant sutikti sero Bloeto šeimą — jei tik jie tikrai atvažiuos: kuopė kambarėlį palėpėje (ten ketino apnakvindinti moteris), kepė pribloškiančią gausybę įvairiausių bandelių, pudingų bei pyragaičių, įskaitant ir vieną tikrai groteskišką — vaizduojančią kūdikėlį Jėzų, gulintį ėdžiose, suvystytą į vystyklus iš tešlos juostelių.
Pavakary tėvas Rošas pats apsilankė dvare — permirkęs iki siūlo galo, visas drebantis. Pasirodo, ėjo per ledinį lietų pririnkti gebenių menei papuošti. Imeinos čia nebuvo — ji virtuvėje lipdė iš tešlos kūdikėlį Jėzų — tad Kivrina pakvietė Rošą užeiti ir išsidžiovinti drabužius prie ugnies.
Ji pašaukė Maisrę, o kai ši taip ir nepasirodė, pati nuėjo per kiemą į virtuvę, atnešti Rošui puodelio karšto alaus. Kai grįžo, Maisrė jau sėdėjo ant suolo greta Rošo, viena ranka pakėlusi purvinų plaukų kaltūną, o Rošas žąsies taukais tepė jai ausį. Vos išvydusi Kivriną, Maisrė tuoj pat griebėsi už ausies, tikriausiai sunaikindama visas tėvo Rošo pastangas, ir iškurnėjo lauk.
— Agnesės keliukas sveiksta, — pasakė Rošui Kivrina. — Tinimas slūgsta, užsitraukė naujas šašas.
Tėvas Rošas nemaž nenustebo, ir Kivrina net suabejojo: galbūt ji suklydo, gal nebuvo jokio kraujo užkrėtimo?
Naktį lietus virto sniegu.
— Jie neatvyks, — su palengvėjimu atsiduso Elivysa kitą rytą.
Kivrinai irgi taip atrodė. Per naktį sniego paklotas išaugo iki trisdešimties centimetrų storio, o snigti vis dar nesiliovė. Atrodė, kad net Imeina susitaikė su mintimi, jog svečių sulaukti nelemta, bet vis vien triūsė, nešė iš palėpės alavinius indus, vaikė Maisrę tai šen, tai ten.
Apie vidudienį staiga liovėsi snigti, o maždaug antrą valandą dangus ėmė giedrytis; Elivysa paliepė visiems persirengti šventadieniniais drabužiais. Kivrina padėjo apsirengti mergaitėms; ji net apstulbo išvydusi, kokie prašmatnūs jų šilkiniai marškiniai. Agnesės suknelė buvo iš tamsraudonio aksomo su sidabrine sagtimi, o žolės žalumo Rozemundos suknelė buvo su ilgomis skeltomis rankovėmis ir žemu korsažu, iš po kurio matėsi geltonų šilkinių marškinių siuviniai. Niekas nė puse lūpų neprasitarė Kivrinai, ką turėtų vilkėti ji, bet po to, kai ji išpynė mergaitėms kasas ir paleido ant pečių, Agnesė pareiškė: „O tu privalai apsivilkti savo mėlynąją suknelę” ir ištraukė ją iš skrynios lovos kojūgalyje. Greta mergaičių šventadieninių pašvitų suknelė jau taip smarkiai nebadė akių, bet vis vien buvo pernelyg smulkaus audimo, pernelyg ryškiai mėlyna.