— Štai toji moteris, apie kurią kalbėjau.
Moteris — ne mergelė, o ir jos tonas buvo kritiškas, kone kaltinantis. Nejaugi bus pripasakojusi vyskupo pasiuntiniui, kad aš — galbūt prancūzų šnipė?
— Ji tvirtina nieko neprisimenanti, — pareiškė ledi Imeina, — bet kalbėti ji gali ir moka skaityti. — Ji grįžtelėjo į Rozemundą. — Kur tavo segė?
— Prisegta prie apsiausto, — atsakė Rozemundą. — Jį pasidėjau palėpėje.
— Eik, atnešk.
Rozemundą, kad ir nenoriai, pakluso. Kai tik ji pasišalino, ledi Imeina prašneko vėclass="underline"
— Seras Bloetas padovanojo mano vaikaitei sužieduotuvių dovaną — segę su užrašytais žodžiais romėnų kalba. — Ji nudelbė mane triumfuojančiu žvilgsniu. — Ji pasakė, ką tie žodžiai reiškia, be to, bažnyčioje šiąnakt kalbėjo mišių žodžius — netgi anksčiau, nei juos ištardavo kunigas.
— Kas išmokė tave pažinti raides? — paklausė vyskupo pasiuntinys, jau gana sunkiai apversdamas liežuvį nuo vyno.
Jau žiojausi sakyti, jog tai seras Bloetas pasakęs man, ką tie žodžiai reiškia, bet pabūgau — gali būti, kad jis jau spėjo tai paneigti.
— Aš nežinau, — atsakiau. — Aš neprisimenu nieko, kas buvo mano gyvenime anksčiau, nes miške mane užpuolę plėšikai trenkė man per galvą.
— Kai ji prabudo pirmą kartą, šnekėjo kalba, kurios niekas negalėjo suprasti, — pareiškė ledi Imeina taip, tarsi tai būtų dar vienas mano kaltumo įrodymas, bet aš net nenutuokiau, kuo ji stengiasi mane apkaltinti ar kaip su tuo susijęs vyskupo pasiuntinys.
— Šventasis tėve, ar po to, kai paliksite mus, jūs keliausite į Oksenfordą? — paklausė ji.
— Taip, — atsakė jis, bet balsas išsyk nuskambėjo budriai. — Čia mes negalime užsibūti ilgiau nei kelias dienas.
— Norėčiau, kad pasiimtumėte ją drauge ir nugabentumėte gerosioms seserims į Godstou.
— Mes neketiname užsukti į Godstou, — atsakė vyskupo pasiuntinys, akivaizdžiai išsisukinėdamas. Nuo vienuolyno iki Oksfordo nėra nė penkių mylių. — Bet grįžęs aš paklausiu vyskupo, ar jis nėra ko nors girdėjęs apie šią moterį, ir nedelsdamas atsiųsiu žinią jums.
— Aš manau, kad ji — vienuolė; ji moka kalbėti lotyniškai ir žino, kas turi būti kalbama per mišias, — laikėsi savo Imeina. — Norėčiau, kad nugabentumėte ją į vienuolyną — galbūt vienuolės žinos, kas ji.
Vyskupo pasiuntinys, atrodo, susinervino dar labiau, bet neprieštaravo. Vadinasi, laiko turiu tik iki tol, kol jie susiruoš išvykti. Kelias dienas, sakė vyskupo pasiuntinys; jeigu sėkmė nuo manęs nenusigręš, galbūt tai reikš, kad jie neišvyks anksčiau Nekaltųjų kūdikių skerdynių dienos. Vis dėlto ketinu kuo greičiau paguldyti Agnesę į lovą ir mėginti dar kartą pasišnekėti su Gavynu.
22
Kai Kivrinai pagaliau pavyko paguldyti Agnesę, jau beveik aušo. „Trijų karalių”, kaip mergytė atkakliai ir toliau juos vadino, atvykimas ją visiškai išbudino, ir ji, nors buvo akivaizdžiai pervargusi, atsisakė net klausytis apie būtinybę pailsėti, mat baiminosi, kad gali ką nors pražiopsoti.
Ji vis vilkosi paskui Kivriną, kuri mėgino talkinti Elivysai nešti vidun maistą puotai, verkšleno esanti alkana, bet paskui, kai stalai galiausiai buvo apkrauti ir visi sėdo puotauti, išvis atsisakė valgyti.
Kivrina neturėjo laiko ginčytis su mergyte. Patiekalų buvo devynios galybės, ir visus reikėjo atnešti per kiemą iš virtuvės: nenutrūkstamu srautu plūdo dubenys su stirniena, kiaulienos kepsniai ir galiausiai — pyragas, toks milžiniškas, kad Kivrina beveik laukė, kad, prapjovus plutelę, iš jo siūbtelės pulkas juodųjų strazdų. Šventosios Reformacijos bažnyčios kunigas tvirtino, kad tarp vidurnakčio mišių ir pagrindinių Kalėdų ryto mišių vis dar derėjo laikytis pasninko, bet čia visi, neišskiriant nė paties vyskupo pasiuntinio, kibo pilną burna kirsti keptus fazanus bei žąsis ir triušį, troškintą krokų padaže. Ir gerti. „Trys karaliai” nepailsdami vis reikalavo įpilti jiems dar vyno.
Tiesa Jie jau dabar buvo prisivaišinę daugiau, nei valiojo pakelti. Vienuolis geidulingais žvilgsniais varstė Maisrę, dvasininkas, kuris ir atvyko jau gerokai įšilęs, dabar kone voliojosi po stalu. Vyskupo pasiuntinys gėrė už du, nuolat modamas Rozemundai nešti jam naują taurę vyno — sulig kiekviena jis skeryčiojosi vis plačiau, jo mostus darėsi vis sunkiau suprasti.
Na ir gerai, galvojo Kivrina. Galbūt jis prisigers tiek, kad visiškai užmirš pasižadėjęs ledi Imeinai nugabenti mane į Godstou vienuolyną. Nešiodama ąsotį, ji taikėsi prisišlieti prie Gavyno — galbūt pavyks dar kartą paklausti jo, kur yra plyšys, tačiau Gavynas garsiai juokėsi, keleto sero Bloeto vyrų apsuptas, o šie, vos ją išvydę, ėmė reikalauti dar elio bei mėsos. Kai Kivrina vėl grįžo pas Agnesę, mergytė jau kietai miegojo, galvą beveik visiškai įtraukusi į movą. Kivrina atsargiai pakėlė ją ant rankų ir nunešė laiptais aukštyn, į Rozemundos buduarą.
Viršuje virstelėjo durys.
— Ledi Katerina! — tarpduryje stovėjo Elivysa su visu glėbiu patalų. — Kaip gerai, kad tu čia. Man labai reikia pagalbos.
Agnesė krustelėjo.
— Atnešk iš palėpės lininių paklodžių, — tarė Elivysa. — Bažnyčios tarnai miegos čia, šitoje lovoje, o sero Bloeto sesuo ir jos moterys — palėpėje.
— O kur miegosiu aš? — parūpo Agnesei, kuri suskato rangytis iš Kivrinos glėbio.
— Mes miegosime svirne, — atsakė Elivysa. — Bet tau teks palaukti, kol paruošime lovas visiems, Agnese. Dabar bėk pažaisti.
Agnesės nereikėjo nė raginti. Ji nustraksėjo laiptais žemyn mosuodama ranka, kad varpelis tilindžiuotų kuo garsiau.
Elivysa padavė Kivrinai patalus.
— Šituos nešk į palėpę ir paimk šermuonėlio kailio lovatiesę iš mano vyro drožinėtos skrynios.
— Kaip manai, kiek dienų čia viešės vyskupo pasiuntinys ir jo vyrai? — paklausė Kivrina.
— Nežinau, — atsakė Elivysa; atrodė susirūpinusi. — Meldžiuosi, kad ne ilgiau nei dvi savaites. Kitaip pristigsime mėsos. Žiūrėk, neužmiršk gerųjų velenėlių pagalvėms atremti.
Dvi savaitės — laiko daugiau nei pakankamai, susitikimo data bus jau seniai praėjusi. O ir neatrodė, kad atvykėliai ruoštųsi kur nors keliauti. Kai Kivrina, nešina paklodėmis, nulipo iš palėpės, vyskupo pasiuntinys jau miegojo aukštajame krėsle ir garsiai knarkė, dvasininkas buvo susikėlęs kojas ant stalo. Vienuolis užspeitė į kampą vieną iš sero Bloeto kambarinių ir čiupinėjo jos skepetą. Gavyno niekur nesimatė.
Kivrina nunešė paklodes ir lovatiesę Elivysai ir pasisiūlė nugabenti patalus į svirną.
— Agnesė labai pavargusi, — pasakė. — Ją reikėtų kuo greičiau paguldyti.
Elivysa išsiblaškiusi linktelėjo, daužydama dulkes nuo vieno sunkaus velenėlio. Kivrina tekina nuskubėjo laiptais žemyn ir išpuolė į kiemą. Gavyno nebuvo nei arklidėje, nei alaus varykloje. Kivrina padelsė prie išvietės, kol iš ten išniro du rudaplaukiai vaikinai ir smalsiai sužiuro į ją, tada patraukė į svirną. Galbūt Gavynas vėl kur nors nulindo su Maisre, o gal išėjo į pievą švęsti drauge su kaimiečiais. Skleisdama šiaudus ant medinių svirno stoginės grindų, Kivrina girdėjo iš ten atsklindant juoko pliūpsnius.
Ji užtiesė šiaudus kailiais ir dygsniuotomis antklodėmis, nulipo žemyn ir pro siaurą tarpelį tarp trobesių išlindo į atvirą plotą vildamasi, kad galbūt kur nors pavyks pastebėti Gavyną. Kaimiečiai priešais šventorių buvo susikūrę laužą ir dabar stoviniavo aplink jį šildydamiesi rankas ir gurkšnodami iš didelių ragų. Laužo šviesoje Kivrina įžiūrėjo įraudusius Maisrės tėvo ir prievaizdo veidus, bet Gavyno — ne.