Nebuvo jo ir dvaro kieme. Tik Rozemundą stovėjo prie vartų, susisupusi į apsiaustą.
— Ką tu čia veiki šitokiame šaltyje? — paklausė Kivrina.
— Laukiu savo tėvo, — atsakė Rozemundą. — Gavynas sako, kad jis tikrai turėtų atvykti, dar net neišaušus.
— Matei Gavyną?
— Taip. Jis arklidėje.
Kivrina neramiai dirstelėjo tenlink.
— Pernelyg šalta stoviniuoti lauke. Privalai eiti į vidų. Pasakysiu Gavynui, kad tučtuojau praneštų tau, kai tik tavo tėvas atvyks.
— Ne, aš palauksiu čia, — laikėsi savo Rozemundą. — Jis prižadėjo, kad Kalėdoms būtinai atvyks pas mus. — Jos balsas vos vos virpėjo.
Kivrina kilstelėjo žibintą. Rozemundą neverkė, bet jos skruostai buvo įraudę. Kažin, ką dabar padarė seras Bloetas, kad ji nuo jo slapstosi? O gal ją išgąsdino girtas vienuolis arba dvasininkas?
Kivrina paėmė mergaitę už rankos.
— Gali palaukti ir virtuvėje, ten bent šilta, — pasakė.
Rozemundą linktelėjo.
— Tėtis prižadėjo, kad būtinai atvyks.
Ir kas tada? — pagalvojo Kivrina. Ką atvykęs jis galės padaryti? Išprašys bažnyčios atstovus? Atšauks Rozemundos sužieduotuves su seru Bloetu? „Tėtis nė už ką niekam neleis manęs skriausti”, — andai sakė Rozemundą Kivrinai, bet kažin, ar jis dar gali išardyti sužieduotuves, kai jau viskas sutarta dėl vestuvių, be to, vargu bau jis gali leisti sau pyktis su seru Bloetu, kuris turi „daugybę galingų draugų”.
Kivrina nusivedė Rozemundą į virtuvę ir paliepė Maisrei pakaitinti jai puodelį vyno.
— Einu, pasakysiu Gavynui, kad tučtuojau ateitų tavęs pakviesti, kai tik tavo tėvas atvyks, — pasakė ji ir išskubėjo į arklidę, bet Gavyno nerado nei ten, nei alaus varykloje.
Kivrina nuėjo atgal į namą svarstydama, ar tik Imeina nebus išsiuntusi Gavyno su dar balažin kokia užduotimi. Tačiau Imeina sėdėjo greta vyskupo pasiuntinio, kuris akivaizdžiai visiškai nesidžiaugė pažadintas, ir kažką primygtinai jam kalbėjo. Gavynas jau buvo įsitaisęs prie ugniavietės, apsuptas sero Bloeto vyrų, įskaitant ir tuodu rudaplaukius, su kuriais, išeinančiais iš išvietės, susidūrė Kivrina. Netoliese murksojo ir pats seras Bloetas, o greta — jo brolienė ir Elivysa.
Kivrina susmuko ant elgetų suolelio prie pertvaros. Dabar neverta net tikėtis, kad pavyks vogčiomis prisiartinti prie Gavyno, tad apie galimybę klausinėti, kur yra plyšys, nėra ko nė svajoti.
— Atiduokite jį man! — suspigo Agnesė. Drauge su kitais vaikais ji grūdosi prie laiptų į buduarą; berniūkščiai, pastvėrę Juočkį, perdavinėjo jį vienas kitam, glamonėdami, tapšnodami, žaisdami su jo ausimis. Atrodo, nutaikiusi progą, kol Kivrina buvo išėjusi į svirną, Agnesė bus sulaksčiusi į arklidę atsinešti šunyčio.
— Tai mano šuo! — šaukė Agnesė, stengdamasi pagriebti Juočkį. Tačiau berniūkštis išsisuko nuo jos rankų. — Atiduokite!
Kivrina atsistojo.
— Kartą, jodamas mišku, aptikau mergelę, — pradėjo garsiai pasakoti Gavynas. — Ją užpuolė plėšikai ir skaudžiai sužeidė, jos galva buvo prakirsta ir smarkiai bėgo kraujas.
Kivrina sudvejojo, žvilgtelėjo į Agnesę, kuri kumštukais trankė berniūkščio ranką, tada vėl atsisėdo.
— „Gražioji mergele, — paklausiau jos, — kas šitaip tau padarė?”
— pasakojo Gavynas, — bet dėl baisios žaizdos ji negalėjo kalbėti.
Agnesė sugebėjo išplėšti iš berniūkščių saVo šunytį ir dabar spaudė prie krūtinės. Kivrina jautė privalanti tučtuojau eiti gelbėti nelaimingo gyvulėlio, bet liko sėdėti kur sėdėjusi, pasislinko tik tiek, kad galėtų matyti pro sero Bloeto brolienės įspūdingo galvos apdangalo kraštą. Papasakok jiems, kur mane suradai, tylomis įkalbinėjo ji Gavyną. Pasakyk, kurioje vietoje miškuose.
— „Aš — tavo ištikimas tarnas, tik paliepk, ir leisiuos vytis tų žiaurių plėšikų, — pasakiau jai, — bet baiminuosi palikti tave tokios sunkios būklės”, — porino Gavynas, dirsčiodamas Elivysos pusėn. — Bet ji atsipeikėjo ir pati ėmė melsti, kad skubinčiausi ieškoti tų, kurie šitaip ją nuskriaudė.
Elivysa atsistojo ir priėjo prie durų. Nerimastingai patrypčiojo ten valandėlę, paskui grįžo ir vėl atsisėdo.
— Ne!!! — suklykė Agnesė. Vienas raudonplaukių sero Bloeto sūnėnų buvo pastvėręs Juočkį ir dabar laikė viena ranka, iškėlęs virš galvos. Jei Kivrina nesuskubsianti šunyčio išgelbėti, jie mirtinai jį užmaigy s, be to, nebebuvo jokios prasmės toliau klausytis istorijos apie Mergelės Išgelbėjimą Miškuose, mat pasakojimas buvo skirtas anaiptol ne tam, kad visi sužinotų, kas įvyko, o tik siekiant padaryti įspūdį Elivysai. Kivrina nuskubėjo prie vaikų.
— Plėšikai buvo nujoję visai neseniai, — porino Gavynas. — Aš visai nesunkiai radau jų pėdsaką ir leidausi juo, vis paragindamas žirgą.
Sero Bloeto sūnėnas laikė iškėlęs šunytį už priekinių letenų; vargšas padarėlis gailiai cypavo.
— Kivrina! — suspigo Agnesė, vos ją išvydusi, ir metėsi jai į glėbį. Sero Bloeto sūnėnas tučtuojau atidavė Juočkį Kivrinai ir pasitraukė, kiti vaikai iškriko į visas puses.
— Tu išgelbėjai Juočkį! — sušuko Agnesė, tiesdama į jį rankas.
Kivrina papurtė galvą.
— Metas į lovą, — ištarė.
— Aš nepavargusi! — suinkštė Agnesė taip, kad vargu ar ja kas būtų patikėjęs. Mergytė pasitrynė akis.
— Užtat Juočkis pavargęs, — atsakė Kivrina ir atsitūpė prie mergytės. — O jis nesutiks migti tol, kol tu neatsigulsi šalia jo.
Atrodė, kad šitoks argumentas ją sudomino. Kivrina nelaukė, kol mergytė suras jame kokią kliautį: tarsi kūdikį įdavė jai į glėbį Juočkį ir apglėbė juos abu.
— Juočkis norėtų, kad pasektum jam pasaką, — pridūrė ji, sukdama prie durų.
— Netrukus atsidūriau nepažįstamoje vietoje, — porino Gavynas. — Pačioje miško glūdumoje.
Kivrina išsivedė savo globotinius laukan, nusivedė per kiemą į svirną.
— Juočkiui patinka pasakos apie kates, — pareiškė Agnesė, švelniai sūpuodama šunytį glėbyje.
— Tai ir paseksi jam pasaką apie katę, — pasakė Kivrina. Ji perėmė šunytį, kad Agnesė galėtų laisvomis rankomis užsiropšti kopėčiomis į stoginę. Sumaigytas, numyluotas Juočkis jau miegojo. Kivrina paguldė jį į šiaudus greta pakloto guolio.
— Kartą gyveno išdykusi katė, — pradėjo pasakoti Agnesė. — Aš visai nemiegosiu. Tik pagulėsiu greta Juočkio, taigi, nusirengti man nereikia.
— Nereikia, — sutiko Kivrina, užklodama ir Agnesę, ir Juočkį sunkiu kailiu. Svirne buvo pernelyg šalta, kad nusirenginėtum.
— Juočkis mielai panešios mano varpelį, — pareiškė Agnesė, mėgindama užnerti kaspinėlį šunyčiui ant kaklo.
— Ne, varpelio jis nenori, — užginčijo Kivrina ir atėmė jį iš mergytės, tada užklojo juos dar vienu kailiu. Pati įsirangę į guolį greta Agnesės. Ši kaipmat prisispaudė prie jos.
— Kartą gyveno išdykusi katė, — vėl pradėjo pasakoti Agnesė ir nusižiovavo. — Tėtis draudėjai eiti į mišką, bet ji nepaklausė. — Ji iš paskutinių jų grūmėsi su miegu, trindama akis ir kurdama išdykusios katės nuotykius, bet tamsa ir šiluma po storais kailiais greitai ją įveikė.
Kivrina dar kiek pagulėjo nekrustelėdama, laukdama, kol Agnesės kvėpavimas taps gilus ir lygus, tada švelniai išlaisvino Juočkį iš jos glėbio ir paguldė į šieną.