Agnesė susiraukė per miegus ir siektelėjo šunyčio, tad Kivrina pati ją apkabino. Žinojo: reikėtų tučtuojau keltis ir traukti ieškoti Gavyno. Iki susitikimo liko mažiau nei savaitė.
Agnesė krustelėjo ir prisispaudė prie jos dar labiau, jos plaukai pakuteno Kivrinai skruostą.
Tik kaip aš paliksiu tave? — pagalvojo Kivrina. Ir Rozemundą? Ir tėvą Rošą? Ir pati užsnūdo.
Kai prabudo, buvo jau beveik visai išaušę; Kivrina net nepajuto, kada atėjusi Rozemundą susirangė guolyje šalia Agnesės. Ji paliko miegančias mergaites, nutykino kopėčiomis žemyn ir nuskubėjo per kieme telkšančią brėkšmos pilkumą, baimindamasi, kad galėjo pražiopsoti mišioms kviečiantį varpą. Tačiau Gavynas vis dar nebuvo pasitraukęs nuo ugniavietės, o vyskupo pasiuntinys tebesėdėjo aukštajame krėsle, klausydamasis ledi Imeinos šnekų.
Vienuolis irgi tebesėdėjo kampe, viena ranka apglėbęs Maisrę, tik dvasininko niekur nebuvo matyti. Tikriausiai jis visiškai nuknebo, ir kas nors susizgribo paguldyti jį į lovą.
Vaikai turbūt irgi buvojau suguldyti, kai kurios moterys, matyt, jau užlipo į palėpę ilsėtis. Kivrina nebematė nei sero Bloeto sesers, nei brolienės iš Dorseto.
— „Stok, vagie!” — surikau aš, — vis dar porino Gavynas. — „Stok ir susiremkime garbingame mūšyje!”
Kivrina taip ir liko nesupratusi, ar čia vis dar tęsiasi Mergelės Išgelbėjimo istorija, ar pereita prie kurio nors iš sero Lanseloto nuotykių. To jau neįmanoma buvo įspėti, o jei Gavyno tikslas buvo padaryti įspūdį Elivysai, jis jau tuščiai aušino bumą. Elivysos menėje nebebuvo. O ir likusieji Gavyno klausytojai neatrodė itin atidūs. Du iš jų žaidė kažkokį padriką žaidimą kauliukais, mėtydami juos tarp savęs ant suolo, o seras Bloetas saldžiai šnarpštė, smakru įsirėmęs į masyvią krūtinę.
Kivrina net neabejojo, kad užmigusi vis tik nepraleido progos pasikalbėti su Gavynu; sprendžiant iš susiklosčiusios situacijos, tokia proga artimiausiu metu išvis kažin ar pasitaikys. Ji galėjo ramiausiai pasilikti svirno stoginėje su Agnese. Taigi, progą teks kaip nors susikurti pačiai — nutykoti Gavyną, kai jis eis į išvietę, arba prisigretinti pakeliui į bažnyčią ir sukuždėti: „Lauksiu tavęs arklidėje po mišių”.
Neatrodė, kad bažnytininkai artimiausiu metu galėtų kur nors išvykti, nebent pasibaigtų vyno atsargos; vis dėlto palikti viską paskutinei akimirkai būtų pernelyg rizikinga. Ar maža kas, vyrai, žiūrėk, dar susiruoš rytoj į medžioklę, o gal pasikeis oras, be to, nesvarbu, ar vyskupo pasiuntinys su savo palydovais susiruoš išvykti ar ne, iki paskirtojo susitikimo liko vos penkios dienos. Ne, keturios. Juk jau Kalėdos.
— Jis užsimojo galingam kirčiui, — pasakojo Gavynas; jis net atsistojo, rodydamas, kaip viskas buvo, — ir jeigu jam būtų pavykę smogti taip nuožmiai, kaip ketino, galvą man būtų perskėlęs pusiau.
— Ledi Katerina! — pašaukė Imeina. Ji buvo jau atsistojusi ir mojo Kivrinai prieiti. Vyskupo pasiuntinys susidomėjęs dėbčiojo į ją, ir jos širdis neramiai suspurdėjo: galaižin kokią pragaištį tuodu galėjo sumanyti. Tačiau Kivrinai nespėjus nė poros žingsnių žengti, Imeina prisiartino pati, nešina ryšuliu, suvyniotu į audeklo atraižą.
— Norėčiau, kad nuneštum jas tėvui Rošui — mišioms, — pasakė ji atidengdama audeklo kraštą, kad Kivrina pamatytų, jog ryšulyje — vaškinės žvakės. — Ir pasakyk jam: tegul pastato jas ant altoriaus, ir tegul atpranta nugnybti žvakės liepsną, nes nuo to sutrūkinėja dagtis. Ir dar, tegul paruošia bažnyčią, kad vyskupo pasiuntinys galėtų deramai laikyti Kalėdų mišias. Noriu, kad bažnyčia per Kalėdas atrodytų kaip Viešpaties namai, o ne kokia kiaulidė. Ir pasakyk, kad apsivilktų švarią sutaną.
Vadinasi, vis dėlto išsireikalavai padorias mišias, galvojo Kivrina, skubėdama per kiemą į praėjimą tarp trobesių. Ir sutarei atsikratyti manęs. Dabar tau liko tik atsikratyti tėvo Rošo: reikės dar įtikinti vyskupo pasiuntinį atimti jam šventinimus arba išgabenti jį į Bisesterio vienuolyną.
Lankoje nesimatė nė gyvos dvasios. Baigiantis degti laužas dar blausiai švytėjo praskydusioje prietemoje, o aplink jį ištirpusio sniego balutes jau vėl aptraukė ledo luobelė. Kaimiečiai tikriausiai išsiskirstė numigti; Kivrinai šovė į galvą, kad tėvas Rošas galbūt irgi nuėjo ilsėtis, tačiau iš jo bakūžės nerūko nė menkiausias dūmelis, o į Kivrinos beldimą niekas neatsakė. Ji nužingsniavo takučiu ir pro šonines duris įėjo į bažnyčią. Čia vis dar tvyrojo tamsa, buvo gerokai šalčiau nei vidurnaktį.
— Tėve Rošai, — tyliai šūktelėjo Kivrina, apgraibomis sliūkindama šventosios Kotrynos statulos link.
Jis neatsakė, bet Kivrina išgirdo tykiai murmantį jo balsą. Tėvas Rošas klūpojo priešais altorių, už pertvaros su Nukryžiuotuoju.
— Rodyk kelią tiems, kuriems šią naktį teko toli keliauti, leisk jiems saugiai sugrįžti namo, sergėk nuo pavojų ir ligų kelyje, — kalbėjo jis, ir prislopintas jo balsas priminė Kivrinai tą vakarą, kai ji, mirtimi vaduodamasi, gulėjo lovoje ir girdėjo tą patį balsą, sklindantį per liepsnas — ramų ir guodžiantį. Ir dar jis priminėjai poną Danvortį. Ji nebebandė šaukti kunigo, liko stovėti kur stovėjusi, atsišliejusi į ledinę statulą, klausydamasi tamsoje skambančio balso.
— Seras Bloetas su šeima ir su visais tarnais atvyko iš Koursio į mišias, — kalbėjo jis. — Ir laisvasis žmogus Teodulfas iš Henefeldo. Vakar vakare liovėsi snigti, šventąją Kristaus gimimo naktį dangus išsigiedrijo. — Taip jis ir kalbėjo — ramiai, dalykiškai, visai kaip pati Kivrina, besimeldžianti į įrašymo prietaisėlį. Tėvas Rošas vardijo dalyvavusiuosius mišiose, pranešė, koks buvo oras.
Pro langus pradėjo smelktis ryto šviesa, ir Kivrina per pinučių užtvarą jau įžiūrėjo tėvą Rošą — jo sučiurusią sutaną purvina apačia, jo šiurkštų veidą, kuris atrodė toks nuožmus, palyginus su aristokratiškuoju vyskupo pasiuntiniu, su liesu dvasininko veidu…
— Šią palaimintą naktį, kai baigėsi mišios, atvyko vyskupo žinianešys, o drauge su juo — ir du dvasininkai, visi trys — didžiai mokyti, didžiai dorybingi Viešpaties tarnai, — meldėsi Rošas.
Lai tavęs neapgauna aukso žvilgesys ir prašmatnus apdaras, galvojo Kivrina. Tu vertas dešimties tokių kaip jie. „Vyskupo pasiuntinys aukos šventąsias Kalėdines mišias”, — džiūgavo Imeina — atrodė, jai nė motais, kad jis nei laikėsi pasninko, nei varginosi pats eiti į bažnyčią pasiruošti mišioms. Tu vertas penkiasdešimties tokių, kaip jis, galvojo Kivrina. Šimto.
— Iš Oksfordo atėjo žinia, kad žmonės ten smarkiai serga. Kumetis Tordas jau sveiksta, bet aš liepiau jam nesikelti ir neiti tokio kelio į mišias. Uktreda irgi nebuvo mišiose, ji pernelyg silpna. Nunešiau jai sriubos, bet ji nevalgė. Valtefas po šokių susmuko vemdamas — išgėrė per daug alaus. Gyta nusidegino ranką, kai bandė ištraukti pagalį iš laužo. Aš nieko nebijosiu, nors ateitų paskutinioji diena, Tavo rūstybės ir paskutiniojo teismo diena, nes Tu siunti mums tiek daug pagalbos.
Tu siunti mums tiek daug pagalbos. Bet jei ji dar ilgai šitaip stovės ir klausysis, pagalbos tėvui Rošui nebesulaukti. Saulė jau buvo patekėjusi, pro langus sklindančioje rausvoje ir auksinėje šviesoje Kivrina įžiūrėjo, kokios apvarvėjusios lajumi žvakidės, kokie pajuodę jų pagrindai. Ant audeklo, kurio buvo užtiestas altorius, ryškėjo didžiulė vaško dėmė. Rūstybės ir paskutiniojo teismo diena — bus pataikyta kaip pirštu į akį, jeigu bažnyčia tebeatrodys taip pat, kai į mišias ateis ledi Imeina.
— Tėve Rošai, — tarstelėjo Kivrina.