Rošas akimoju atsigręžė ir bandė pašokti, bet kojos, reikia manyti, buvo nutirpusios nuo šalčio ir ilgo klūpojimo. Atrodė, kad savo pasirodymu ji jį sutrikdė, netgi išgąsdino.
— Čia aš, Katerina, — skubiai pasisakė Kivrina ir žengė artyn, į sklindantį pro langą šviesos pluoštą, kad Rošas ją pamatytų.
Jis persižegnojo, regis, vis dar nusigandęs, o Kivrinai net šovė į galvą mintis, kad melsdamasis jis buvo prisnūdęs ir dabar, ko gero, dar ne visiškai atsitokėjęs.
— Mane atsiuntė ledi Imeina, liepė atnešti žvakių, — tęsė Kivrina, apeidama vytelių pertvarą. — Privalau pasakyti tau, kad šias žvakes ji pageidavo sustatyti abipus altoriaus, sidabriniuose kandeliabruose. Ir dar ji liepė pasakyti… — Kivrina nutilo — jai buvo gėda perdavinėti šitokius Imeinos įsakymus. — Atėjau padėti tau paruošti bažnyčips mišioms. Ką galėčiau nuveikti? Gal nori, kad nušveisčiau žvakides? — Ji ištiesė jam žvakių ryšulį.
Jis nei paėmė žvakes, nei ką atsakė; Kivrina net pabūgo, ar, šitaip stengdamasi apsaugoti jį nuo Imeinos rūstybės, nebus sulaužiusi kokios nors taisyklės. Moterims nebuvo leidžiama liesti mišioms naudojamų daiktų ar šventųjų indų. Tad gal joms negalima čiupinėti ir žvakidžių?
— Ar man nevalia tau padėti? — paklausė ji. — Gal neturėjau teisės įžengti į presbiteriją?
Rošas, regis, staiga atitoko.
— Nėra tokios vietos, kur Dievo tarnaitė negalėtų įžengti, — atsakė jis. Paėmė iš Kivrinos žvakes, padėjo ant altoriaus. — Bet tokiai kaip tu nedera šitokie prasti darbai.
— Juk tai darbas Dievui, — gyvai atsakė ji. Ir kibo nurinkinėti pusiau sutirpusias žvakes nuo didžiulio kandeliabro. — Mums reikės smėlio, — pridūrė. — Ir peilio vaškui nukrapštyti.
Rošas tučtuojau išėjo atnešti vis to, koji prašė. Pasinaudojusi proga, kol jo nebuvo, Kivrina paskubomis nurinko žvakes, sustatytas ant pertvaros viršaus, ir pakeitė jas lajinėmis.
Rošas grįžo nešinas sauja smėlio, keliais purvinais skudurais ir šiokia tokia geležte, turinčia atstoti peilį. Tačiau vašką ji grandė kuo puikiausiai, tad Kivrina pirmiausiai kibo į dėmę, privarvėjusią ant altoriaus užtiesalo; ji nerimavo, kad jie gali pritrūkti laiko. Nors toli gražu neatrodė, kad vyskupo pasiuntinys labai skubintųsi ropštis iš aukštojo krėslo ir ruoštis mišioms, vis dėlto negalėjai įspėti, kiek jis dar atsilaikys prieš Imeiną.
O aš — aš irgi visiškai nebeturiu laiko, galvojo Kivrina, imdamasi žvakidžių. Nors ir bandė save tikinti, kad laiko dar liko į valias, bet juk ištisą naktį persekiojo Gavyną — ir kas iš to? Nepavyko net prisiartinti priėjo. O rytoj jis gali patraukti į medžioklę ar į žygį gelbėti mergelių, o gal vyskupo pasiuntinys ir jo palyda išmauks visą vyną ir tada patrauks ieškoti daugiau, drauge išsitempdami ir Gavyną.
„Nėra tokios vietos, kur Dievo tarnaitė negalėtų įžengti”, — sakė tėvas Rošas. Išskyrus vieną — plyšį, — pagalvojo ji. Galiu eiti visur — tik ne grįžti namo.
Šlapiu smėliu ji įnirtingai trynė žvakidės įrantose sustingusį vašką; gabalėlis jo atlūžo ir rėžėsi į žvakę, kurią grandė tėvas Rošas.
— Atleisk, — ištarė Kivrina. — Ledi Imeina… — ir užsikirto.
Ne, nėra jokios prasmės sakyti jam, kad ją ketinama išsiųsti.
Jei jis pamėgintų įsikišti ir perkalbėti ledi Imeiną, būtų tik dar blogiau, o Kivrinai visiškai nesinorėjo, kad ir jį patį išgrūstų į Osnį dėl to, kad bandė jai padėti.
Jis laukė, kad ji užbaigtų sakinį.
— Ledi Imeina liepė tau pasakyti, kad Kalėdines mišias aukos vyskupo pasiuntinys, — skubiai sumetė ji.
— Tikra palaima išgirsti tokią šventenybę per patį Jėzaus Kristaus gimtadienį, — atsakė jis, statydamas į vietą nublizgintą taurę.
Jėzaus Kristaus gimimo diena. Kivrina pabandė įsivaizduoti Šventosios Mergelės Marijos bažnyčią — tokią, kaip ji turėtų atrodyti šį rytą, kupina muzikos ir šilumos, su lazerinėmis žvakėmis, degančiomis nerūdijančio plieno žvakidėse, tačiau visa tai atrodė kaip koks vaizduotės tvarinys, blausus ir netikras.
Kivrina sustatė žvakides abiejuose altoriaus galuose. Įvairiaspalvėje pro langus žyrančioje šviesoje jos duksliai žėrėjo. Kivrina įstatė tris Imeinos duotąsias žvakes, kairiąją stumtelėjo kiek arčiau altoriaus, kad visos stovėtų vienoje eilėje.
Tik štai su Rošo sutana ničnieko nebuvo galima padaryti — ją, ką puikiausiai žinojo ir Imeina, Rošas teturėjo tik vieną. Rankovė buvo apkibusi šlapiu smėliu — Kivrina nubraukė jį delnu.
— Privalau eiti — metas žadinti Agnesę ir Rozemundą į mišias, — pasakė ji, ranka nubraukdama šapus nuo jo sutanos priekio. Ir staiga beveik nė pati nepajuto, kaip pridūrė: — Ledi Imeina paprašė vyskupo pasiuntinio nugabenti mane į Godstou vienuolyną.
— Viešpats tave atsiuntė čionai tam, kad mums padėtum, — atsakė tėvas Rošas. — Ir Jis neleis tavęs iš mūsų atimti.
Kad taip galėčiau tuo patikėti, galvojo Kivrina, per pievą žingsniuodama atgal. Niekur vis dar nesimatė jokių gyvybės požymių, nors nuo poros stogų jau vijosi dūmų sruogelė, o karvė jau buvo išginta į lauką. Ji pešiojo sudžiūvusios žolės kuokštus prie pat užgesusio laužo — ten, kur kaitra nutirpino sniegą. Galbūt visi dar miega — galėčiau pasižadinti Gavyną ir paklausti, kur yra plyšys… Vos ji spėjo taip pagalvoti, išvydo ateinančias Rozemundą ir Agnesę. Abi atrodė apverktinai. Žolės žalumo Rozemundos aksominė suknelė buvo visa apkibusi šiaudais, sudulkėjusi; Agnesei šiaudų buvo prisivėlę į plaukus. Vos išvydusi Kivriną, mergytė ištrūko iš sesers ir tekina atskubėjo artyn.
— Jūs turėtumėte dar miegoti, — pasakė Kivrina, nupurtydama šiaudus nuo raudonojo jos apsiausto.
— Atjojo kažkokie vyrai, — pranešė Agnesė. — Jie mus ir pažadino.
Kivrina klausiamai dirstelėjo į Rozemundą.
— Bene atvyko tavo tėvas?
— Ne, — atsakė ši. — Aš nežinau, kas jie. Bet manau, kad tikriausiai — vyskupo pasiuntinio tarnai.
Taip ir buvo. Ketvertas vienuolių, tiesa, ne tokio aukšto rango ir nepriklausančių cisterionų ordinui. Jie atsivedė du nešulinius asilus. Matyt, buvo atsilikę nuo šeimininko ir tik dabar pasivijo. Kivrinai ir mergaitėms bežiūrint, jie ėmėsi kraustyti nešulius: nugriozdino dvi dideles dėžes, kelis kelioninius maišus ir įspūdingo dydžio vynmaišį.
— Atrodo, jie ketina užsibūti ilgai, — pareiškė Agnesė.
— Taip, — atsakė Kivrina. Viešpats tave atsiuntė čionai tam, kad mums padėtum, ir Jis neleis tavęs iš mūsų atimti. — Eime, — linksmai ištarė ji. — Aš tave sušukuosiu.
Ji nusivedė Agnesę vidun ir kaip įmanydama ją apšvarino. Trumpo snūstelėjimo mergytei aiškiai nepakako — ji tebebuvo suirzusi ir nė už ką nenorėjo stovėti ramiai, kol Kivrina ją sušukuos. Kivrina užtruko iki pat mišių, kol išrankiojo išjos plaukų visus šiaudus ir išpainiojo visus kaltūnus, o paskui Agnesė niurzgė visą kelią iki pat bažnyčios.
Vyskupo pasiuntinio krepšiuose akivaizdžiai būta ne tik vyno, bet ir apdarų. Dabar pasiuntinys vilkėjo akinančiai baltą apeiginį drabužį, o ant jo — juodą aksominį arnotą. Vienuolis žaižaravo gausybe auksu siuvinėtų klosčių. Dvasininko niekur nebuvo matyti — kaip ir tėvo Rošo; pastarąjį, matyt, pasirūpinta išprašyti dėl purvino jo apdaro. Kivrina žvilgsniu naršė bažnyčios pasienius vildamasi, kad jam leista bent akį užmesti į visas tas šventenybes, bet taip ir nepastebėjo tėvo Rošo net tarp kaimiečių.
Šie irgi atrodė ne kažin kaip, be to, daugelį akivaizdžiai kamavo sunkios pagirios. Taip pat, kaip ir vyskupo pasiuntinį. Jis be jokios intonacijos bėrė ritualinius žodžius, ir dar tokia tartimi, kad Kivrina beveik nieko nesuprato. Į tėvo Rošo lotynų kalbą tai buvo net nepanašu. Neką tepriminė ir tą lotynų kalbą, kurios ją mokė Latimeras ir Šventosios Reformacijos kunigas. Balses jis tarė kažkaip keistai, o „c„ žodyje excelsis skambėjo beveik kaip „z”. Ji nejučia susimąstė apie Latimerą, kalte kalusį jai į galvą, esą „tikrojoje lotynų kalboje44 balsiai labai ištęsiami, ir Šventosios Reformacijos kunigą, primygtinai tvirtinusį, kad „c„ reikia tarti beveik kaip „š”.