O juk aš girdėjau tą tikrąją lotynų kalbą, galvojo ji. „Aš tavęs nepaliksiu”, — sakė jis. Ir dar: „Nesibaimink”. Ir aš kuo puikiausiai jį supratau.
Mišioms įsibėgėjus, vyskupo pasiuntinys ėmė giedoti vis greičiau, tarsi skubintųsi kuo greičiau viską užbaigti. Ledi Imeina, regis, nieko nepastebėjo. Ji kiūtojo rami ir patenkinta savimi, apgaubta palaimingo žinojimo, kad viską padarė teisingai, pritariamai linksėdama klausėsi ir pamokslo, kuriame pasiuntinys, regis, porino apie būtinybę atsižadėti žemiškųjų pagundų.
Vis dėlto, kai po mišių visi jau plūdo laukan, ledi Imeina sustojo prie bažnyčios durų ir susiraukusi dėbtelėjo į varpinę. Na, kas dabar? — pagalvojo Kivrina. Pastebėjo dulkelę, priskretusią ant varpo?
— Ar matei, kaip atrodė bažnyčia, ledi Yvolda? — piktai karksėjo Imeina sero Bloeto seseriai, perrėkdama netgi varpo gausmą. — Jis net nesiteikė pastatyti žvakių presbiterijos languose! Tik mažyčius žibintuvėlius, kokius naudoja valstiečiai! — Ji nepajudėjo iš vietos. — Nieko nebus, teks pasilikti ir pasišnekėti su juo apie tai. Padaryk tu man šitokią gėdą mūsų namams vyskupo pasiuntinio akivaizdoje!
Ji nudrožė varpinės link, teisuolišku įniršiu tvieskiančiu veidu. O jeigu jis būtų pastatęs žvakes presbiterijos languose, dingtelėjo Kivrinai, tuomet būtų paaiškėję, kad žvakės ne tos arba pastatytos ne ten, kur reikia. O gal jis būtų neteisingai jas užpūtęs. Jai dingtelėjo, kad reikėtų nubėgti ir perspėti tėvą Rošą, bet Imeina jau artėjo prie varpinės, o Agnesė nekantriai timpčiojo Kivriną už rankos.
— Aš pavargusi, — skundėsi ji. — Noriu miego.
Kivrina nusivedė Agnesę į svirną, išlaviravusi tarp kaimiečių, kurie jau ruošėsi linksmybių tęsiniui. Vėl liepsnojo šviežiomis malkomis pakūrentas laužas, o kelios jaunos moterys, susikibusios už rankų, šoko aplink jį. Agnesė neprieštaraudama užlipo į stoginę ir tuojau pat atsigulė, bet, Kivrinai nespėjus nueiti net iki namo, vėl pakilo ir pasivijo ją vidur kiemo.
— Agnese, — Kivrina prašneko griežtai, rankomis įsisprendusi į šonus. — Kodėl atsikėlei? Juk pati sakei, kad nori miego.
— Juočkis susirgo.
— Susirgo? — nustebo Kivrina. — Kas jam nutiko?
— Jis susirgo, — pakartojo Agnesė. Pastvėrusi Kivriną už rankos, nusivedė ją atgal į svirno stoginę. Juočkis gulėjo šiauduose — juodas, nekrutantis kamuoliukas.
— Paruoši jam kompresą? — paklausė Agnesė.
Kivrina paėmė šunytį į rankas, bet tuoj pat atsargiai paguldė atgal. Jis buvojau sustingęs.
— Ak, Agnese. Bijau, kad jis numirė.
Agnesė atsitūpė ir susidomėjusi įsižiūrėjo į juodą gumulą.
— Senelės kapelionas irgi numirė, — pasakė ji. — Ar Juočkiui buvo karštinė?
Juočkis buvo pernelyg numaigytas, pagalvojo Kivrina. Juk ėjo iš rankų į rankas, buvo maigomas, glebėsčiuojamas, mindomas, kone uždusintas. Pernelyg karšta meilė, štai kas jį pribaigė. Gal dėl to, kad Kalėdos, Agnesė net neatrodė pernelyg susikrimtusi.
— Juk mes jį palaidosime, tiesa? — paklausė ji, atsargiai paliesdama Juočkio ausį.
Ne, pagalvojo Kivrina. Viduramžiais niekas nelaidodavo šunyčių batų dėžutėse. Tų laikų žmonės kritusius gyvulius paprasčiausiai nukišdavo kur į šabakštyną ar įmesdavo į upę.
— Palaidosime Juočkį miške, — pažadėjo Kivrina, nors net nenutuokė, kaip reikės iškasti duobę įšalusioje žemėje. — Po medžiu.
Agnesė dabar jau nusiminė.
— Tėvas Rošas privalo palaidoti jį šventoriuje, — pareiškė ji.
Tėvas Rošas, be abejo, patenkintų kone bet kokį Agnesės
įgeidį, tačiau Kivrinai netilpo galvoj, kad jis sutiktų krikščioniškai laidoti šunį. Idėja, kad augintiniai taip pat gali turėti sielas, išpopuliarės tik devynioliktame amžiuje, bet netgi karalienės Viktorijos laikais niekam nešaudavo į galvą reikalauti surengti krikščioniškas laidotuves šunims ar katėms.
— Maldą už mirusį sukalbėsiu aš, — pasakė Kivrina.
— Tėvas Rošas turės palaidoti jį šventoriuje, — neatlyžo Agnesė, jos kakta jau ėmė raukšlėtis. — O paskui — paskambinti varpu.
— Laidoti jį galėsime tik po Kalėdų, — paskubomis sumetė Kivrina. — O po Kalėdų aš paklausiu tėvo Rošo, ką daryti.
Kažin, o ką daryti su dvėsena dabar? — dingtelėjo jai. Juk nepaliksi čia, kur nakvoja mergaitės.
— Eime, nunešime Juočkį žemyn, — pasiūlė. Tada pakėlė šunytį, stengdamasi nesusiraukti, ir nunešė jį kopėčiomis žemyn.
Kivrina apsidairė kokios nors dėžutės ar maišo, kur galėtų įkišti Juočkį, bet ničnieko tinkamo nesimatė. Galiausiai tiesiog paguldė kamputyje po dalgiu ir paprašė Agnesės atnešti glėbelį šieno jam užkloti.
Agnesė užvertė šunyčio maitą šienu.
— Jei tėvas Rošas nepaskambins Juočkiui varpu, Juočkis nepateks į dangų, — pasakė mergytė ir pagaliau apsipylė ašaromis.
Kivrina sugaišo ištisą pusvalandį, kol šiaip taip ją numaldė. Sūpavo mergytę glėbyje, šluostė ašarų takeliais išvagotą veidelį ir ramino: tššš… tššš…
Iš kiemo atsklido triukšmas. Nejaugi Kalėdų linksmybės persikėlė į dvaro kiemą? — pagalvojo Kivrina. O gal tai vyrai ruošėsi į medžioklę. Ji girdėjo žvingaujant arklius.
— Eime, pažiūrėsime, kas dedasi ten, kieme, — pasiūlė Kivrina.
— Galbūt atvyko tavo tėvas.
Agnesė atsisėdo, nusišluostė nosį.
— Pasakysiu jam apie Juočkį, — pareiškė iš nusirangė nuo Kivrinos kelių.
Jos išėjo į lauką. Kieme bruzdėjo daugybė žmonių ir arklių.
— Ką jie čia veikia? — paklausė Agnesė.
— Nežinau, — atsakė Kivrina, nors buvo visiškai akivaizdu, ką jie veikia. Kobas vedė iš arklidės baltąjį vyskupo pasiuntinio ristūną, o tarnai vilko laukan tuos pačius maišus ir dėžes, kuriuos dar šįryt sunešė vidun. Ledi Elivysa stovėjo tarpduryje, nerimastingai žvalgydamasi į kiemą.
— Ar jie išvyksta? — paklausė Agnesė.
— Ne, — atsakė Kivrina. Ne. Jie neišvyksta. Šito negali būti. Aš taip ir nežinau, kur yra plyšys.
Laukan išėjo vienuolis, vilkintis baltu abitu, ant viršaus užsimetęs apsiaustą. Kobas vėl šmurkštelėjo į arklidę — šįsyk išvedė tą pačią kumelę, kuria Kivrina jojo rinkti bugienių. Išnešė ir balną.
— Jie tikrai išvyksta, — pasakė Agnesė.
— Žinau, — atsakė Kivrina. — Pati matau.
23
Kivrina stvėrė Agnesę už rankos ir buvo besmunkanti atgal į saugią vietą — į svirną. Būtinai reikia pasislėpti ir tyliai pratūnoti lyg pelei po šluota, kol jie išsinešdins.
— Kur mes einame? — paklausė Agnesė.
Kivrina atšoko iš kelio dviem sero Bloeto tarnams, tempiantiems dėžę.
— Į stoginę.
Agnesė sustojo lyg įkasta.
— Aš nebenoriu miego! — suinkštė ji. — Aš visai nepavargusi!
— Ledi Katerina! — pašaukė kažkas iš kitos kiemo pusės.
Kivrina stvėrė Agnesę į glėbį ir tekina pasileido atgal į svirną.