— Aš nepavargusi! — suklykė Agnesė. — Visiškai nenoriu miego!
Tekina atbėgo Rozemundą.
— Ledi Katerina! Ar negirdėjai, kai šaukiau? Tave kviečia mama. Vyskupo pasiuntinys išvyksta. — Ji sugriebė Kivriną už rankos ir ėmė tempti namo link.
Elivysa stovėjo tarpduryje ir dabar žvelgė tiesiai į jas; vyskupo pasiuntinys irgi išėjo laukan, susisiautęs raudonuoju apsiaustu, ir atsistojo greta jos. Kivrina niekur nematė Imeinos. Tikriausiai ji viduje — krauna Kivrinos daiktus.
— Vyskupo pasiuntinys turi itin skubių reikalų Bemesestro vienuolyne, — pasakė Rozemundą, vesdamasi Kivriną prie namo. — Kartu su jais iškeliauja ir seras Bloetas. — Ji tvykstelėjo laiminga šypsena. — Seras Bloetas sako palydėsiąs juos iki Koursio — ten jie galėsią pernakvoti, o rytoj tęsti kelionę įBemesestrą.
Bemesestras. Bisesteras. Na, bent jau ne Godstou. Bet kryptis ta pati.
— Kokie tie jo reikalai?
— Aš nežinau. — Rozemundą atsakė taip, tarsi tai būtų visiškai nesvarbu — tikriausiai jai ir iš tikrųjų visiškai nesvarbu, pagalvojo Kivrina. Seras Bloetas išvyksta, ir tai vienintelis dalykas, turintis kokią nors reikšmę. Švytinti laime Rozemundą vikriai nardė tarp tarnų, arklių, nešulių, irdamasi motinos link.
Vyskupo pasiuntinys kažką kalbėjo vienam savo tarnų, o Elivysa stebėjo jį, suraukusi antakius. Nei vienas, nei kitas nepastebėtų, jeigu ji staiga apsisuktų ir nertų už atvirų arklidės vartų, tačiau Rozemundą vis dar laikėsi įsikibusi jos rankovės ir tempė ją pirmyn.
— Rozemundą, man reikia grįžti į svirną. Palikau savo apsiaustą… — prasižiojo ji.
— Mama! — sukliegė Agnesė ir nudūmė pas Elivysą, pakeliui vos neįsirėždama į arklį. Šis sužvingo ir mostelėjo galva, o tarnas strimgalviais nėrė stverti pavadžio.
— Agnese! — suriko Rozemundą ir paleido Kivrinos rankovę, tačiau buvo jau per vėlu. Elivysa ir vyskupo pasiuntinys jau pastebėjo jas ir žengė jų link.
— Nevalia lakstyti tarp arklių, — sudraudė Elivysa Agnesę, glausdama ją prie krūtinės.
— Mano skalikas numirė, — pasakė Agnesė.
— Tai ne priežastis bėgti kiek kojos neša, — atsakė Elivysa, ir Kivrina suprato, kad ši net neišgirdo, ką sakė mergytė. Elivysa vėl atsisuko į vyskupo pasiuntinį.
— Perduokite savo vyrui nuoširdžiausią mūsų padėką už tai, kad sutikote paskolinti savo arklius — kad mūsiškiai būtų pailsėję kelionei įBemesestrą, — pasakė jis, nors, atrodė, irgi galvoja apie kažką kitką. — Būtinai grąžinsiu juos iš Koursio — kuris nors tarnas pargins.
— Ar nenueisi pasižiūrėti mano šuns? — Agnesė ėmė tampyti motiną už sijono.
— Nutilk, — tarstelėjo Elivysa.
— Mano patarnautojas dvasininkas šiandien neišjos su mumis, — tęsė pasiuntinys. — Bijau, kad vakar vakare jis pernelyg įsilinksmino ir per daug išgėrė, tad dabar jį kamuoja skausmai. Meldžiu jūsų malonės, geroji ponia: leiskite jam pasilikti — jis išvyks paskui mus, kai tik atsigaus.
— Savaime aišku, jis gali pasilikti, — atsakė Elivysa. — Gal mes galėtume kaip nors jam padėti? Mano vyro motina…
— Ne. Tiesiog duokite jam ramybę. Nėra geresnio vaisto nuo galvos skausmo kaip miegas. Vakare jis jau bus sveikutėlis. — Jis kalbėjo taip, lyg vakarykščiai pats būtų gerokai padauginęs linksmybių. Buvo nervingas ir nedėmesingas, tarsi jam skelte skeltų galvą, ryškioje dienos šviesoje aristokratiškas jo veidas atrodė sukritęs, papilkėjęs. Vyskupo pasiuntinys sudrebėjo ir tvirčiau susisupo į apsiaustą.
Į Kivrinąjis tik dirstelėjo probėgšmais — bene taip skubėdamas bus pamiršęs savo pažadą ledi Imeinai? Kivrina neramiai dirstelėjo į vartus vildamasi, kad Imeina galbūt užsibuvo bažnyčioje, gal vis dar bara tėvą Rošą ir netikėtai neišdygs priminti vyskupo pasiuntiniui jo pažado.
— Apgailestauju, kad čia nėra mano vyro, — pasakė Elivysa, — ir kad mes negalėjome deramiau jūsų priimti. Mano vyras…
— Turiu pasižiūrėti, ką veikia mano tarnai, — nė nesiklausydamas pertarė jis ir ištiesė Elivysai ranką. Ši priklaupė ant vieno kelio ir pabučiavo jo žiedą, bet, jai dar nespėjus atsistoti, pasiuntinys jau nužirgliojo arklidės link. Elivysa sunerimusi žvelgėjam pavymui.
— Ar nori jį pamatyti? — nestygo Agnesė.
— Ne dabar, — atsakė Elivysa. — Rozemundą, tu privalai atsisveikinti su seru Bloetu ir ledi Yvolda.
— Jis visai atšalęs, — kalbėjo Agnesė.
Elivysa grįžtelėjo į Kivriną:
— Ledi Katerina, gal žinai, kur yra ledi Imeina?
— Ji pasiliko bažnyčioje, — atsakė Rozemundą.
— Galbūt ji dar meldžiasi, — spėjo Elivysa. Pasistiebusi ji apžvelgė kiemą, knibždantį žmonių. — O kur galai nešioja Maisrę?
Ji slepiasi, pagalvojo Kivrina. Daro kaip tik tai, ką turėčiau daryti aš.
— Gal nori, kad jos paieškočiau? — paklausė Rozemundą.
— Ne, — atsakė Elivysa. — Tu privalai atsisveikinti su seru Bloetu. — Ledi Katerina, nueik į bažnyčią, pakviesk ledi Imeiną, tegul pasiskubina, jei nori atsisveikinti su vyskupo pasiuntiniu. Rozemunda, o tu ko stovi kaip įbesta? Eik atsisveikinti su savo sužadėtiniu.
— Aš surasiu ledi Imeiną, — pasiskubino sutikti Kivrina, galvodama: išeisiu iš kiemo ir, jei įsitikinsiu, kad ji tikrai dar bažnyčioje, nersiu už trobelių ir pasislėpsiu miške.
Ji jau sukosi eiti. Du sero Bloeto tarnai galynėjosi su sunkia skrynia. Dunkstelėjo ją žemėn tiesiai Kivrinai prieš nosį, skrynia parvirto. Kivrina atšlijo ir žengė į šoną, ketindama juos apeiti ir stengdamasi neatsidurti pernelyg arti arklių užpakalinių kanopų.
— Palauk! — riktelėjo Rozemundą, šokdama jai iš paskos. Mergaitė pastvėrė Kivriną už rankovės. — Turi nueiti kartu su manim atsisveikinti su seru Bloetu.
— Rozemundą… — pratarė Kivrina, žvilgčiodama į praėjimą tarp trobesių. Bet kurią akimirką ten galėjo pasirodyti ledi Imeina su savąja Valandų Knyga po pažastimi.
— Prašau… — sukuždėjo Rozemundą. Buvo labai išblyškusi, atrodė išsigandusi.
— Juk užtruksi tik akimirką, o tada galėsi nueiti pakviesti senelės. — Ji timptelėjo Kivriną arklidės link. — Eime. Dabar, kol su juo yra jo brolienė.
Seras Bloetas stovėjo ir žiūrėjo, kaip balnojamas jo arklys, vis persimesdamas keliais žodžiais su dama, pasipuošusia pribloškiančiu galvos apdangalu. Šis buvo toks pat įspūdingas kaip ir anksčiau, bet krito į akį, kad užsimaukšlintas paskubomis. Pernelyg smarkiai buvo pasviręs į vieną pusę.
— Kokie gi svarbūs reikalai taip skubiai išgena vyskupo pasiuntinį? — kaip tik klausė ji.
Seras Bloetas susiraukęs tik palingavo galvą, bet čia pat pastebėjo Rozemundą, nusišypsojo jai ir žengė artyn. Ši žingtelėjo atatupsta, nepaleisdama Kivrinos rankos.
Bloeto brolienė tik linktelėjo Rozemundai savo įspūdingąja karūna ir kamantinėjo toliau:
— Gal jį pasiekė kokia nors žinia iš Bato?
— Nei naktį, nei šįryt neatvyko joks pasiuntinys, — atsakė Bloetas.
— Jei jis negavo jokios žinios, kodėl tuomet nė neužsiminė apie tą skubųjį reikalą, vos atvykęs? — nerimo jo brolienė.
— Nežinau, — nekantriai mestelėjo jis. — Palauk. Man reikia atsisveikinti su sužieduotine. — Jis sugriebė Rozemundą už rankos. Plika akimi buvo matyti, kiek pastangų prireikė mergaitei, kad šios neatitrauktų.
— Lik sveikas, sere Bloetai, — įtemptai išspaudė ji.
— Ar tai šitaip tu atsisveikini su savo vyru? — paklausė jis. — Nė nepabučiuosi atsisveikinimui?
Rozemundą žingtelėjo pirmyn, lūpomis paskubomis prisilietė jo skruosto ir tučtuojau atsitraukė ten, kur jis nebegalėjo pasiekti.