— Dėkoju už tokią brangią dovaną, — pridūrė Rozemundą.
Bloeto žvilgsnis nuslydo nuo blyškaus jos veido prie segės pakaklėje.
— Tu esi čia vietoj mylimo draugo, — čiupinėdamas ją, ištarė jis.
Atkumėjo Agnesė, visa gerkle šaukdama:
— Sere Bloetai! Sere Bloetai!
Jis pastvėrė ją į glėbį ir pakėlė nuo žemės.
— Ateinu su tavim atsisveikinti, — pareiškė Agnesė. — Mano skalikas numirė.
— Aš atvešiu tau tikrą medžioklinį šunį — tai bus vestuvinė dovana, — pažadėjo seras Bloetas. — Su sąlyga, jeigu mane pabučiuosi.
Agnesė rankutėmis apsivijo jo kaklą ir skambiai pakštelėjo į abu įraudusius jo skruostus.
— O tu ne tokia šykšti bučinių kaip tavo sesuo, — pasakė jis, žvelgdamas į Rozemundą. Tada nuleido Agnesę žemėn. — O gal ir tu padovanosi savo vyrui du bučinius?
Rozemundą neatsakė.
Jis vėl žingtelėjo artyn ir pačiupinėjo segę.
— „/o suiicien lui darni amo”, — ištarė. Tada sudėjo delnus Rozemundai ant pečių. — Privalai galvoti apie mane visada, kai tik segėsi mano dovaną. — Tai taręs, jis pasilenkė ir pabučiavo ją į kaklą.
Rozemundą neatšlijo, tik jos veide neliko išvis nė lašo kraujo.
Bloetas ją paleido.
— Atvyksiu tavęs per Velykas, — pridūrė, ir tai nuskambėjo kaip grasinimas.
— Ar atveši man juodą šunį? — paklausė Agnesė.
Prisiartino ledi Yvolda.
— Kur jūsų tarnai nukišo mano kelioninį apsiaustą? — griežtai paklausė.
— Tuojau atnešiu, — sujudo Rozemundą ir šaute šovė namų link, vis dar nepaleisdama Kivrinos.
Kai tik jos atsidūrė saugiu atstumu nuo sero Bloeto, Kivrina stabtelėjo.
— Turiu bėgti ieškoti ledi Imeinos. Žiūrėk, jie jau beveik susiruošę išvykti.
Iš tikrųjų taip ir buvo. Tarnų, skrynių ir arklių maišalynė susirikiavo į tvarkingą gretą, Kobas atidarė vartus. Arkliai, kuriais praėjusią naktį atjojo trys karaliai, dabar buvo apkrauti dėžėmis ir maišais, jų vadelės surištos į viena. Sero Bloeto brolienė ir jos dukterys jau sėdėjo ant arklių, o vyskupo pasiuntinys stovėjo greta Elivysos kumelės ir tempė balno pavaržą.
Dar kelias minutes, patyliukais meldė Kivrina, tegul ji užsibūna bažnyčioje dar vos kelias minutes — ir jie spės iškeliauti.
— Tavo mama liepė man surasti ledi Imeiną, — pasakė Kivrina.
— Bet pirmiau turi nueiti su manim į menę, — atsakė Rozemunda. Jos pirštai, vis dar įsikibę Kivrinos rankos, truputį drebėjo.
— Rozemundą, jau nebėra laiko…
— Prašau, — neatlyžo ji. — Kas bus, jeigu jis ateis į menę ir suras mane?
Kivrinai gyvai stojo prieš akis vaizdas, kaip seras Bloetas bučiuoja mergaitę į kaklą.
— Gerai, einu su tavim, — pasakė ji. — Tik paskubėkime.
Juodvi nubėgo per kiemą ir, įpuolusios pro duris vidun, vos neįsirėžė į riebųjį vienuolį. Šis kaip tik nulipo iš buduaro, atrodė piktas, o gal tik kamuojamas pagirių. Jis nuplumpino už pertvaros, nė nežvilgtelėjęs į jas.
Daugiau menėje nebuvo nė gyvos dvasios. Stalas tebebuvo apkrautas bokalais ir mediniais pusdubeniais su mėsa; iš ugniakuro tumulais virto dūmai — ugnies niekas neprižiūrėjo.
— Ledi Yvoldos apsiaustas palėpėje, — pasakė Rozemundą. — Palauk manęs čia. — Ji strimgalviais užkumėjo kopėčiomis, tarsi pats seras Bloetas mintų jai ant kulnų.
Kivrina nusėlino prie pertvaros ir dirstelėjo laukan. Praėjimo į pievą iš čia nebuvo matyti. Vyskupo pasiuntinys stovėjo prie Elivysos kumelės, viena ranka įsikibęs balno gugos, ir klausėsi vienuolio, kuris kalbėdamas buvo prisilenkęs jam prie pat ausies. Kivrina dirstelėjo į laiptus ir uždarytas buduaro duris, svarstydama, ar dvasininką tikrai pernelyg kamuoja pagirios, ar jis vis tik kaip nors susikirto su vyresnybe. Sprendžiant iš judesių, vienuolis buvo rimtai susikrimtęs.
— Štai jis, — išgirdo ji Rozemundos balsą. Mergaitė rabždinosi žemyn, viena ranka įsikibusi kopėčių, kita laikydama apsiaustą.
— Prašau, nunešk jį ledi Yvoldai. Sugaiši tik minutę.
Kaip tik tokios progos Kivrina ir laukė.
— Tuojau pat ir nunešiu, — pasakė ji, imdama sunkų apsiaustą iš Rozemundos rankų ir sukdama prie durų. Vos atsidūrusi lauke ji ketino įbrukti apsiaustą pirmam pasitaikiusiam tarnui, kad perduotų sero Bloeto seseriai, o pati nerti į praėjimą. Tegul ji užsibūna bažnyčioje dar kelias minutėles, meldėsi Kivrina. Tik tol, kol aš pasieksiu pievą. Ji išpuolė pro duris ir kaktomuša susidūrė su ledi Imeina.
— Kodėl tu dar nepasiruošusi kelionei? — prapliupo Imeina, spigindama į apsiaustą jos rankose. — O kur tavo apsiaustas?
— Mano apsiaustas liko svirne, — atsakė Kivrina. — Einu, pasiimsiu.
— Nebėra kada. Jie jau išvyksta.
Nevilties apimta Kivrina apžvelgė kiemą, bet arti nieko nebuvo: Elivysa su Gavynu stovėjo prie arklidės, Agnesė kažką čiauškėjo su viena sero Bloeto dukterėčių, Rozemundos ir išvis nesimatė — tikriausiai ji tebetūnojo pasislėpusi didžiajame name.
— Ledi Yvolda prašė atnešti jai apsiaustą, — pasakė Kivrina.
— Tą padaryti gali ir Maisrė, — atsakė Imeina. — Maisre!
Tegul ji vis dar tūno pasislėpusi, meldėsi Kivrina.
— Maisrel — sustūgo Imeina, ir ši išsliūkino iš Už alaus varyklos durų, susiėmusi už ausies. Ledi Imeina išplėšė apsiaustą Kivrinai iš rankų ir sviedė Maisrei.
— Liaukis žliumbavusi ir nešk apsiaustą ledi Yvoldai! — riktelėjo ji.
Paskui stvėrė Kivriną už riešo ir nusitempė pas vyskupo pasiuntinį.
— Šventasis tėve, ar nebūsi pamiršęs ledi Katerinos, kurią pažadėjai nugabenti į Godstou?
— Mes nesiruošiame užsukti į Godstou, — atsakė vyskupo pasiuntinys ir ne be vargo įsiropštė į balną. — Keliaujame tiesiai į Bernesestrą.
Gavynas, jau raitas ant Gringoleto, žingine suko vartų link. Ir jis joja drauge su jais, dingtelėjo Kivrinai. Galbūt pakeliui į Koursį pavyktų prikalbinti jį, kad palydėtų mane iki plyšio. Galbūt pavyktų bent išklausti, kur plyšys yra, tada jau kaip nors pasprukčiau nuo jų ir susirasčiau jį pati.
— Gal tuomet ji gali keliauti su jumis į Bernesestrą, o jau iš ten koks nors vienuolis palydėtų ją į Godstou? — neatlyžo ledi Imeina. — Būtų gerai, jei ji galėtų grįžti į savąjį vienuolyną.
— Nėra kada, — atkirto vyskupo pasiuntinys, graibydamasis pavadžio.
Imeina stvėrė jį už purpurinio arnoto skverno.
— Kodėl jūs taip staigiai išvykstate? Ar jus kas nors papiktino?
Jis dirstelėjo į vienuolį, kuris laikė už pavadžio Kivrinos kumelę.
— Ne. — Jis mostelėjo ranka, lyg ir peržegnodamas Imeiną. — Dominus vobiscum, et cum spiritu tuo, — sumurmėjo, reikšmingai žvelgdamas įjos ranką, gniaužiančiąjo arnotą.
— Ar atsiusite mums naują kapelioną? — vis dar neatlyžo Imeina.
— Palieku jums savo pavaldinį dvasininką — jis ir bus jūsų naujasis kapelionas, — išbėrė vyskupo pasiuntinys.
Juk jis meluoja, dingtelėjo Kivrinai, ji aštriai dėbtelėjo į pasiuntinį. Šis dar kartą, vogčiomis, susižvalgė su vienuoliu, ir Kivrinai netikėtai šovė į galvą mintis: ar tik tasai skubusis reikalas nebus paprasčiausias pretekstas kuo greičiau atsikratyti šitos nuolat niurzgiančios senės?
— Jūsų dvasininkas? — Imeina liko visiškai patenkinta ir paleido arnoto kraštą.
Vyskupo pasiuntinys paragino arklį ir nušuoliavo per kiemą, pakeliui vos nepartrenkdamas Agnesės, kuri paskutinę akimirką spėjo atšokti jam iš kelio, o paskui nubėgo pas Kivriną ir paslėpė veiduką šios sijone. Vienuolis užsirioglino ant Kivrinos kumelės ir nujojo pasiuntiniui pridurmui.