— Telydi jus Dievas, šventasis tėve! — jiems pavymui dar sušuko ledi Imeina, bet jie jau išdulkėjo pro vartus.
Jie iš tikrųjų išvyko, Gavynas — paskutinis, šovė pro vartus įspūdingais šuoliais, kad pastebėtų Elivysa. O Kivrina liko. Jie neišsigabeno jos į Godstou, iš kur plyšys jai liktų nepasiekiamas. Kivrinai toks akmuo nusirito nuo krūtinės, kad jai neberūpėjo net Gavynas, išjojęs drauge su jais. Juk iki Koursio — mažiau nei pusdienis kelio. Galbūt jis spės sugrįžti dar šiąnakt.
Atrodė, kad lengviau atsikvėpė visi — o gal tai tebuvo Kalėdų popietės atsipalaidavimas, be to, visi buvo pavargę, negulę nuo vakar ryto. Niekas nė piršto nepajudino, nekibo nurinkinėti stalų, vis dar apkrautų išėdų kupinomis lėkštėmis ir artipilnių maisto dubenų. Elivysa susmuko į savo aukštąjį krėslą ir bejėgiškai nusvarino rankas per ranktūrius. Į stalą vos dirstelėjo — abejingai, be jokio susidomėjimo. Po kelių minučių šūktelėjo Maisrę, bet, kai ši neatsiliepė, antrą kartą nebešaukė. Elivysa atsilošė, pasidėjo galvą ant krėslo atlošo ir užsimerkė.
Rozemundą užlipo į palėpę pamiegoti, o Agnesė, įsitaisiusi prie ugniavietės greta Kivrinos ir pasidėjusi galvą šiai ant kelių, abejingai žaidė varpeliu.
Vien tik ledi Imeina neketino pasiduoti popietės suglebimui ir apatijai.
— Paprašysiu naujojo kapeliono, kad paskaitytų maldas, — pareiškė ji ir, užlipusi laiptais, pabeldė į buduaro duris.
Elivysa, vis dar neatsimerkdama, tingiai paprieštaravo: vyskupo pasiuntinys juk prisakęs netrikdyti dvasininko ramybės. Tačiau Imeina atkakliai beldė — garsiai, tačiau bergždžiai. Ji palūkėjo kelias minutes, pabeldė dar kartą, tada nulipo žemyn ir atsiklaupė laiptų papėdėje skaityti savosios Valandų Knygos, pasiryžusi nenuleisti akių nuo buduaro durų ir pričiupti dvasininką, kai tik šis išlįs.
Agnesė vienu pirštu judino varpelį ir žiovavo visa burna.
— Kodėl tau neužlipus į palėpę snūstelėti kartu su seserimi? — pasiūlė Kivrina.
— Aš nepavargusi, — pareiškė Agnesė ir atsisėdo. — Geriau papasakok man, kas ištiko tą mergelę, kuriai tėtis neleido eiti į mišką.
— Gerai, bet tik tada, kai atsigulsi, — sutiko Kivrina ir pradėjo pasakoti. Agnesė išsilaikė ne ilgiau dviejų sakinių.
Tik vakarėjant Kivrina prisiminė Agnesės šunytį. Tuo metu visi jau miegojo — netgi ledi Imeina, kuri atsisakė kėslų būtinai nutykoti dvasininką ir užlipo į palėpę pamiegoti. Kažkada vidun įsliūkino Maisrė ir nurėpliojo po stalu. Ji garsiai knarkė.
Kivrina atsargiai išsirangė iš po Agnesės galvos ir patraukė laidoti šunyčio. Kieme nebuvo nė gyvos dvasios. Pievos viduryje tebesmilko laužo likučiai, bet žmonių priėjo nebuvo nė vieno. Tikriausiai ir kaimiečiai išsiskirstė nusnūsti po pietų.
Kivrina atsinešė šunyčio kūnelį ir nuėjo į arklidę pasiimti medinio kastuvo. Ten buvo likęs tik Agnesės ponis. Kivrina net susiraukė tai išvydusi — kažin, kaip dvasininkas tikisi išjoti paskui vyskupo pasiuntinį į Koursį? Galbūt pasiuntinys vis dėlto nemelavo, gal dvasininkas išties paliktas čia naujuoju kapelionu, patinka jam tai ar ne?
Kivrina nusinešė jau stingstančią šunyčio maitą ir kastuvą iki bažnyčios, ten pasuko į šiaurę. Padėjusi šunytį, ji ėmėsi rausti sniegą aptraukusią ledo plutelę.
Žemė tiesiogine žodžio prasme buvo kieta it akmuo. Medinis kastuvas nevaliojo jos net pragremžti, netgi tada, kai Kivrina atsistojo ant jo abiem kojomis. Ji užkopė kalvos šlaitu į pamiškę, prarausė sniego pusnį, supustytą po šermukšniu, ir palaidojo šunytį papuvusių pernykščių lapų kaugėje.
— Reąuiescat in pace, — ištarė ji, kad galėtų pasakyti Agnesei, jog šunytis buvo palaidotas krikščioniškai, tada patraukė kalvos šlaitu atgal.
Ji karštai troško, kad kaip tik dabar atšuoliuotų grįžtantis namo Gavynas. Būtų puiki proga paprašyti jo nuvesti prie plyšio, kol visi dar miega. Kivrina lėtai žingsniavo per pievą klausydamasi, ar nepasigirs kanopų kaukšėjimas. Tikriausiai jis paijos pagrindiniu keliu. Ji atrėmė kastuvą į kiaulių aptvaro žiogrių tvorą, ir išorine dvaro sienos puse patraukė prie vartų. Tačiau taip nieko ir neišgirdo.
Vakaro šviesa jau blėso. Jeigu Gavynas nesugrįš tuojau pat, bus jau per vėlu traukti prie plyšio. Po kokio pusvalandžio tėvas Rošas jau skambins mišparams, o varpų gaudimas pažadins visus. Tiesa, kai grįš, Gavynas dar turės pasirūpinti arkliu, nesvarbu, koks būtų metas, o tada ji galėtų vogčiomis įsmukti į arklidę ir paprašyti jo palydėti ją iki plyšio rytą.
O gal jis galėtų paprasčiausiai paaiškinti jai, kur yra plyšys, nubraižyti planelį — ji susirastų reikiamą vietą ir pati. Tada jai nereikėtų klaidžioti po miškus vienudviem su Gavynu, o jei kaip tik susitikimo dieną ledi Imeina sumąstytų Gavyną dar kur nors išsiųsti, Kivrina galėtų pasiimti arklį ir keliauti prie plyšio, apsieidama be palydovo.
Ji stoviniavo prie vartų, kol sušalo į ožio ragą, tada palei sieną patraukė atgal iki kiaulidės ir pasuko į kiemą. Čia vis dar nebuvo matyti nė gyvos dvasios, bet Rozemundą Kivrina aptiko prieškambaryje, jau užsimetusią apsiaustą.
— Kur tu buvai? — paklausė mergaitė. — Visur tavęs ieškojau. Dvasininkas…
Kivrinai suspurdėjo širdis.
— Kas nutiko? Ar jis ruošiasi išjoti? — Taip, tikriausiai bus galutinai išsipagiriojęs ir jau pasiruošęs keliauti. O ledi Imeina bus įkalbėjusi jį nugabenti Kivriną į Godstou.
— Ne, — atsakė Rozemundą, grįždama į menę. Čia nieko nebuvo. Elivysa ir Imeina tikriausiai užlipusios į buduarą, pas dvasininką. Rozemundą išsisegė sero Bloeto segę ir nusimetė apsiaustą. — Jis serga. Tėvas Rošas pasiuntė mane tavęs ieškoti. — Ji pasuko į laiptus.
— Serga? — nustebo Kivrina.
— Taip. Senelė pasiuntė Maisrę į buduarą nunešti jam ko nors užvalgyti.
Ir pristatyti jį prie darbo, mintyse pridūrė Kivrina, kopdama laiptais paskui Rozemundą.
— Ir Maisrė rado jį susirgusį?
— Taip. Jis karščiuoja.
Jam tik labai sunkios pagirios, suraukusi antakius pagalvojo Kivrina. Tačiau Rošas, be jokios abejonės, atpažintų persigėrimo požymius — net jeigu ledi Imeina nesugebėtų ar nepanorėtų suprasti, kokia bėda ištiko.
Staiga jai dingtelėjo šiurpi mintis. Juk jis miegojo mano lovoje, pagalvojo Kivrina. Jis užsikrėtė tuo pačiu virusu, kuris buvo pakirtęs mane.
— O kokie ligos požymiai? — paklausė ji.
Rozemundą atidarė duris.
Mažame kambarėlyje visi vos sutilpo. Tėvas Rošas stovėjo prie lovos, greta jo — Elivysa, uždėjusi delną Agnesei ant galvos. Maisrė gūžėsi prie lango. Ledi Imeina klūpojo lovos kojūgalyje, pasidėjusi šalia savo gyduolių krepšelį — ji ruošė vieną iš savo dvokiųjų kompresų. Tačiau kambaryje tvyrojo ir kažkoks kitas kvapas, bjaurus, riečiantis nosį, ir toks stiprus, kad stelbė net porų ir garstyčių tvaiką, kuriuo trenkė Imeinos šuteklis.
Visi, išskyrus Agnesę, atrodė išsigandę. Savo ruožtu mergytė atrodė susidomėjusi — visai kaip apžiūrinėdama negyvą Juočkį. Jis mirė, dingtelėjo Kivrinai, jis užsikrėtė tuo pačiu, kuo sirgau aš, ir dabar štai guli negyvas. Tačiau tai buvo labai jau neįtikėtina. Kivrina atkeliavo čionai gruodžio viduryje. Vadinasi, viruso inkubacinis periodas turėtų būti beveik dvi savaitės, maža to, juk nesusirgo nei tėvas Rošas, nei Elivysa, nors tuodu beveik nesitraukė nuo pasiligojusios Kivrinos patalo.