Kivrina pažvelgė į dvasininką. Jis gulėjo neužklotas, be kelnių, tik su apatiniais marškiniais. Visi kiti drabužiai kūpsojo užmesti ant lovos kojūgalio, purpurinio apsiausto kraštas voliojosi ant grindų. Jo marškiniai buvo iš geltono šilko, raišteliai atsipalaidavę, didžioji krūtinės dalis apnuoginta. Tačiau Kivrina nepastebėjo nei beplaukės odos, nei šermuonėlio juostų ant marškinių rankovių. Dvasininkas iš tikrųjų sirgo. Mano būklė tikrai nebuvo tokia prasta, dingtelėjo Kivrinai. Netgi tuomet, kai jau maniau, kad mirštu.
Ji prisiartino prie lovos. Pakeliui koja užkliudė molinį vyno butelį, šis nusirito po lova. Dvasininkas krūptelėjo. Galvūgalyje stovėjo dar vienas butelis — dar neatkimštas.
— Jis privalgę pernelyg daug riebaus maisto, — pasakė ledi Imeina, kažką trindama akmeniniame dubenyje, tačiau dvasininką kamavo akivaizdžiai ne apsinuodijimas. Ir alkoholis čia niekuo dėtas, nepaisant akis badančių vyno butelių. Jis serga, pagalvojo Kivrina. Labai sunkiai serga.
Alsavo jis greitai, pravira burna gaudydamas kvapą, šniokštuodamas visai kaip Juočkis, iškišęs liežuvį. Šis buvo skaisčiai raudonas, atrodė sutinęs. Veidas buvo išmuštas dar sodresniu raudoniu, perkreiptas, tarsi dvasininkas būtų apimtas siaubo.
Ar gali būti, kad j į kas nors mėgino nunuodyti? — susimąstė Kivrina. Vyskupo pasiuntinys taip skubinosi iškeliauti, kad vos nepartrenkė Agnesės, ir liepė Elivysai nedrumsti dvasininkui ramybės. Juk šitokie darbeliai keturioliktame amžiuje bažnyčiai nebuvo pirmiena, argi ne taip? Paslaptingos mirtys vienuolynuose ir bažnyčiose. Labai patogu.
Tačiau tai juk būtų visiškai beprasmiška. Vyskupo pasiuntinys ir vienuolis nebūtų išlėkę kaip iš gaisro ir dar liepę nejudinti aukos, jeigu visas sumanymas — nunuodyti taip, kad dėl jo mirties nesunku būtų apkaltinti botulizmą ar pilvaplėvės uždegimą, ar bet kokią kitą nesuprantamą ligą, nuo kurių žmonės Viduramžiais mirdavo nuolat. Be to, kuriems galams vyskupo pasiuntiniui nuodyti vieną savo pavaldinių, jei galėtų paprasčiausiai išmesti jį iš pareigų, kaip kad ledi Imeina norėjo atsikratyti tėvo Rošo.
— Ar jam cholera? — paklausė ledi Elivysa.
Ne, galvojo Kivrina, stengdamasi prisiminti choleros simptomus. Stiprus viduriavimas, vėmimas, kūnas netenka labai daug skysčių. Sukritęs veidas, dehidracija, cianozė, klaikus troškulys.
— Gerti norisi? — paklausė ji.
Dvasininkas niekaip neparodė, kad būtų ją išgirdęs. Pusiau užmerktos akys irgi atrodė sutinusios.
Kivrina uždėjo delnąjam ant kaktos. Dvasininkas vos pastebimai virptelėjo, vokai suplazdėjo, atidengdami paraudusias akis, ir vėl nusileido.
— Jis karščiuoja, degte dega, — pratarė Kivrina galvodama: susirgus cholera, šitoks karštis nepakyla. — Atneškite man skepetą, sumirkytą vandenyje.
— Maisre! — riktelėjo Elivysa, bet Rozemundą jau stovėjo prie lovos, rankoje laikydama purviną skudurėlį, tikriausiai tą patį, kuris buvo naudotas kompresams pačiai Kivrinai.
Tačiau jis bent jau buvo vėsus. Kivrina sulankstė jį, nenuleisdama akių nuo dvasininko veido. Kai ji dėjo skudurėlį jam ant kaktos, dvasininkas vis dar dvėsavo, jo veidas persikreipė tarsi nuo stipraus skausmo. Ranka jis laikėsi susiėmęs už pilvo. Galbūt apendicitas? — dingtelėjo Kivrinai. Ne, apendicitas irgi sukelia nelabai aukštą temperatūrą. Vidurių šiltinė? Temperatūra gali pakilti iki keturiasdešimties laipsnių, nors paprastai — ne pačioje ligos pradžioje. Be to, padidėjusi blužnis spaudžia vidaus organus ir gali sukelti aštrų pilvo skausmą.
— Ar tau ką nors skauda? — paklausė ji. — Ką?
Jo akių vokai vėl kiek kilstelėjo, rankos neramiai šliaužiojo lovatiese. Šitoks nesiliaujantis rankų judėjimas irgi buvo vidurių šiltinės požymis, bet paprastai pasireikšdavo paskutiniuosiuose ligos etapuose, aštuntąją ar devintąją dieną po susirgimo. O gal dvasininkas atvyko čionai jau sirgdamas?
Kai tik atjojo, jis vos nenudribo, lipdamas nuo arklio, vienuolis spėjo jį sugauti, kad nepargriūtų. Bet paskui dvasininkas puotavo išsijuosęs, valgė pilna burna ir gėrė, ir grabaliojo Maisrę. Vadinasi, negalėjo būti sunkus ligonis. O vidurių šiltinės eiga — lėta, iš pradžių kamuoja tik šioks toks galvos skausmas ir nedidelė temperatūra. Iki trisdešimt devynių laipsnių karštis pakyla nebent trečiąją savaitę.
Kivrina pasilenkė arčiau jo, atitraukė į šalį atraišiotų marškinių apykaklę — bene kūnas bus išmargintas rausvais, vidurių šiltinei būdingais spuogais? Tačiau jokio išbėrimo nebuvo. Kaklo šone pūpsojo lyg ir šioks toks patinimas, tačiau sutinusios limfinės liaukos lydi beveik bet kurią infekciją. Kivrina atraitojo marškinių rankovę. Ant rankos — irgi jokių raudonų dėmių, bet nagai buvo patamsėję, melsvai rudo atspalvio. Tai reiškė deguonies stygių. O cianozė — choleros simptomas.
— Galbūt jis vėmė, o gal viduriavo? — paklausė Kivrina.
— Ne, — atsakė ledi Imeina, tepdama žalzganą pliurę ant standžios drobės skiautės. — Jis tik padaugino saldumynų ir prieskonių, dėl to užkaito kraujas.
Ne, tai negali būti cholera — susirgęs ja ligonis visada vemia, be to, ir temperatūra pernelyg aukšta. Gal vis tik j į pakirto tasai jos virusas? Tačiau Kivrinai neskaudėjo pilvo, o ir liežuvis nebuvo šitaip sutinęs.
Dvasininkas pakėlė ranką, nubloškė skudurėlį nuo kaktos ant pagalvės, tada ranka vėl suglebo ir nukrito atgal ant lovos. Kivrina paėmė skudurėlį. Šis buvo visiškai sausas. O kas gi dar, jei ne virusas, gali būti tokios aukštos temperatūros priežastis? Kivrinai nelindo į galvą niekas kita, tik vidurių šiltinė.
— Gal jam bėgo kraujas iš nosies? — paklausė ji Rošo.
— Ne, — atsakė Rozemundą. Ji priėjo artyn ir paėmė iš Kivrinos skudurėlį. — Nemačiau jokio ženklo, kad jam būtų bėgęs kraujas.
— Sušlapink skudurėlį šaltu vandeniu ir neišgręžk, — paliepė Kivrina. — Tėve Rošai, padėk man j į pakelti.
Rošas stipriomis rankomis sugriebė dvasininką už pečių ir kilstelėjo. Ties galva ant patalynės nebuvo matyti jokio kraujo pėdsako.
Rošas atsargiai nuleido ligonį ant pagalvės.
— Manai, tai vidurių šiltinė? — paklausė jis. Jo balsas nuskambėjo kažkaip keistai, bemaž viltingai.
— Nežinau, — atsakė Kivrina.
Rozemundą padavė Kivrinai skudurėlį. Nė žodeliu neprieštaraudama vykdė jos nurodymus. Skudurėlis varvėjo lediniu vandeniu.
Kivrina pasilenkė ir užtiesė juo dvasininko kaktą.
Staiga jo rankos pašėlusiai šoko aukštyn, nublokšdamos kompresą; dar akimirka — ir dvasininkas jau sėdėjo, mosikuodamas rankomis it spragilais, spardydamasis ir blaškydamasis. Kumščiu jis pataikė Kivrinai į koją — jai sulinko keliai, ji vos neįgriuvo pas jį į lovą.
— Atsiprašau, atsiprašau, — kartojo Kivrina, mėgindama vienu metu ir išlaikyti pusiausvyrą, ir sučiupti pašėlusiai mosuojančias rankas. — Atsiprašau.
Krauju pasruvusios jo akys dabar jau buvo plačiai atmerktos, jis dėbsojo tiesiog priešais save.
— Gloriam tuam, — užkaukė jis keistu, laibu balsu, kone spiegdamas.
— Atsiprašau, — pakartojo Kivrina. Jai pavyko nutverti jį už riešo, tačiau jis atsivedėjo antrąja ranka ir smogė jai tiesiai į krūtinę.
— Reąuiem aeternum dona eis, — užbaubė jis, pakildamas ant kelių, o paskui ir išvis atsistodamas lovoje. — Et luxperpetua luceat eis.
Kivrina staiga suprato, kad jis mėgina kalbėti maldą už mirusiuosius.
Tėvas Rošas įsikibo jo marškinių, tačiau dvasininkas metėsi į šoną, išsilaisvino, spardėsi ir sukiojosi tarytum šokdamas.
— Miserere nobis.