Jis strapaliojo ant lovos pernelyg arti sienos, kad jie jį pasiektų, malė rankomis ir sulig kiekvienu kryptelėjimu kliuvinėjo už sienojų, pats to, regis, nė nepastebėdamas.
— Kai tik prisiartins tiek, kad galėsime pasiekti, reikia griebti jį už kojų ir parversti, — kuštelėjo Kivrina.
Rošas tik linktelėjo padusęs. Visi kiti stovėjo nustėrę, nė nemėgindami ką nors daryti, Imeina taip ir liko klūpoti. Maisrė kone susigrūdo į langą, rankomis užsidengusi ausis ir kietai užsimerkusi. Rozemundą j au buvo pakėlusi varvantį skudurėlį ir dabar laikė ištiestoje rankoje, lyg manydama, kad Kivrina vėl mėgins dėti jį ligoniui ant kaktos. Agnesė prasižiojusi dėbsojo į pusnuogį kūną.
Dvasininkas vėl atsigręžė įjuos, abiem rankomis timpčiodamas marškinių raištelius, mėgindamas juos nutraukti.
— Dabar, — tarstelėjo Kivrina.
Abu su tėvu Rošu stvėrė dvasininką už čiumų. Dvasininkas kluptelėjo, paskui, staigiai išskėtęs rankas, išsilaisvino ir dribo nuo aukštos lovos tiesiai ant Rozemundos. Ji, taip ir nepaleidusi skudurėlio, spėjo tik kilstelėti rankas, ir jis įsirėžė tiesiog jai į krūtinę.
— Miserere nobis, — ištarė jis, ir abu susmuko.
— Stverk j į už rankų, kol nespėjo jos sužeisti! — riktelėjo Kivrina, tačiau dvasininkas jau liovėsi blaškytis. Nebejudėdamas jis liko gulėti užvirtęs ant Rozemundos, lūpomis beveik liesdamas jos bumą, rankos jau glebiai tysojo prie šonų.
Tėvas Rošas sugriebė nebesipriešinančią dvasininko ranką ir nurito jį nuo Rozemundos. Dvasininkas dunkstelėjo ant šono, kvėpavo tankiai, negiliai, bet jau nebedvėsuodamas.
— Jis mirė? — paklausė Agnesė.
Tarytum jos balsas būtų suardęs kažkokius kerus, visi staiga atitoko ir žengė artyn; ledi Imeina stengėsi atsistoti, įsistvėrusi lovos ramsčio.
— Juočkis tai mirė, — pareiškė Agnesė, įsikabinusi motinai į sijoną.
— Ne, jis nemirė, — atsiliepė ledi Imeina, klaupdamasi greta lovos. — Tik karštis kraujyje perėjo į galvą. Šitaip dažnai atsitinka.
Šitaip niekada neatsitinka, galvojo Kivrina. Kaip gyva nesu girdėjusi apie šitokį kokios nors ligos simptomą. Kas tai galėtų būti? Stuburo smegenų meningitas? Epilepsija?
Ji pasilenkė prie Rozemundos. Mergaitė paslika gulėjo ant grindų kietai užmerktomis akimis, iš visų jėgų suspaustais nubalusiais kumščiais.
— Ar jis užgavo tave? — paklausė Kivrina.
Rozemundą prasimerkė.
— Jis mane nustūmė, — atsakė truputį virpančiu balsu.
— Atsistoti gali? — paklausė Kivrina.
Rozemundą linktelėjo; prie jos žingtelėjo Elivysa su vis dar jos sijono įsikibusia Agnese. Jos padėjo Rozemundai atsistoti.
— Man skauda koją, — pasiskundė mergaitė, remdamasi į motiną, bet jau po valandėlės galėjo priminti užgautą pėdą.
— Jis… staiga… — išspaudė ji.
Prilaikydama Elivysa nuvedė ją į lovos kojūgalį ir pasodino ant drožinėtos skrynios. Agnesė užsiropštė ir atsisėdo greta.
— Vyskupo dvasininkas šoko tiesiai ant tavęs, — pareiškė.
Dvasininkas kažką sumurmėjo; Rozemundą baimingai žvilgtelėjo į jį.
— Ar jis gali ir vėl pašokti? — paklausė ji Elivysos.
— Ne, — nuramino ją Elivysa, bet vis tik padėjo atsistoti ir nuvedė prie durų. — Palydėk seserį žemyn ir pasėdėk su ja prie ugnies, — paliepė ji Agnesei.
Agnesė įsikibo sesers rankos ir išsivedė ją pro duris.
— Kai dvasininkas numirs, palaidosime j į bažnyčios šventoriuje, — dar išgirdo Kivriria jos balselį nuo laiptų. — Kaip ir Juočkį.
Dvasininkas jau dabar tysojo lyg negyvas, nereginčios jo akys buvo pusiau pramerktos. Tėvas Rošas atsiklaupė greta jo ir be didesnio vargo užsimetė ant vieno peties — dvasininko rankos ir galva glebiai nusviro jam už nugaros. Kivrina prisiminė lygiai taip pat nešusi Agnesę po vidurnakčio mišių. Ji skubiai patraukė lovatiesę nuo patalų, ir Rošas įvertė dvasininką į lovą.
— Reikia ištraukti jam karštį iš galvos, — pareiškė ledi Imeina, vėl krapštydamas! su savo šutekliu. — Tai prieskoniai kalti, nuo jų jam įsimetė karštis į smegenis.
— Ne, — sukuždėjo Kivrina, žiūrėdama į dvasininką. Jis gulėjo aukštielninkas, rankas išskėtęs į šalis delnais aukštyn. Ploni apatiniai marškiniai priekyje perplyšo ir visiškai nusmuko nuo kairiojo peties, tad ištiesta ranka visai apsinuogino. Pažastyje pūpsojo raudonas gumbas. — Oi ne, — kvėptelėjo Kivina.
Guzas buvo ryškiai raudonas, dydžio daugmaž sulig kiaušiniu.
Aukšta temperatūra, sutinęs liežuvis, nervų sistemos apnuodijimas, bubonai pažastyse ir slėpsnose…
Kivrina nejučia žingtelėjo atatupsta.
— Šito negali būti, — sukuždėjo ji. — Tai kažkas kita. — Privalo būti kažkas kita. Galbūt šunvotė. Kokia nors piktžaizdė. Kivrina ištiesė ranką ir dar labiau atitraukė rankovę.
Dvasininko plaštakos trūkčiojo. Rošas griebė jam už riešų ir prispaudė prie patalo. Patinimas palietus buvo kietas, oda aplink jį nusėta tamsiai purpurinėmis, kone juodomis dėmėmis.
— Šito negali būti, — kartojo Kivrina. — Juk dar tik 1320-ieji.
— Tai ištrauks jam karštį, — pasakė Imeina. Ji nerangiai atsistojo, rankose laikydama kompresą. — Atsmaukite jam marškinius, kad galėčiau uždėti šuteklį. — Ji žengė prie lovos.
— Ne! — suriko Kivrina. Ji ištiesė ranką, nebeleisdama Imeinai žengti artyn. — Pasitrauk! Nevalia jo liesti!
— Pati nebežinai, ką kalbi, — pasipiktino Imeina ir dirstelėjo į Rošą. — Juk tai nieko baisaus, tik pilvo karštinė.
— Tai ne karštinė! — atrėžė Kivrina. Ji irgi atsisuko į Rošą. — Paleisk jo rankas ir traukis nuo jo. Tai ne karštinė. Tai maras.
Visi trys: Rošas, Imeina ir Elivysa bukai įsistebeilijo į ją. Visai kaip Maisrė.
Jie juk net nežino, kas tai yra, nevilties apimta galvojo Kivrina, juk tai dar net neegzistuoja, tuo metu dar nebuvo ničnieko panašaus į Juodąją Mirtį. Net Kinijoje ir tai epidemija įsiplieks tik 1333-aisiais. O Angliją pasieks tik 1348-aisiais.
— Ir vis dėlto — tikrai taip, — ištarė pati sau Kivrina. — Visi simptomai byloja kaip tik tai. Bubonas. Ištinęs liežuvis. Poodinės kraujosruvos.
— Nieko jam nėra, tik paprasčiausias karštis pilve, — laikėsi savo Imeina. Ji stumtelėjo Kivriną, mėgindama prasibrauti prie lovos.
— Ne… — dar bandė sulaikyti ją Kivrina, bet Imeina sustojo ir pati, laikydama šuteklį virš nuogos dvasininko krūtinės.
— Viešpatie, pasigailėk… — išspaudė ir žengė atatupsta, vis dar laikydama šuteklį rankose.
— Ar tai mėlynoji liga? — nusigandusi paklausė Elivysa.
Staiga Kivrinai atsivėrė akys. Ji viską suprato: moterys atsikraustė čionai anaiptol ne dėl kažkokio teismo, ne dėl to, kad lordas Gijomas būtų patekęs į karaliaus nemalonę. Jis atsiuntė jas čionai todėl, kad Bate jau siautė maras.
„Mūsų auklė numirė”, — sakė andai Agnesė. Ir ledi Imeinos kapelionas, brolis Hubardas. „Rozemundą sakė, kad jis mirė nuo mėlynosios ligos”, — tvirtino Agnesė. O seras Bloetas pasakė, kad teismas atidėtas, nes susirgęs teisėjas. Tai štai kodėl Elivysa taip priešinosi raginimams siųsti žinią į Koursį, štai kodėl ji taip supyko sužinojusi, kad Imeina liepė Gavynui joti pas vyskupą. Visa tai todėl, kad Bate siautė maras. Bet šitaip juk tikrai negali būti. Juodoji Mirtis Batą pasiekė tik 1348-aisiais.
— Kokie dabar metai? — paklausė Kivrina.
Moterys bukai sužiuro į ją, Imeina — vis dar su užmirštu kompresu rankose. Kivrina atsisuko į Rošą.