— Kokie dabar metai?
— Bene ir tu būsi susirgusi, ledi Katerina? — sunerimo jis ir jau buvo begriebiąs jai už riešų, tarsi baimintųsi, kad ją irgi gali ištikti panašus šėlsmo priepuolis.
Ji stąigiai atitraukė rankas.
— Sakyk, kokie dabar metai?
— Dvidešimt pirmieji Eduardo Trečiojo valdymo metai, — atsakė Elivysa.
Eduardo Trečiojo. Ne Antrojo. Panikos apimta Kivrina nebeįstengė prisiminti jo valdymo metų.
— Sakykite, kokie dabar metail — pareikalavo ji.
— Anno domine, — iš lovos atsklido dvasininko balsas. Jis bandė apsilaižyti lūpas sutinusiu liežuviu. — Vienas tūkstantis trys šimtai keturiasdešimt aštuntieji.
TREČIA DALIS
Savomis rankomis palaidojau penkis savo vaikus bendrame kape… Negaudžia varpai. Neliejamos ašaros. Tai pasaulio pabaiga.
24
Ištisas dvi kitas dienas Danvortis praleido skambinėdamas laborantams iš Finčo sąrašo bei Škotijos žvejybos agentūroms ir įrenginėdamas Balkelėjaus-Džonsono fakultete dar vieną palatą. Gripas pakirto dar penkiolika iš jo žinioje atsidūrusių sulaikytųjų, tarp jų — ir ponią Teilor, kuri susmuko, kai iki varpų kūrinio pabaigos bebuvo likę keturiasdešimt devyni dūžiai.
— Ji krito be sąmonės ir paleido varpo virvę, — pranešė Finčas.
— Varpas siūbavo gausdamas tarsi pačios lemties balsu, o virvė maskatavo į visas puses kaip koks gyvas padaras. Apsivijo man apie kaklą, vos nepasmaugė. Ponia Teilor greitai atitoko ir norėjo tęsti, bet, žinoma, buvo jau per vėlu. Vis dėlto labai norėčiau, kad pasikalbėtumėte su ja, pone Danvorti. Ji labai prislėgta. Sako niekad negalėsianti atleisti sau už tai, kad apvylė kitus. Bandau ją įtikinti, kad ji tikrai nekalta, juk retsykiais nutinka ir tokių dalykų, kurių mes negalime kontroliuoti. Argi ne taip?
— Taip, — sutiko Danvortis.
Jam taip ir nepavyko susisiekti nė su vienu laborantu, tad apie galimybę prisišnekinti ką nors atvykti į Oksfordą nebuvo ko nė kalbėti. Besingeimo irgi nepavyko rasti. Juodu su Finču apskambino visus Škotijos viešbučius, visus nakvynės namus, netgi nuomojamus vasarnamius. Viljamui pavyko iškapstyti Besingeimo kreditinės kortelės duomenis, bet paaiškėjo, jog tuščia buvo viltis, kad Besingeimas pirkęs jauko žuvims ar ilgaaulius pelkių batus kokiame nors atokiame Škotijos miestelyje. Po gruodžio penkioliktosios Besingeimo sąskaitos išvis niekas nejudino.
Padėtis telefono tinkluose tolydžio blogėjo. Vaizdo ryšys nutrūko galutinai, o kompiuterinis balsas, bylojantis, kad dėl epidemijos visos linijos užimtos, įsiterpdavo kone kaskart, vos surinkus du pirmuosius numerio skaičius.
Danvortis ne tiek nerimavo dėl Kivrinos, kiek tarytum visur nešiojosi ją drauge su savimi; nepakeliamai sunkus svoris visą laiką slėgė jo pečius: kai jis rinko ir rinko, ir rinko telefono numerius, kai laukė atvykstant greitosios pagalbos automobilio, kai klausėsi nuolatinių ponios Gadson skundų. Endriusas taip ir nebepaskambino, o jeigu ir bandė — tai neprisiskambino. Badris nuolat kažką marmaliavo apie mirtį, o slaugės stropiai užrašinėjo jo kliedesių nuotrupas ant popieriaus skiaučių. Laukdamas, kol bent kas nors pakels ragelį kitame laido gale — laborantas, žvejybos agentūros tarnautojas ar dar kas nors — Danvortis gromuliuodavo ir pergromuliuodavo Badrio žodžius, ieškodamas kokių nors prasmingų nuorodų. „Juodas”, — sakė Badris. Ir dar — „laboratorija”. Ir — „Europa”.
Padėtis telefono tinkluose dar labiau pablogėjo. Kompiuterinis balsas dabar jau įsiterpdavo, surinkus vos vieną skaičių; kelis kartus Danvortis, pakėlęs ragelį, išvis nesulaukė jokio signalo. Tad kol kas numojo ranka ir kibo į kontaktų sąrašus. Viljamas sugebėjo iš kažkur iškasti konfidencialius pirminių kontaktų medicininius duomenis, tad Danvortis peržiūrinėjo juos, ieškodamas užuominų apie spindulinį gydymą ar apsilankymus pas stomatologą. Vienam pirminių kontaktų buvo daryta danties Rentgeno nuotrauka, tačiau pažiūrėjęs antrą kartą, Danvortis įsitikino, jog tai įvyko gruodžio dvidešimt ketvirtąją — tai yra, kai epidemija jau buvo prasidėjusi.
Jis nuėjo į ligoninę ir apklausė visus pirminius kontaktus, su kuriais tik buvo įmanoma susišnekėti, ar jie nelaiką namuose augintinių, ar pastaruoju metu nebuvę medžioti ančių. Koridoriai buvo užgrūsti neštuvais, visuose gulėjo ligoniai. Jų buvo kimšte prikimšta visur, užremtos netgi nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriaus durys, užtvertas priėjimas prie lifto. Patekti į liftą nebuvo jokios vilties. Danvorčiui teko kopti laiptais.
Viljamo bičiulė, blondinė slaugė studentė, pasitiko jį prie izoliatoriaus durų. Ji vilkėjo baltą apsauginį chalatą, veidą slėpė kaukė.
— Bijau, kad negalėsiu jūsų įleisti, — pasakė ji, kilstelėdama pirštinėtą ranką.
Badris numirė, dingtelėjo jam.
— Ar pono Čaudurio būklė pablogėjo? — paklausė jis.
— Ne. Priešingai, netgi atrodo, kad dabar jis miega jau šiek tiek ramiau. Bet mes nebeturime SAA komplektų. Londonas pažadėjo atsiųsti naują siuntą rytoj, o darbuotojai sukasi kaip išmano su medžiaginiais chalatais, tačiau lankytojams ir tų neturime pakankamai. — Ji išžvejojo iš kišenės popieriaus skiautelę. — Aš užrašiau viską, ką jis kalbėjo, — pasakė ji, tiesdama popiergalį Danvorčiui. — Tik baiminuosi, kad beveik nieko neįmanoma suprasti. Jis nuolatos kartoja jūsų vardą ir… Kivrinos — Kivrinos, taip?
Danvortis linktelėjo, žiūrėdamas į popierių.
— Retsykiais dar taria paskirus žodžius, bet dauguma — grynos nesąmonės.
Ji bandė užrašinėti jo kliedesius taip, kaip girdėjo, o jei kokį žodį suprasdavo, jį pabraukdavo. „Negaliu”, — sakęs jis. Ir — „žiurkės”. Ir dar — „taip neramu”.
Sekmadienio rytąjau buvo iškritę daugiau nei pusė sulaikytųjų, o visi tie, kurie dar nesirgo, juos slaugė. Danvortis ir Finčas atsisakė bet kokių ketinimų suguldyti juos į palatas, be to, jie šiaip ar taip pristigo sudedamųjų lovelių. Taigi, ligonius palikdavo gulėti jų pačių lovose, kartais drauge su lovomis ir visa kuo išbogindavo į patalpas Salvine, kad netikėtai slaugėmis virtę žmonės nenusilakstytų nuo padų.
Varpininkai krito vienas po kito; Danvortis padėjo suguldyti juos senojoje bibliotekoje. Ponia Teilor, kuri vis dar galėjo paeiti, primygtinai veržėsi jų aplankyti.
— Tai mažiausia, ką galiu jiems padaryti, — tvirtino ji, nors visai užduso, vos paėjusi kelis žingsnius koridoriumi. — Po to, kai šitaip juos apvyliau…
Danvortis padėjo jai atsigulti ant pripučiamo čiužinio, kurį skubiai atnešė Viljamas, ir užklojo antklode.
— „Dvasia stipri, bet kūnas silpnas”, — pacitavo jis.
Jis pats jautėsi gerokai nusilpęs, visiškai nusivaręs nuo nuolatinio miego stygiaus ir nesėkmių, griūvančių viena po kitos. Galų gale, laisvame tarpelyje tarp užkaitimo vandens arbatai ir naktipuodžių išnešiojimo, jam pavyko prisiskambinti į vienos iš Magdalenos laborančių namus. Atsiliepė jos motina, atrodė pavargusi ir susirūpinusi.
— Ji ligoninėje, — pasakė.
— Kada ji susirgo? — paklausė Danvortis.
— Kalėdų dieną.
Staiga jam tvykstelėjo viltis. Nejaugi paaiškės, kad Magdalenos laborantė ir yra viruso šaltinis?
— O kokie simptomai pasireiškė jūsų dukteriai? — nekantriai paklausė jis. — Galvos skausmas? Aukšta temperatūra? Svaigulys?
— Jai trūko apendicitas, — atsakė ji.
Pirmadienio rytą sirgo jau trys ketvirtadaliai sulaikytųjų. Kaip ir kranksėjo Finčas, jie iš tikrųjų pritrūko švarių paklodžių, NSA kaukių, o kas dar blogiau — vaistų nuo temperatūros, priešvirusinių preparatų ir aspirino.