— Bandžiau skambinti į ligoninę ir prašyti, kad atsiųstų dar, — pasakė Finčas, atkišdamas Danvorčiui sąrašą, — bet nebeveikia nė vienas telefonas.
Danvortis pats patraukė į ligoninę parsinešti būtiniausių atsargų. Gatvėje priešais nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriaus vartus uodui nebuvo snapo kur įkišti: čia grūdosi greitosios pagalbos automobiliai, taksi ir minia protestuotojų su dideliu plakatu, šaukiančiu: „Ministras pirmininkas paliko mus čia mirti!” Danvortis prasibrovė pro juos iki durų ir ant slenksčio susidūrė su išskubančiu Kolinu. Vaikinukas, kaip visuomet, buvo permirkęs, nuo šalčio paraudusiais skruostais ir nosimi. Striukės net nebuvo užsisagstęs.
— Telefonai galutinai nukvako, — pranešė Kolinas. — Perkrova. Tad štai ir bėgioju su pavedimais. — Iš striukės kišenės jis išsitraukė netvarkingą saują perlenktų popieriaus lapelių. — Gal norite, kad nuneščiau kam nors žinutę?
Taip, pagalvojo Danvortis. Endriusui. Besingeimui. Kivrinai.
— Ne, — atsakė jis.
Kolinas sugrūdo jau permirkusius popierius atgal į kišenę.
— Tai aš jau lėksiu. Jeigu ieškote tetulės Merės, ji — nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriuje. Ką tik atvežė penkis naujus ligonius. Seimą. Kūdikis buvo jau miręs. — Jis nėrė į transporto grūstį.
Danvortis prasibrovė į skyrių ir parodė sąrašą budinčiam gydytojui, kuris nukreipė jį į atsargų sandėlį. Koridoriai vis dar buvo užgrūsti neštuvais, bet dabar šie, jau sustatyti išilgai, rikiavosi pasieniais, kad per vidurį liktų bent siauras tarpelis. Prie vienų neštuvų linksojo stambi slaugė su rausva apsaugine kauke ir chalatu; ji kažką skaitė vienam iš ligonių.
— Ir Viešpats užleis tave negalia ir negandomis, — marmėjo ji; Danvortis per vėlai susizgribo, kad tai — ponia Gadson, bet ji taip susitelkusi skaitė, kad net nepakėlė akių. — Kol galiausiai visai nušluos tave nuo žemės paviršiaus.
Viešpats užleis tave negalia ir negandomis, tyliai pats sau pakartojo Danvortis ir pagalvojo apie Badrį. „Tai žiurkės, — tvirtino Badris. — Tai išgalabijo visus. Išžudė pusę Europos.”
Ji niekaip negalėjo pakliūti į Juodąją Mirtį, tikino save Danvortis, sukdamas koridoriumi į atsargų sandėlį. Endriusas juk užtikrino, kad maksimali įmanoma laiko paklaida — penkeri metai. O 1325-aisiais maras dar nebuvo įsiplieskęs net Kinijoje. Endriusas sakė, kad esama tik dviejų dalykų, kurie automatiškai nenutrauktų perkėlimo proceso: tai laiko uždelsimas ir koordinatės. O Badris, kai tik pajėgdavo atsakinėti į Danvorčio klausimus, kaskart patvirtindavo, kad patikrino Puhalskio įvestas koordinates.
Jis įėjo į sandėlį. Prie staliuko nieko nebuvo. Danvortis skimbtelėjo varpeliu.
Kaskart, kai tik Danvortis paklausdavo, Badris užtikrindavo, kad asistentas koordinates įvedęs teisingas, tačiau jo pirštai nervingai barbeno į antklodę, vis maigydami menamus klavišus, vis iš naujo rinkdami taško duomenis. Šitaip negali būti. Kažkas negerai.
Jis dar kartą paskambino varpeliu, ir pagaliau iš už lentynų išniro slaugė. Kaip kažin ką — seniai išėjusi į pensiją ir tik dėl epidemijos laikinai grįžusi į darbą. Jai buvo mažų mažiausiai devyniasdešimt metų, balta jos uniforma pageltusi nuo amžiaus, bet vis dar stropiai iškrakmolyta. Kai sesuo ėmė iš Danvorčio sąrašą, medžiaga sugurgždėjo.
— Ar turite pasirašytą leidimą atsargoms paimti?
— Ne, — atsakė jis.
Ji grąžino jam sąrašą ir priedo įteikė trijų puslapių blanką.
— Visus įsakymus privalo pasirašyti palatos vyresnioji sesuo.
— Neturime mes jokios vyresniosios palatos sesers ir išvis jokios palatos! — neištvėrė Danvortis. — Turime tik penkiasdešimt pasiligojusių sulaikytųjų dviejuose bendrabučiuose — ir jokių vaistų ar kitų atsargų!
— Tokiu atveju reikalingas vyriausiosios gydytojos leidimas.
— Vyriausiajai gydytojai ir be mūsų tenka rūpintis visa ligonine, prigrūsta ligonių! Ji neturi kada pasirašinėti galaižin kokių popiergalių. Gal nežinojote, kad siaučia epidemija?
— Puikiai tai žinau, — nėmaž nesutrikusi atrėžė sesuo. — Visus įsakymus privalo pasirašyti vyriausioji gydytoja. — Tai tarusi, ji vėl nugurgždėjo tarp lentynų.
Danvortis nuskubėjo atgal į nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyrių. Merės ten nebebuvo. Budintis gydytojas nusiuntė jį į izoliatorių, bet Merės jis neužtiko ir ten. Valandėlę Danvortis gromuliavo galvoje mintį suklastoti Merės parašą. Tačiau jis norėjo ją pamatyti, norėjo pasipasakoti, kaip jam nesiseka susisiekti su kokiu nors laborantu, pasiguosti, kad taip ir nesurado būdo nuspirti iš kelio Gilkraistą ir atidaryti tinklą. Jis negali gauti net paprasčiausio aspirino, o šiandien — jau sausio trečioji!
Galų gale jis užspeitė Merę laboratorijoje. Ši kažką kalbėjo į telefono ragelį — matyt, telefonas vėl veikė, nors vaizdo ekrane nebuvo matyti nieko, vien „sniegas”. Bet į jį Merė net nežiūrėjo. Jos akys buvo įsmeigtos į konsolės ekraną, kuriame šakojosi kontaktų medis.
— Pasakykite tiksliai, kokių iškilo nesklandumų? — kalbėjo Merė. — Turėjote pristatyti juos jau prieš dvi dienas, patys taip sakėte.
Stojo tyla — „sniego„ pūgoje prasmegęs pašnekovas, matyt, bandė teisintis.
— Ką tai reiškia — grąžino atgal? — tarsi nepatikėjusi savo ausimis sušuko Merė. — Čia man ant galvos tūkstantis gripu sergančių žmonių!
Dar viena pauzė. Merė kažką surinko klaviatūra, ekrane pasirodė kitas brėžinys su kontaktais.
— Na tai išsiųskite dar kartą! — užriko ji. — Man reikia jų tučtuojau! Žmonės čia miršta tiesiog man ant rankų! Noriu gauti juos… alio! Dar girdite mane? — Ekranas aptemo. Merė pasisuko nuspausti imtuvo mygtuko ir pastebėjo Danvortį.
Ji mostelėjo jam užeiti į kabinetą.
— Ar dar klausote? — sušuko ji į telefoną. — Alio! — Ji nutrenkė ragelį. — Telefonai neveikia, pusę mano darbuotojų išguldė virusas, o analogų negaunu — dėl to, kad kažkoks nevisprotis neįleido jų į karantino zoną! — įsiutusi išbėrė ji.
Tada susmuko į kėdę priešais konsolę ir pirštais pasitrynė skruostikaulius.
— Atleisk, — ištarė. — Tai bent dienelė. Popiet atvežė tris — jau negyvus. Vienas jų — šešių mėnesių kūdikis.
Ant jos laboratorinio chalato atvarto vis dar žaliavo prisegta bugienio šakelė. Tiesa, jau visiškai nugeibusi, o ir chalatas — beviltiškai susilamdęs ir purvinas. Pati Merė atrodė neįtikėtinai išvargusi, raukšlės aplink lūpas ir palei akis įsirėžusios giliau nei bet kada. Kažin, kada ji paskutinį kartą miegojo? — pagalvojo Danvortis. O jei man šautų į galvą paklausti, ar pati galėtų atsakyti?
Dviem pirštais ji pamasažavo odą virš akių.
— Niekad nesugebėsiu susitaikyti su mintimi, kad ničniekuo negaliu padėti, — pratarė ji.
— Tai jau taip.
Ji pakėlė akis ir pažvelgė į jį taip, tarsi tik dabar būtų susizgribusi, kad jis išvis čia.
— Ar tau ko nors prireikė, Džeimsai?
Ji galaižin kiek laiko nemiegojusi, ji nesulaukia niekieno pagalbos — tik vis naujų ligonių, trys jų mirė vos atvežti, vienas iš jų — pusės metų kūdikis. Jai ir šiaip jau rūpesčių pakanka, negi dar kvaršinsi galvą dėl Kivrinos.
— Ne, — atsakė jis atsistodamas. Ir pakišo jai blankus. — Nieko — tik tavo parašo.
Jijpasirašė net nedirstelėjusi į popierius.