— Šįryt buvau nuėjusi pasikalbėti su Gilkraistu, — pasakė lyg tarp kitko, grąžindama blankus Danvorčiui.
Jis tik sužiuro į ją, nustebintas ir pernelyg sujaudintas, kad dar įstengtų pratarti bent žodį.
— Norėjau išsiaiškinti, ar įmanoma jį įtikinti, kad atidarytų tinklą anksčiau. Paaiškinau, kad nėra jokio reikalo laukti visavertės imunizacijos. Imunizavus kritinę viruso telkinio dalį, viruso pernešimo veiksnys efektyviai sunaikinamas.
— Tačiau visi tavo argumentai atsimušė kaip žirniai į sieną.
— Taigi. Gilkraistas tvirtai įsikalęs į galvą, kad virusas prasismelkė per tinklą iš praeities. — Merė atsiduso. — Jis sėdi ir braižo planus, tyrinėdamas A tipo miksoviruso mutacijų cikliškumą. Mutacijų atsikartojimai jam neva byloją, kad vienas iš A tipo miksovirusų, siautusių 1318 — 1319 metais, buvo kaip tik H9N2.
— Ji vėl pasitrynė kaktą. — Jis nė už ką neatidarys laboratorijos, kol nebus atlikta visiška imunizacija ir atšauktas karantinas.
— O kada tai įvyks? — paklausė Danvortis, nors ir pats nujautė, koks bus atsakymas.
— Karantinas atšaukiamas, praėjus septynioms dienoms po visiškos imunizacijos — ir praėjus keturiolikai dienų po paskutinio susirgimo. — Ji kalbėjo tokia intonacija, kokia ir dera pranešti blogas naujienas.
Po paskutinio susirgimo. Vadinasi, dvi savaitės be naujų atvejų.
— O kiek laiko truks visos šalies imunizacija?
— Kai jau turėsime pakankamą kiekį vakcinos — nebeilgai. Per pandemiją pakako aštuoniolikos dienų.
Aštuoniolika dienų. Ir tai dar — po to, kai bus pagaminta pakankamai vakcinos. Vadinasi, ne anksčiau nei sausio pabaigoje.
— Per vėlai, — ištarė jis.
— Žinau. Būtina kuo greičiau identifikuoti užkrato šaltinį — štai ko mums reikia. — Ji vėl nusigręžė į konsolę. — O juk atsakymas slypi kažkur čia, pats supranti. Tiesiog mes ne ten ieškome. — Ji išvedė į ekraną dar vieną kontaktų raizginį. — Ieškojau visų įmanomų tarpusavio sąsajų. Veterinarijos specialybės studentų, pirminių atvejų, gyvenančių netoli zoologijos sodų… kaimo vietovių adresų. Štai — antrinių sąrašas; knaisiojausi, galbūt kas dalyvavęs žąsų medžioklėje. Tačiau vienintelis ryšys su vandens paukščiais, kurį man pavyko susekti — tai kepta žąsis ant Kalėdų stalo.
Ji išvedė į ekraną pirminių kontaktų sąrašą. Pačiame viršuje vis dar buvo įrašytas Badrio vardas. Merė ilgam užsižiūrėjo į jį, atrodė tokia pat galaižin kur nuklydusi mintimis, kaip ir Montoja, kai narstė kauliukus.
— Pirmas dalykas, kurį privalo įsisavinti kiekvienas gydytojas — tai pernelyg skaudžiai nepliekti savęs, jei ligonis miršta, — pasakė ji, o Danvortis pagalvojo: kažin, ką ji turi omeny? Kivriną ar Badrį?
— Iš kailio išsinersiu, bet tinklą trūks plyš reikia atidaryti, — pareiškė jis.
— Tikiuosi, tau pavyks, — atsakė ji.
Vis dėlto visa ko paaiškinimas slypėjo ne kontaktų sąrašuose ir ne galaižin kokiuose paukščiuose. Atsakymą slėpė Badris — kad ir kiek jie kamantinėjo pirminius atvejus, kad ir kiek bandė sekti klaidingais pėdsakais, o Badris kaip buvo, taip ir liko vienintelis tikėtinas šaltinis. Badris ir buvo tasai pirminis atvejis; ne kas kitas, o jis buvo susidūręs su viruso telkiniu, iki perkėlimo likus keturioms — šešioms dienoms.
Danvortis užkopė viršun jo aplankyti. Prie staliuko greta Badrio palatos durų sėdėjo jau kitas sanitaras — aukštas nervingas vaikinas, kuriam pažiūrėjęs niekaip neduotum daugiau septyniolikos.
— O kur… — prasižiojo Danvortis ir staiga susizgribo net nežinąs šviesiaplaukės slaugės vardo.
— Susirgo, — pasakė vaikinas. — Vakar. Jau dvidešimta iš slaugių personalo, kurią pakerta virusas, o jų pakeisti jau nebėra kam. Taigi, pasitelkė pagalbon trečiakursius studentus. Aš, tiesą sakant, mokausi dar tik pirmame kurse, bet kadaise mokiausi suteikti pirmąją pagalbą.
Vakar. Vadinasi, praėjo jau visa diena, o niekas neužrašinėja, ką šneka Badris.
— Gal ką nors prisimeni, ką kalbėjo Badris, kol buvai su juo? — kad ir nieko nesivildamas, vis dėlto paklausė Danvortis. Pirmakursis studenčiokas… — Gal jis ištarė kokį žodį ar frazę, kurią buvo galima suprasti?
— Juk jūs — ponas Danvortis, tiesa? — paklausė vaikinas, tiesdamas jam SAA paketą. — Eloiza minėjo, kad jūs norite žinoti viską, ką sako ligonis.
Danvortis apsivilko apsauginę aprangą iš naujosios siuntos. Apranga buvo baltutėlė, ant chalato nugaros ties kraštais išmarginta mažyčiais juodais kryželiais. Danvorčiui net parūpo, iš kur sugebėta ją iškapstyti.
— Ji taip sunkiai susirgo, tačiau be paliovos kartojo ir kartojo, kad tai nepaprastai svarbu.
Vaikinas įleido Danvortį į Badrio palatą dirstelėjo į ekranus virš lovos, paskui pažvelgė į Badrį. Jis bent jau teikiasi pasižiūrėti ir į ligonį, dingtelėjo Danvorčiui.
Badris gulėjo, rankas ištraukęs virš antklodės ir be paliovos pašiojo ją; jo plaštakos labai jau priminė negyvėlio rankas, pavaizduotas kunigaikščio antkapio iliustracijoje Kolino knygoje. Giliai įkritusios akys buvo atmerktos, bet jis nežiūrėjo nei įDanvortį, nei į sanitarą, nedirstelėjo net į antklodę, kurią nerimstančios jo rankos, regis, visąlaik bandė sugriebti.
— Teko skaityti apie tai medicinos vadovėlyje, — pasakė vaikinas, — bet savo akimis dar niekada nesu matęs. Tai — dažnai pasitaikantis simptomas, pranašaujantis kvėpavimo sistemos sutrikimais sergančių ligonių galą. — Jis priėjo prie konsolės, kaukštelėjo kelis klavišus, tada dūrė į kairįjį viršutinį ekraną. — Aš viską surašiau čia.
Ir iš tikrųjų — surašyta buvo viskas, netgi kliedesiai. Vaikinas rašė Badrio šnekas taip, kaip girdėjo, elipsėmis ženklindamas pauzes ir — (sic) — abejotinus žodžius. „Pusė”, — toks žodis buvo ekrane,paskui — „atsargos” (sic) ir „Kodėl jis neateina?”
— Beveik visa tai — iš vakar dienos, — paaiškino sanitaras. Paskui perstūmė kursorių į apatinį ekrano trečdalį. — Šįryt jis dar bandė kažką sakyti. Bet dabar, žinoma, jau kuris laikas nieko nebesako.
Danvortis atsisėdo greta Badrio ir paėmė už rankos. Šaltos it ledas — tai buvo justi net per impregnuotą pirštinę. Danvortis dirstelėjo į temperatūros ekraną. Badris jau nebekarščiavo, drauge su aukšta temperatūra išnyko ir bauginančiai tamsus įraudis. Atrodė, kad jo kūnas išvis prarado bet kokią spalvą. Oda buvo šlapių pelenų atspalvio.
— Badri, — ištarė jis. — Čia aš, ponas Danvortis. Man būtinai reikia kai ko tavęs paklausti.
Badris neatsakė. Šalta, suglebusi jo ranka gulėjo Danvorčio delne, o antroji be paliovos bergždžiai pešiojo antklodę.
— Daktarė Arens mano, kad tu galėjai užsikrėsti nuo kokio nors gyvulio, galbūt laukinės anties ar žąsies.
Sanitaras susidomėjęs dirstelėjo į Danvortį, paskui — vėl į Badrį, tarsi tikėdamasis išvysti dar kokį nors iki šiol neregėtą medicininį reiškinį.
— Badri, ar įstengtum prisiminti? Galbūt maždaug savaitę prieš perkėlimą buvai susidūręs su antimis ar žąsimis?
Badrio ranka krustelėjo. Danvortis susitelkęs įsispitrijo į ją, mėgindamas įspėti, ar tai galima laikyti pastangomis kažką pasakyti, tačiau kai truputėlį atgniaužė delną, liesi Badrio pirštai ėmė knaibyti jo delną, pirštus, riešą.
Staiga Danvortį persmelkė gėda: kurių galų jis riogso ir kamuoja Badrį kažkokiais klausimais, kai šis tuo tarpu jo negirdi, netgi nesuvokia, kad Danvortis čia — ir visiškai tuo nesirūpina.
Jis paguldė Badrio ranką atgal ant antklodės.