— Ilsėkis, — ištarė, švelniai ją patapšnodamas. — Pasistenk pailsėti.
— Kažin, ar jis jus girdi, — pasakė sanitaras. — Ligai šitaip įsibėgėjus, ligonis jau išvis nebūna visai sąmoningas.
— Taip, žinau, — atsakė Danvortis, bet nepajudėjo iš vietos.
Sanitaras pareguliavo lašelinę, nervingai nužvelgėją, pareguliavo dar kartą. Paskui sunerimęs pasižiūrėjo į Badrį, trečiąsyk pataisė lašelinę ir galiausiai pasišalino. Danvortis taip ir liko sėdėti, stebėdamas Badrio pirštus, be paliovos peščiojančius antklodę, tarsi mėgintų, bet nevaliotų jos sugriebti. Atrodė, jis iš paskutinių jų dar stengiasi įsikibti. Protarpiais kažką sumurmėdavo, bet taip tyliai, kad išgirsti buvo neįmanoma. Danvortis ėmė švelniai glostyti jam ranką. Po valandėlės peščiojimas kiek aprimo, tik Danvortis nenutuokė, ar tai reikia laikyti geru ženklu, ar ne.
— Kapinės, — pasakė Badris.
— Ne, — atsakė Danvortis. — Ne.
Jis dar kiek pasėdėjo, glostydamas Badriui ranką, bet ilgainiui ėmė atrodyti, kad nuo to — tik dar blogiau, Badris vėl iš paskutiniųjų gniaužė antklodę. Danvortis atsistojo.
— Pasistenk pailsėti, — dar ištarė ir išėjo.
Sanitaras sėdėjo prie stalo ir skaitė „Ligonių slaugos” numerį.
— Prašau pranešti man, kai… — pradėjo Danvortis ir susizgribo, kad užbaigti sakinio nepajėgs. — Prašau pranešti man.
— Būtinai, pone, — atsakė vaikinas. — Kur jus surasti?
Danvortis pasirausė kišenėje ieškodamas kokio popiergalio, kur galėtų užrašyti savo telefono numerį, ir čia užčiuopė būtinų atsargų sąrašą. Jį buvo visai bepamirštąs.
— Būsiu Baliole, — pasakė. — Atsiųskite man pasiuntinį. — Jis pasuko atgal į sandėlį.
— Deramai neužpildėte blankų, — sugurgždėjo iškrakmolyta senė, kai Danvortis padavė jai popierius.
— Juk parašas yra, — atkirto jis, brukdamas jai savo sąrašą. — Tai pati ir užpildykite.
Ji susiraukusi peržvelgė sąrašą.
— Kaukių ir temperatūrą mušančių kapsulių nebeturime, — pareiškė. Kažkur pagrabaliojusi, ištraukė mažytį butelaitį su aspirino tabletėmis. — Priešvirusiniai preparatai bei sintamicinas irgi baigėsi.
Aspirino buteliuke buvo gal dvidešimt tablečių. Danvortis įsimetė jį į kišenę ir nudrožė tiesiai į vaistinę Didžiojoje gatvėje. Priešais jos duris būriavosi pulkelis protestuotojų su plakatais: „TAIP NESĄŽININGA!” ir „Kainos kanda!” Danvortis užėjo vidun. Kaukės buvo pasibaigusios, o temperatūrą mušančių kapsulių ir aspirino kaina — užkelta iki debesų. Danvortis susišlavė visas jų atsargas.
Ištisą naktį jis dalijo pargabentus medikamentus ir peržiūrinėjo Badrio kontaktų sąrašus, ieškodamas bent kokios nors užuominos, kuri galbūt atvestų prie viruso šaltinio. Gruodžio dešimtąją Badris aptarnavo perkėlimo vietoje tinklą „Devynioliktajam amžiui” Vengrijoje, bet sąraše nebuvo paminėta, kurioje tiksliai Vengrijos vietoje; Viljamas, flirtuojąs su visomis sulaikytosiomis, kurios dar stovėjo ant kojų, to irgi nežinojo, o telefonai vėl nebeveikė.
Neatsigavo jie ir iš ryto, kai Danvortis norėjo paskambinti į ligoninę pasiteirauti apie Badrį. Nukėlus ragelį, nepasigirdo net signalas, bet, vos Danvortis padėjo ragelį, telefonas sučirškė pats.
Skambino Endriusas. Per trikdžių treškėjimą Danvortis vos girdėjo jo balsą.
— Atleiskite, kad tiek užtrukau, — pasakė jis ir pridūrė dar kažką, ką visiškai užgožė foninis triukšmas.
— Nieko negirdžiu! — riktelėjo Danvortis.
— Sakiau, kad jums labai sunku prisiskambinti! Telefono ryšys… — vėl trikdžiai. — Aš patikrinau parametrus. Naudojau tris skirtingus ilgumos ir platumos koordinačių variantus, tada atlikau trianguliaciją… — sakinio pabaiga vėl pražuvo.
— Tai kokia ta maksimali laiko paklaida? — suriko Danvortis į ragelį.
Foniniai triukšmai netikėtai nutilo.
— Šešios dienos.
— Toks rezultatas, įvedus ilgumos ir platumos parametrus pagal… — vėl suošė trikdžiai. — Patikrinau tikimybes; galimas maksimalus laiko uždelsimas penkiasdešimties kilometrų perimetro ribose, nepriklausomai nuo ilgumos ir platumos, — vis vien penkeri metai. — Trikdžiai sušniokštė visu pajėgumu, galiausiai ryšys visai nutrūko.
Danvortis padėjo ragelį. Lyg ir turėjo pasijusti drąsiau, tačiau dabar jis jau iš viso nieko nebepajėgė jausti. Juk Gilkraistas nė neketina atidaryti tinklo sausio šeštąją, nesvarbu, ar Kivrina sėkmingai nuvyko į numatytą vietą, ar ne. Danvortis ištiesė ranką, ketindamas skambinti į Škotijos turizmo biurą, bet, jam nespėjus nukelti ragelio, telefonas vėl suskambėjo.
— Danvortis klauso! — išbėrė jis, spoksodamas į ekraną, bet vietoj vaizdo vėl išvydo tik mirguliuojantį „sniegą”.
— Kas? — išgirdo jis moters balsą — kimų, o gal silpną nuo ligos.
— Atleiskite… — sumurmėjo ji. — Ketinau skambinti… — Ji pridūrė dar kažką, bet jau nieko nebebuvo įmanoma suprasti, ekranas aptemo.
Danvortis luktelėjo, ar telefonas nesuskambės dar kartą, o nesulaukęs patraukė į Salviną. Magdalenos varpas kaip tik mušė kažkelintą valandą. Skambėjo tarsi laidotuvių varpas nesiliaujančiame lietuje. Tikriausiai jo gausmą išgirdo ir ponia Piantini. Ji stovėjo kieme, apsivilkusi vien naktiniais marškiniais, ir iškilmingai kilnojo rankas jai vienai tegirdimu ritmu.
— Vidurinis, klaida, reikia vytis, — pasakė ji, kai Danvortis pamėgino nusivesti ją atgal vidun.
Laukan išlėkė Finčas, atrodė visai pametęs galvą.
— Tai varpai, pone, — paaiškino jis, stverdamas ponią Piantini už kitos rankos. — Kai tik pradeda skambėti, ji taip susikremta… Manau, šitokiomis aplinkybėmis išvis nereikėtų skambinti.
Ponia Piantini išsilaisvino iš Danvorčio rankų.
— Kiekvienas privalo laikytis savojo varpo be pertrūkių, — įpykusi sviedė ji.
— Taip, visiškai sutinku, — pritarė Finčas laikydamas jos ranką taip tvirtai, tarsi tai būtų varpo virvė. Jis nusivedė ponią Piantini atgal į lovą.
Atidūmė Kolinas — permirkęs kaip visada, jau kone pamėlynijęs nuo šalčio. Jis plevėsavo atlapais striukės skvernais, o Merės padovanotasis pilkas šalikas be jokios naudos maskatavo po kaklu. Vaikinukas įteikė Danvorčiui Badrio sanitaro raštelį.
Šis irgi buvo kiaurai šlapias. Parašyta buvo tik tiek: „Badris jus kviečia”, nors žodis „Badris” buvo taip susiliejęs, kad likusi tik pirmoji raidė B.
— Ar sanitaras ką nors sakė? Badriui blogiau?
— Ne, tiktai prašė perduoti jums raštelį. O tetulė Merė griežčiausiai prisakė: kai tik pasirodysite ligoninėje, jums būtina suleisti imunitetą stiprinančio preparato. Sakė net nenutuokianti, kada sulauksime analogų.
Danvortis šoko pagalbon Finčui, kuris galynėjosi su ponia Piantini, stengdamasis įversti ją į lovą, o paskui nuskubėjo į ligoninę, tiesiai į izoliatorių. Prie durų budėjo vėl kitas žmogus — pusamžė slaugė sutinusiomis pėdomis. Ji sėdėjo, susikėlusi kojas ant ekranų, ir kažką žiūrėjo per kišeninį vaizdo grotuvą, bet, išvydusi jį įeinant, tučtuojau atsistojo.
— Ar jūs — ponas Danvortis? — paklausė, užtverdama jam kelią. — Daktarė Arens liepė jums tučtuojau lipti žemyn pas ją.
Ji visa tai pasakė ramiai, kone geraširdiškai, ir pirmoji mintis, šovusi Danvorčiui į galvą, buvo tokia: ji tik nenori manęs jaudinti. Nenori, kad pamatyčiau tai savo akimis. Mano: verčiau tegul jau Merė pati man pasako.
— Tai Badris, ar ne? Jis mirė.
Ji pažvelgė į jį nuoširdžiai nustebusi.