— Ne, ką jūs. Jam šįryt jau daug geriau. Nejaugi negavote mano raštelio? Jis jau sėdi lovoje.
— Sėdi? — perklausė Danvortis ir įsistebeilijo į ją: bene ji pati jau kliedi karščiuodam,a?
— Savaime suprantama, jis dar labai silpnas, bet jo temperatūra normali, o protas — visai aiškus. O jums reikia eiti į nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyrių susitikti su daktare Arens. Ji sakė, kad tai labai skubu.
Danvortis apstulbęs pažvelgė į Badrio palatos duris.
— Pasakykite jam, kad ateisiu jo aplankyti iš karto, kai tik galėsiu, — paprašė jis ir išskubėjo.
Koridoriuje Danvortis kone kaktomuša susidūrė su Kolinu, kuris akivaizdžiai skubinosi pas jį.
— O tu ką čia veiki? — griežtai paklausė Danvortis. — Bene paskambino koks laborantas?
— Mane priskyrė specialiai jums saugoti, — paaiškino Kolinas.
— Tetulė Merė jumis nepasitiki, sako, tik nenusaugok, ir jūs tikrai nepasirūpinsite sustiprinti imuninę sistemą. Privalau nuvesti jus apačion, kad jums suleistų preparatą.
— Dabar negaliu. Skubus reikalas nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriuje, — pabandė atsipurtyti jo Danvortis, sparčiai žingsniuodamas koridoriumi.
Kolinui teko kuduliuoti tekinam, kad neatsiliktų.
— Na, tuomet kai sutvarkysite tą reikalą. Tetulė Merė prisakė nieku gyvu neišleisti jūsų iš ligoninės, kol jums nesuleis imunitetą stiprinančio preparato.
Merė pasitiko juos prie lifto.
— Atveža dar vieną ligonę, — paniurusi pranešė ji. — Susirgo Montoja. — Ji pasuko į skyrių. — Ją kaip tik šiuo metu veža iš Vitnio.
— Montoja? — apstulbo Danvortis. — Šito negali būti. Juk ji triūsia savo kasimvietėje, vienui viena.
Merė stumtelėjo dvivėres duris.
— Matyt, ne visiškai viena.
— Bet ji pati sakė… Ar tu tikrai žinai, jog tai — tas pats virusas? Ji dirbo lietui lyjant. Galbūt persišaldė, gal tai kokia nors visai kita liga.
Merė papurtė galvą.
— Greitosios pagalbos personalas iškart atliko preliminarius tyrimus. Rezultatai atitinka mūsiškio viruso duomenis. — Ji sustojo prie registratūros staliuko ir paklausė budinčio gydytojo: — Ar jie jau čia?
Tas papurtė galvą.
— Jie ką tik kirto perimetro liniją.
Merė priėjo prie durų ir pažvelgė į lauką, tarsi nepatikėjusi tuo, ką išgirdo.
— Ji pati paskambino mums šįryt, visai sutrikusi, nelabai susigaudydama, ką šneka. — Merė vėl atsigręžė vidun. — Paskambinau į Čiping Nortoną — ten artimiausia ligoninė. Pasakiau, kad iš karto siųstų greitąją pagalbą, o jie man: kasinėjimai oficialiai esą karantino ribose. Savo ruožtu mūsų greitoji negalėjo išvažiuoti jos paimti. Galų gale teko įkalbinėti NSA, kad malonėtų išrašyti specialų leidimą išsiųsti greitąją pagalbą… — Merė vėl pažvelgė pro duris. — Kada ji išvažiavo į tą savo kasimvietę?
— Aš… — Danvortis laužė galvą, stengdamasis prisiminti. Kai ji skambino paklausti apie Škotijos žvejybos agentūras, buvo pirmoji Kalėdų diena. Tą pačią pavakarę ji paskambino dar kartą ir liepė „nesirūpinti”, mat jau buvo nutarusi suklastoti Besingeimo parašą.
— Pirmąją Kalėdų dieną, — atsakė jis. — Jei tik tą dieną NSA biuras dirbo. Jei ne, — galbūt dvidešimt šeštąją. Ne, juk tai Kalėdų antroji diena… Vadinasi, dvidešimt septintąją. Ir nuo tada ji su niekuo nebuvo susitikusi.
— Iš kur tu žinai?
— Kai kalbėjau su ja, ji skundėsi, kad, plūkdamasi viena, niekaip negali apsaugoti radimvietės nuo užtvindymo. Norėjo, kad paskambinčiau į NSA — kad šie atsiųstų keletą studentų jai pagalbon.
— Kada tai buvo?
— Prieš dvi… ne, prieš tris dienas. — Jis suraukė antakius. Kada išvis netenka atsigulti, galaižin kiek dienų susilieja į vieną.
— Ar po to, kai kalbėjosi su tavim, ji galėjo susirasti kokių nors talkininkų fermoje?
— Žiemą ten išvis nėra nė gyvos dvasios.
— Kiek prisimenu, Montoja samdo bet ką, kas netyčia pasipainioja netoliese. Tai gal ir pasičiupo kokį praeivį.
— Ji sakė, kad niekas ten pro šalį nevaikšto. Kasimvietė labai jau atokioje vietoje.
— Šiaip ar taip, reikia manyti, ką nors susirado. Ji išvyko į kasinėjimus prieš savaitę, o viruso inkubacinis periodas — nuo dvylikos iki keturiasdešimt aštuonių valandų.
— Atvažiavo greitoji! — sušuko Kolinas.
Merė atidarė duris; Danvortis ir Kolinas nesitraukė nuo jos nė per žingsnį. Du greitosios gydytojai su apsauginėmis kaukėmis iškėlė neštuvus, užrioglino juos ant ratukų. Vieną gydytojų Danvortis atpažino. Tas pats atgabeno ir Badrį.
Kolinas pasilenkęs prie neštuvų susidomėjęs žiūrėjo į Montoją
— ši gulėjo užsimerkusi. Jos galva buvo paramstyta pagalvėmis, veidas išpiltas tamsiu raudoniu — panašiai atrodė ir susirgusi ponia Bryn. Kolinas dar labiau pasilenkė, ir Montoja sukosėjo tiesiai jam į veidą.
Danvortis sugriebė vaikiščią už striukės apykaklės ir trūktelėjo tolyn nuo neštuvų.
— Nagi, nešdinkis kuo toliau. Bene stengiesi susigriebti virusą? Ir kodėl nedėvi kaukės?
— Kaukių nebėra.
— Tavęs čia išvis neturėtų būti. Nosies tiesumu drožk atgal į Balioląir…
— Negaliu. Aš įpareigotas būtiniausiai pasirūpinti, kad neišsisukinėtumėte nuo imuniteto stiprinimo procedūros.
— Tada sėsk čia ir sėdėk. — Danvortis nuvedė jį iki pat kėdės registratūroje. — Ir nemėgink artintis prie ligonių.
— Verčiau nė nemėginkite nuo manęs pasprukti, — susiraukęs perspėjo Kolinas, bet vis dėlto atsisėdo, išsitraukė iš kišenės kramtomosios gumos gungulą, nušluostė jį į striukės rankovę.
Danvortis grįžo prie neštuvų.
— Lupę, — kalbėjo Merė, — mums būtinai reikia kai ko tavęs paklausti. Kada tu susirgai?
— Šįryt, — atsakė Montoja. Jos balsas buvo visai užkimęs; Danvortis staiga susizgribo, kad kaip tik ji tikriausiai ir buvo ta moteris, kuri jam skambino. — Visą naktį taip klaikiai skėlė galvą… — Ji kilstelėjo purvu aplipusią ranką ir persibraukė antakius.
— Bet, maniau, dėl to, kad visąlaik dirbau įtempusi akis.
— Kas dar buvo su tavimi kasimvietėje?
— Niekas. — Montoja, atrodė, gerokai nustebo.
— O gal tau ko nors prireikė? Gal kas nors iš Vitnio gabeno tau produktų ar kitokių atsargų?
Ji jau buvo bepurtanti galvą, bet nuo judesio ją, ko gero, pervėrė dar aštresnis skausmas.
— Ne. Viską buvau pasiėmusi su savim.
— Ir nebuvo visiškai jokio žmogaus, kuris padėtų tau kasinėti?
— Ne. Prašiau pono Danvorčio, kad informuotų NSA, jog man būtinai reikalinga pagalba, bet jis, matyt, to nepadarė. — Merė dirstelėjo į Danvortį, Montoja pasekėjos žvilgsnį. — Ar jie ką nors išsiuntė ten? Jei nesiims ieškoti tuojau pat, jie niekada jo nesuras.
— Nesuras — ko? — paklausė Danvortis taip ir nesupratęs, ar Montojos kalbomis galima tikėti, ar ji jau pradeda klejoti.
— Radimvietė jau dabar beveik užtvindyta, — pareiškė ji.
— Ką reikia surasti?
— Kivrinos įrašinėj imo prietaisą.
Staiga jam tvykstelėjo prieš akis vaizdas: Montoja stovi prie kapo, rausiasi dumblinoje dėžutėje, perrinkinėja kaulus, tokius panašius į akmenis… Riešo kaulus. Juk tai buvo riešo kaulai, o Montoja apžiūrinėjo šerpetotus jų kraštus, ieškodama kaulo atskalos, kuri iš tikrųjų buvo mažytis įrašymo prietaisėlis. Kivrinos prietaisas.
— Visų kapų dar nespėjau atkasti, — kalbėjo Montoja, — o lyti vis nesiliauja. Jie privalo tučtuojau siųsti ką nors tenai.