— Kapų? — Merė nieko nesuprasdama sužiuro į Danvortį. — Ką ji čia šneka?
— Ji kasinėja Viduramžių kapus bažnyčios šventoriuje, ieškodama Kivrinos kūno, — su kartėliu atsakė Danvortis. — Ieško to įrašinėj imo prietaisėlio, kurį implanatvai Kivrinai į riešą.
Merė nesiklausė.
— Man reikia kontaktų sąrašų, — mestelėjo ji budinčiam gydytojui. Paskui vėl atsisuko į Danvortį. — Juk Badris irgi buvo radimvietėje, tiesa?
— Taip.
— Kada?
— Aštuonioliktąją ir devynioliktąją, — atsakė Danvortis.
— Kaip tik šventoriaus kapinėse?
— Taip. Juodu su Montoja atidarinėjo riterio kapą.
— Kapą… — pakartojo Merė taip, tarsi tai būtų atsakymas į kažkokį klausimą. Paskui pasilenkė prie Montojos. — Kokio senumo tas kapas?
— 1318-ųjų, — atsakė Montoja.
— Ar šią savaitę tu ir dirbai prie riterio kapo? — paklausė Merė.
Montoja krustelėjo galvą — ketino linktelėti, persigalvojo.
— Kai tik pajudinu galvą, ji išsyk pradeda svaigti, — pasiteisino ji. — Būtinai reikėjo iškelti skeletą. Į kapą prasisunkė vanduo.
— Kurią dieną dirbai prie to kapo?
Montoja suraukė antakius.
— Nebeprisimenu. Man rodos, diena anksčiau, nei pradėjo skalambyti varpai.
— Vadinasi, trisdešimt pirmąją, — pasakė Danvortis ir pasilenkė prie Montojos. — Ar po to dar rausėtės po tą kapą?
Ji vėl bandė papurtyti galvą.
— Paleidau kontaktų sąrašus, — įsiterpė budintis gydytojas.
Merė nuskubėjo prie stalo ir pati sėdo prie klaviatūros. Paspaudė kelis klavišus, pažiūrėjo į ekraną, surinko dar kažkokią kombinaciją.
— Kas yra? — sujudo Danvortis.
— O kokios sąlygos šventoriuje? — paklausė Merė.
— Sąlygos? — Danvortis, regis, nieko nesuprato. — Na, dumblynas. Ji uždangstė visą šventorių brezentu, bet lietaus vanduo vis vien prasiskverbia.
— Šilta?
— Taip. Ji minėjo, kad tvanku ir drėgna. Mat apsistatę ten elektrinėmis krosnelėmis. Kas čia dedasi?
Merė pirštu braukė per ekraną, kažko ieškodama.
— Virusai — nepaprastai gajūs organizmai, — pasakė. — Neveiklumo būsenoje gali išgyventi neįtikėtinai ilgai, o paskui, sąlygoms pasikeitus, vėl atgyja. Gyvybingų virusų aptikta net Egipto mumijose. — Jos pirštas sustojo prie kažkokios datos. — Taip ir maniau. Badris susirgo ketvirtą dieną po to, kai dirbo kasimvietėje.
Ji grįžtelėjo į budintį gydytoją.
— Tučtuojau siųskite grupę specialistų į kasimvietę, — paliepė.
— Gaukite NSA leidimą. Pasakykite, kad, ko gero, būsime suradę viruso šaltinį. — Surinkusi dar vieną kombinaciją, ji atsidarė kitą ekraną, pervedė pirštu pasirodžiusias pavardes, dar kažką įrašė, tada atsilošė, nenuleisdama akių nuo ekrano. — Turime keturis pirminius atvejus, kurių tiesioginis ryšys su Badriu nenustatytas. Du iš jų keturios dienos prieš susirgdami lankėsi kasimvietėje. Dar vienas buvo ten trimis dienomis anksčiau.
— Nejaugi virusas radimvietėje? — paklausė Danvortis.
— Taip. — Merė liūdnai šyptelėjo jam. — Panašu, kad vis dėlto Gilkraisto tiesa. Virusas tikrai pasiekė mus iš praeities — iš riterio kapo.
— Kivrina irgi buvo ten, — pasakė Danvortis.
Dabar jau nieko nesuprato Merė.
— Kada?
— Paskutiniojo sekmadienio prieš perkėlimą popietę. Devynioliktosios.
— Tikrai žinai?
— Ji pati sakė man prieš iškeliaudama. Norėjo, kad jos rankos atrodytų kuo autentiškiau.
— O Dievulėliau… — kvėptelėjo Merė. — Jeigu ji buvo susidūrusi su virusu keturios dienos prieš perkėlimą, tuo metu jai dar nebuvo suleista imunitetą stiprinančio preparato. Virusas galėjo pradėti daugintis ir prasibrauti įjos organizmą. Ji galėjo susirgti.
Danvortis stvėrė jai už rankos.
— Bet juk tai neįmanoma! Tinklas nebūtų jos praleidęs, jei būtų grėsęs pavojus, kad ji gali užkrėsti vietinius žmones!
— Ji nieko negalėjo užkrėsti, — atsakė Merė. — Jei virusas — tikrai iš riterio kapo, jei riteris tikrai mirė nuo to paties viruso 1318-aisiais, tuomet ano meto žmonių ji jokiu būdu negalėjo užkrėsti. To meto žmonės šia viruso atmaina buvo jau persirgę — ir įgiję imunitetą. — Ji greitu žingsniu pripuolė prie Montojos. — Kai Kivrina buvo kasimvietėje, ar ji dirbo prie riterio kapo?
— Nežinau, — atsakė Montoja. — Tuo metu aš ten nebuvau. Turėjau susitikti su Gilkraisto.
— O kas gali žinoti? Kas dar tą dieną buvo ten?
— Niekas. Visi atostogoms išsivažinėjo namo.
— Tai iš kur Kivrina galėjo žinoti, ką jai daryti?
— Savanoriai išvykdami palikdavo vieni kitiems raštelius.
— O kas buvo ten tos dienos rytą? — paklausė Merė.
— Badris, — atsakė Danvortis ir tekinas išskubėjo į izoliatorių.
Jis tiesiu taikymu įžirgliojo į Badrio palatą. Užklupta iš netyčių, sesuo, sėdėjusi užsikėlusi sutinusias kojas ant displėjų, riktelėjo jam pavymui:
— Jums negalima eiti vidun be apsauginės aprangos!
Ji dar bandė jį vytis, bet jis jau buvo viduje.
Badris tysojo pusiau gulomis, paramstytas pagalvėmis. Buvo labai išblyškęs, tarsi liga būtų nuskalavusi bet kokią jo odos spalvą, atrodė visai silpnas, bet, kai tik Danvortis įsiveržė vidun ir prašneko, iškart pakėlė akis.
— Ar Kivrina dirbo prie riterio kapo? — be jokių užuolankų paklausė Danvortis.
— Kivrina? — Badrio balsas buvo toks silpnas, kad vos girdėjosi.
Slaugė atlapojo duris.
— Pone Danvorti, jums negalima čionai…
— Sekmadienį, — kalbėjo Danvortis. — Tu turėjai palikti jai raštelį su nuorodomis, ką reikia daryti. Ar parašei jai, kad imtųsi kapo?
— Pone Danvorti, jūs užsikrėsite virusu!.. — putojo slaugė.
Vidun įpuolė Merė, tempdamasi ant rankų impregnuotas pirštines.
— Tau tikrai nevalia kelti kojos čionai, neapsivilkus apsaugine apranga, Džeimsai, — perspėjo ji.
— Aš jam sakiau, daktare Arens, — prapliupo slaugė. — Bet jis prasibrovė pro mane ir…
— Ar palikai kasimvietėje raštelį Kivrinai, kad imtųsi rausioti riterio kapą? — neatlyžo Danvortis.
Badris silpnai linktelėjo.
— Vadinasi, ji turėjo kontaktą su virusu ir galėjo užsikrėsti, — pasakė Danvortis Merei. — Sekmadienį. Keturios dienos prieš išvykdama.
— O ne… — kvėptelėjo Merė.
— Kas yra? Kas atsitiko? — sunerimo Badris. Jis atsirėmė rankomis, stengdamasis pasikelti aukščiau. — Kur Kivrina? — Jo žvilgsnis lakstė nuo Danvorčio prie Merės ir atgal. — Juk jūs ištraukėte ją, tiesa? Ištraukėte iš karto, kai tik supratote, kas nutiko? Nejaugi jūs jos neištraukėte?
— Tai kas gi nutiko? — aidu atsiliepė Merė. — Ką tu nori pasakyti?
— Jums būtinai reikėjo tučtuojau ją ištraukti, — atsakė Badris.
— Ji ne 1320-uosiuose. Ji — 1348-uosiuose.
25
— Negali būti, neįmanoma, — pratarė Danvortis.
— 1348-uosiuose? — visiškai suglumo Merė. — Bet taip juk iš tikrųjų negali būti. Tais metais užgriuvo Juodoji Mirtis.
Ji niekaip negalėjo pakliūti į 1348-uosius, galvojo Danvortis. Juk Endriusas tvirtino, kad maksimalus įmanomas laiko uždelsimas — tik penkeri metai. O Badris tikino, kad Puhalskio įvestos koordinatės — teisingos.