— 1348-uosiuose? — negalėjo atitokti Merė. Danvortis pastebėjo, kaip ji dirstelėjo į ekranus ant sienos Badriui už nugaros, tarsi vildamasi, kad jis vis dar kliedi. — Tu visiškai tikras?
Badris linktelėjo.
— Supratau, jog kažkas negerai, iš karto, kai tik pastebėjau laiko paklaidą… — Jis atrodė toks pat suglumęs kaip ir Merė.
— Tokia laiko paklaida, kuri permestų ją į 1348-uosius — visiškai neįmanoma, — įsiterpė Danvortis. — Prašiau Endriuso, kad patikrintų parametrus. Jis sako, kad maksimali įmanoma laiko paklaida — tik penkeri metai.
Badris papurtė galvą.
— Laiko paklaida niekuo dėta. Ji buvo vos keturios valandos. Per mažai… Perkeliant žmogų į šitokią tolimą praeitį, laiko paklaida turėtų būti mažų mažiausiai keturiasdešimt aštuonios valandos.
Vadinasi, laiko paklaida nebuvo per didelė. Priešingai — per maža. Danvorčiui nė į galvą nešovė paklausti Endriuso, kokia gali būti minimali paklaida — jį domino tik maksimali.
— Net nežinau, kas nutiko, — kalbėjo Badris. — Man taip siaubingai skaudėjo galvą. Visą laiką, kol derinau tinklą, man taip skaudėjo galvą…
— Tai dėl viruso, — paaiškino Merė. Ji atrodė visiškai priblokšta. — Galvos skausmas ir dezorientacija — pirmieji požymiai. — Ji susmuko į kėdę prie lovos. — Tūkstantis trys šimtai keturiasdešimt aštuntieji…
1348-ieji. Danvorčiui niekaip netilpo galvoj. Jis nerimavo, kad Kivrina gali pasigauti virusą, nerimavo, kad laiko paklaida gali būti pernelyg didelė… O ji visą tą laiką buvo 1348-uosiuose. Maras pasiekė Oksfordą 1348-aisiais. Per pačias Kalėdas.
— Kai tik pamačiau, kokia maža laiko paklaida, iš karto supratau, jog kažkas negerai, — kalbėjo Badris. — Taigi, iškėliau į ekraną koordinates…
— Pats sakei, kad patikrinai Puhalskio įvestas koordinates! — kaltinančiu tonu drėbė Danvortis.
— Jis juk asistentas, dirba vos pirmi metai. Niekada nėra aptarnavęs nuotolinio perkėlimo tinklo. O Gilkraistas ir išvis nenutuokė, kas vyksta. Aš juk stengiausi jums pasakyti. Ar susitikimo vietoje jos nebuvo? — Jis pažvelgė į Danvortį. — Kodėl jūs neištraukėte jos atgal?
— Mes nežinojome, — atsakė Merė, vis dar visiškai apdujusi. — Tau taip ir nepavyko nieko suprantamai mums pasakyti. Pernelyg smarkiai karščiavai.
— Maras išgalabijo penkiasdešimt milijonų žmonių, — pasakė Danvortis. — Išžudė pusę Europos.
— Džeimsai, — tarstelėjo Merė.
— Aš stengiausi jums pasakyti, — pakartojo Badris. — Dėl to ir bėgau jūsų pakviesti. Kad ištrauktume ją atgal, kol j i dar nepasišalinusi iš susitikimo vietos.
Jis iš tikrųjų stengėsi pasakyti. Tekinas bėgo visą kelią iki baro. Per kliokiantį lietų bėgo, net neužsimetęs palto, šito jam pasakyti, bėgo, stumdydamas į šalis kalėdinę minią, pirkinių krepšius ir skėčius, tarsi jų nė būt nebūtų, atskuodė permirkęs, sustiręs nuo šalčio, karštinės krečiamas, barškančiais dantimis. Kažkas negerai.
Aš juk stengiausi jums pasakyti. Iš tikrųjų stengėsi. Jis sakė: „Tai išžudė pusę Europos”. Jis sakė: „Tai žiurkės”. Jis klausė: „Kurie dabar metai?” Jis iš tikrųjų labai stengėsi pasakyti.
— Jei taip nutiko ne dėl laiko paklaidos, vadinasi, klaida įvelta suvedant koordinates, — Danvortis įsikibo lovos krašto.
Badris atšlijo, kone prasmegdamas pagalvėse tarsi į kampą užspeistas žvėris.
— Sakei, kad Puhalskio suvestos koordinatės — teisingos.
— Džeimsai, — įspėjamai tarstelėjo Merė.
— Koordinatės — vienintelė įmanoma kita klaidos priežastis! — užriko Danvortis. — Laiko paklaida — arba koordinatės, bet kas kita būtų išsyk sustabdę perkėlimo procesą! Juk tu sakei, kad dukart jas patikrinai. Sakei, kad neaptikai nė menkiausios klaidos.
— Neaptikau, — sutiko Badris. — Bet vis vien negalėjau visiškai pasikliauti. Baiminausi, kad jis nebūtų suklydęs skaičiuodamas žvaigždžių pozicijas — tokios klaidos taip lengvai nepastebėsi. — Jo veidas tapo visiškai pilkas. — Aš ištryniau jo koordinates ir pats suvedžiau jas iš naujo. Perkėlimo rytą.
Perkėlimo rytą. Kai jam siaubingai skaudėjo galvą. Kai jau kamavo kylanti temperatūra, kai orientacija jau buvo sutrikusi… Danvortis prisiminė, kaip Badris sėdėjo prie valdymo pulto, kaip maigė klavišus, kaip suraukęs antakius žvelgė į displėjaus ekranus. Aš juk savo akimis mačiau, kaip jis tai padarė, pagalvojo jis. Stovėjau ir žiūrėjau, kaip jis išsiunčia Kivriną tiesiai į Juodąją Mirtį.
— Net nežinau, kas atsitiko, — pasakė Badris. — Man tikriausiai…
— Maras nušlavė ištisus kaimus, — kalbėjo Danvortis. — Žmonių išmirė tiek, kad nebeliko kam laidoti kūnų…
— Palik jį ramybėj, Džeimsai, — įsikišo Merė. — Juk jis nekaltas. Jis sirgo.
— Sirgo… — pakartojo Danvortis. — Kivrina galėjo užsikrėsti tuo tavo virusu. Ir atsidūrė 1348-uosiuose.
— Džeimsai, — pakartojo Merė.
Jis nebelaukė, ką ji dar pasakys. Atplėšė duris ir išpuolė lauk.
Kolinas sėdėjo koridoriuje — sūpavosi ant kėdės atsilošdamas taip, kad priekinės jos kojos nebesiekė žemės.
— A, štai ir jūs, — tarstelėjo jis.
Danvortis nestabtelėjęs pražirgliojo pro jį.
— Kur taip skubate? — Kolinas triukšmingai dunkstelėjo priekines kėdės kojas ant grindų. — Tetulė Merė prisakė nieku gyvu neleisti jums išeiti, kol negausite imunitetą stiprinančio preparato.
— Jis svirtelėjo į šoną, spėjo atsiremti ranka ir atsistojo. — Ir kodėl jūs nedėvite apsauginės aprangos?
Danvortis išdūmė pro duris.
Kolinas, čiūžindamas kojomis, nuskubėjo jam iš paskos.
— Tetulė Merė prisakė nė už ką neleisti jums išeiti!
— Neturiu laiko imuniteto stiprinimui, — sviedė Danvortis. — Ji — 1348-uosiuose.
— Tetulė Merė?
Danvortis nužingsniavo koridoriumi.
— Gal Kivrina? — Kolinas pasileido tekinas, kad j į pasivytų. — Taip juk negali būti! Juk kaip tik tais metais užgriuvo Juodoji Mirtis, tiesa?
Danvortis atplėšė duris į laiptinę ir nugrumėjo laiptais žemyn, vienu žingsniu peršokdamas per dvi pakopas.
— Nieko nesuprantu, — nesiliovė Kolinas. — Kaip atsitiko, kad ji atsidūrė 1348-uosiuose?
Danvortis pastūmė duris laiptų apačioje ir nudrožė koridoriumi prie telefono automato, tuo pat metu rausdamasis palto kišenėje kišeninio kalendoriaus, kurį jam padovanojo Kolinas.
— Kaip jūs ketinate ją ištraukti? — nerimo Kolinas. — Juk laboratorija užrakinta.
Danvortis išsitraukė kalendorių ir kibo sklaidyti lapus. Endriuso numerį prisiminė užsirašęs kažkur gale.
— Ponas Gilkraistas jūsų neįleis. Kaip jūs pateksite į laboratoriją? Ponas Gilkraistas sakė tikrai jūsų ten neįleisiąs!
Endriuso numeris buvo pakraigliotas pačiame paskutiniame puslapyje. Danvortis stvėrė ragelį.
— O net jei jis ir įsileistų jus, kas aptarnaus tinklą? Ponas Čauduris?
— Endriusas, — mestelėjo Danvortis ir ėmė rinkti numerį.
— O aš maniau, kad jis neatvažiuoja? Išsigandęs viruso.
Danvortis prispaudė ragelį prie ausies.
— Nė nesitikėkite, kad aš ją ten paliksiu.
Atsiliepė kažkokia moteris.
— Čia — 24837, — pasakė. — „H. F. Shepherds, Limited”.
Danvortis bukai įsistebeilijo į kalendorių, kurį vis dar laikė rankoje.
— Aš skambinu Ronaldui Endriusui, — pasakė. — Koks jūsų numeris?