— 24837, — jau nekantraudama atsakė ji. — Čia tokio nėra.
Danvortis nutrenkė ragelį.
— Prakeikti telefonų tinklai! — sušnypštė. Ir pradėjo rinkti numerį iš naujo.
— Net jeigu jis sutiks atvažiuoti, kaip jūs surasite ją? — kamantinėjo Kolinas, per Danvorčio petį žvilgčiodamas į telefoną. — Juk ji dar nebus atėjusi į sutartą vietą, argi ne taip? Susitikimo data — tik po trijų dienų!
Danvortis klausėsi pypsėjimo ragelyje ir svarstė, ko galėjo imtis Kivrina, kai susigaudę, kur atsidūrusi. Grįžo į susitikimo vietą ir laukė ten — be jokios abejonės. Jei tik galėjo. Jei tik netysojo paslika, pakirsta viruso. Jei tik niekam nešovė į galvą apkaltinti jos atnešus marą į Skendgeitą.
— Čia — 24837, — atsiliepė tas pats moters balsas. — „H. F. Shepherds, Limited”.
— Koks čia, po galais, numeris!? — užriko Danvortis.
— 24837, — suirzusi pakartojo moteris.
— 24837, — sušniokštė Danvortis. — Juk kaip tik šiuo numeriu aš ir mėginu prisiskambinti!
— Visai ne tuo, — įsikišo Kolinas. Jis ištiesė ranką ir bakstelėjo pirštu į kalendoriuje užrašytą Endriuso telefono numerį. — Jūs supainiojote skaičius. — Jis ištraukė ragelį Danvorčiui iš rankos. — Leiskite, aš surinksiu. — Jis suspaudė mygtukus, tada grąžino ragelį Danvorčiui.
Dabar signalas ragelyje skambėjo jau kitaip, tarytum gerokai toliau. Danvortis galvojo apie Kivriną. Juk maras smogė ne visur iš karto. Oksfordą jis tikrai pasiekė per Kalėdas, tačiau neįmanoma įspėti, kada pradėjo šienauti Skendgeitą.
Niekas neatsiliepė. Danvortis sulaukė dešimto pyptelėjimo. Vienuolikto. Niekaip nevaliojo prisiminti, kokiu keliu slinko maras. Atėjo iš Prancūzijos — tas aišku. Vadinasi, be jokios abejonės, — iš rytų pusės, per Lamanšą. O Skendgeitas — į vakarus nuo Oksfordo. Vadinasi, gali būti, kad Skendgeitą maras pasiekė tik po Kalėdų.
— Kur knyga? — paklausė jis Kolino.
— Kokia knyga? Turite omeny — darbo kalendorių? Štai jis, čia pat.
— Knyga, kurią padovanojau tau per Kalėdas. Kodėl neturi jos? v
— Čia? — Kolinas gerokai sutriko. — Kaip aš ją nešiosiuos — sveria ne mažiau penkių stonų!
Kitame laido gale vis dar niekas neatsiliepė. Danvortis bloškė ragelį, stvėrė kalendorių ir puolė prie durų.
— Tikėjausi, kad visur nešiosies ją su savim. Bene nežinai, kad siaučia epidemija?
— Pone Danvorti, jūs gerai jaučiatės?
— Drožk ir atnešk ją! — paliepė Danvortis.
— Ką? Dabar pat?
— Bėk į Baliolą ir atnešk knygą! Noriu sužinoti, kada maras pasiekė Oksfordo grafystę. Ne patį Oksfordą. Kaimus. Ir kokia kryptimi slinko.
— O kur jūs einate? — paklausė Kolinas, kulniuodamas gretajo.
— Priversiu Gilkraistą atidaryti laboratoriją.
— Jeigu jis nesutiko atidaryti jos dėl gripo, tai jau dėl maro — nieku gyvu nesutiks.
Danvortis atidarė duris ir išėjo laukan. Lietus pylė kaip iš kibiro. Protestuojantys Europos Sąjungos nekentėjai gūžėsi po ligoninės stogine. Vienas atsitraukė nuo savo bendrų ir prisiartino, kišdamas Danvorčiui lankstinuką. Kolino tiesa. Jei Gilkraistas ir sužinos viruso šaltinį, tai nieko nepakeis. Jis vis vien taip ir liks tvirtai įsitikinęs, jog virusas prasismelkė per tinklą. Tad dabar tik dar labiau drebins kinkas — nė už ką nesutiks atidaryti tinklo baimindamasis, kad čionai prasibraus dar ir maras.
— Duok šen lapą popieriaus, — tarstelėjo jis, grabaliodamasis kišenėje rašiklio.
— Lapą popieriaus? — perklausė Kolinas. — O kam?
Danvortis išplėšė lankstinuką protestuotojui iš rankų ir ėmė skrebenti švariojoje lapelio pusėje.
— Ponas Besingeimas pasirašo leidimą atidaryti tinklą, — pareiškė jis.
Kolinas dirstelėjo į lapelį.
— Juk jis nė už ką tuo nepatikės, pone Danvorti. Leidimas, pakraigliotas ant lankstinuko?
— Tuomet atnešk man lapą popieriaus! — užbaubė Danvortis.
Kolino akys išsiplėtė.
— Gerai, gerai, atnešiu. O jūs palaukite čia, gerai? — ėmėsi raminti jis Danvortį. — Niekur nenueikite.
Jis šmurkštelėjo atgal į ligoninę ir tučtuojau išniro vėl, gniauždamas saujoje keletą kopijavimo popieriaus lapų. Danvortis plėšte išplėšė juos vaikinukui iš rankų ir paskubomis paskrebeno įsakymą Besingeimo vardu.
— Bėk, atnešk knygą, — paliepė. — Susitiksime Brasenozėje.
— O jūsų paltas?
— Nėra kada, — atsakė Danvortis. Keturlinkai sulankstė popierius ir įsibruko į švarko užantį.
— Lyja. Gal reikėtų palaukti taksi? — pasiūlė Kolinas.
— Nėra jokių taksi. — Danvortis nuskubėjo gatve.
— Tetulė Merė mane užmuš! — riktelėjo Kolinas jam pavymui.
— Ji sakė, jog aš atsakau už tai, kad jums būtinai atliktų imuniteto stiprinimo procedūrą!
Iš tikrųjų turbūt vertėjo palaukti taksi. Lietus pilte pylė įžambiomis ledinėmis čiurkšlėmis, kurios po kokios valandos tikriausiai virs sniegdraba. Žvarba smelkė Danvortį iki kaulų smegenų.
Lietus bent jau išvaikė piketuotojus. Priešais Brasenozės vartus jau niekas nesibūriavo, tik plaikstėsi keletas numestų lankstinukų. Įėjimas į Brasenozę buvo užtvertas — kelią užkirto masyvūs ištraukiami geležiniai vartai. Budintysis buvo nulindęs į sarginę ir nuleidęs langines.
— Atidarykite! — sustūgo Danvortis. Įsikibęs jis ėmė smarkiai purtyti vartus, šie sutarškėjo. — Atidarykite, tučtuojau!
Budintysis praskleidė langinę ir užmetė akį laukan. Išvydęs, kad vėl laužiasi Danvortis, jis akimirką išsigando, bet tuoj pat pasirodė gana karingai nusiteikęs.
— Brasenozėje paskelbtas karantinas, — pasakė jis. — Įeiti čionai draudžiama.
— Atidarykite vartus, tuojau pat! — įsakė Danvortis.
— Bijau, kad šito nieku gyvu negaliu daryti, pone, — atsakė jis.
— Ponas Gilkraistas griežtai įsakė ničnieko neįleisti į Brasenozę tol, kol bus tiksliai nustatytas viruso šaltinis.
— Mes jau žinome šaltinį, — pareiškė Danvortis. — Atidarykite vartus.
Budintysis vėl nuleido langinę, bet po minutės išlindo iš sarginės ir atėjo prie vartų.
— Ar tikrai kalti Kalėdinės eglutės blizgučiai? — paklausė jis. — Girdėjau, kad virusu buvo užkrėstos blizgučių girliandos.
— Ne, — atsakė Danvortis. — Atidarykite vartus ir įleiskite mane.
— Nežinau, ar galiu jus įsileisti, pone. — Budintysis jautėsi nelabai smagiai. — Ponas Gilkraistas…
— Ponas Gilkraistas jau nebevadovauja fakultetui, — atkirto Danvortis. — Jis išsitraukė iš užančio perlenktą popieriaus lapą ir pro metalinius vartų virbus įkišo budinčiajam.
Šis, nepaisydamas lietaus, išlankstė lapą ir perskaitė.
— Ponas Gilkraistas — jau nebe laikinai einantis dekano pareigas, — pasakė Danvortis. — Atsakingu už perkėlimą ponas Besingeimas skyrė mane. Atidarykite vartus.
— Ponas Besingeimas… — suniurzgė budintysis, apžiūrinėdamas jau spėjusį išskysti parašą. — Tuojau surasiu raktus, — pasakė.
Jis nukrypavo atgal į sarginę, nusinešdamas ir pasirašytą leidimą. Danvortis gūžėsi prie vartų, stengdamasis pasislėpti nuo ledinio lietaus ir drebėdamas visu kūnu.
O jis dar jaudinosi, kad Kivrinai galbūt teko miegoti susirangius ant gruodo sukaustytos žemės! Pasirodo, ji pakliuvo į patį pragaišties epicentrą, kai žmonės mirtinai sušaldavo tik dėl to, kad niekas nebepastovėjo ant kojų ir nebuvo kam pakapoti malkų, o gyvuliai masiškai krito tiesiog laukuose, nes neliko žmonių, kurie pargintų juos namo. Aštuoniasdešimt tūkstančių aukų Sienoje, trys šimtai tūkstančių — Romoje, daugiau nei šimtas tūkstančių — Florencijoje. Pusė Europos.