Galų gale pasirodė budintysis su dideliu kezulu raktų, sukabintų ant žiedo. Jis prisiartino prie vartų.
— Tuojau atidarysiu, pone, — pasakė, ieškodamas tinkamo rakto.
Be jokios abejonės, Kivrina skubiai grįžo prie plyšio, kai tik susigaudę patekusi į 1348-uosius. Tikriausiai visą laiką ir kiūtojo ten laukdama, kol tinklas atsidarys, nuogąstaudama, kodėl jie neskuba jos pasiimti.
Jeigu tik ji suprato atsidūrusi 1348-uosiuose. Ir iš kur galėjo tai suprasti? Badris pasakė jai, kad laiko paklaida turėtų būti kelios dienos. Taigi, datąji, reikia manyti, sutiksimo pagal šventąsias Advento dienas ir pamanė atvykusi kaip tik ten, kur ir ketino keliauti. Jai tikrai nešaus į galvą ko nors pasiklausti, kokie dabar metai. Net nesuabejos, kad metai — 1320-ieji, o tuo tarpu maras nenumaldomai slinks jos link.
Spynos užraktas spragtelėjo; Danvortis pastūmė vartus — tik tiek, kad pratilptų pro plyšelį prasiskverbti vidun.
— Pasiimkite raktus, — tarė jis. — Atrakinsite man laboratoriją.
— Tarp šitų laboratorijos rakto nėra, — pasakė budintysis ir šmurkštelėjo atgal į sarginę.
Šaltis praėjime tiesiog stingdė, įžambios ir vis labiau šaltėjančios lietaus srovės skalavo šaligatvį net po stogu. Danvortis susigūžė prie pat sarginės durų, stengdamasis pajusti bent lašelį iš vidaus sklindančios šilumos, ir stipriai įrėmė kumščius į kišenių dugną, tramdydamas drebulį.
Jis nuogąstavo dėl galvažudžių ir vagių, o ji tuo tarpu nublokšta į 1348-uosius, kai numirėliai buvo rietuvėmis kraunami tiesiog gatvėse, kai vietiniai, panikos apimti, neklausinėdami degino ant laužo žydus ar bet ką nepažįstamą.
Jis taip smarkiai nerimavo dėl to, kad Gilkraistas nesiteikė net patikrinti parametrų, kad užkrėtė savo nerimu ir Badrį, o Badris, jau karščiuodamas, sumanė iš naujo įvesti koordinates. Jūs taip nerimavote.
Staiga jis susizgribo, kad budintysis negrįžta pernelyg ilgai — tikriausiai suskubo perspėti Gilkraistą.
Jis žingtelėjo prie durų, bet tą akimirką išniro budintysis su skėčiu rankose. Keiktelėjęs dėl šalčio, jis pasiūlė prisiglausti po skėčiu ir Danvorčiui.
— Aš šiaip ar taip permirkęs iki siūlo galo, — atsisakė skėčio Danvortis ir pirmas nužingsniavo per kiemą.
Skersai laboratorijos duris buvo ištiesta geltona plastikinė juosta. Danvortis nuplėšė ją, o budintysis tuo tarpu rausėsi kišenėse, ieškodamas rakto atjungti signalizaciją, skėtį perimdamas tai į vieną ranką, tai į kitą.
Danvortis per petį dirstelėjo į Gilkraisto būstą. Jo langai žvelgė kaip tik į laboratoriją, o svetainėje degė šviesa, tačiau Danvortis taip ir nepastebėjo jokio krustelėjimo.
Budintysis pagaliau surado kortelę, atstojančią raktą nuo signalizacijos. Išjungęs signalizaciją, suskato ieškoti rakto nuo pačių durų.
— Aš vis dar nesu tikras, kad galiu atidaryti jums laboratoriją be pono Gilkraisto leidimo, — pratarė jis.
— Pone Danvorti! — per kiemą, rėkdamas visa gerkle, skuodė Kolinas. Abu sužiuro į jį. Vaikinukas atlėkė tekinas — kiaurai permirkęs, po pažastimi spausdamas knygą, susuktą į šaliką. — Kai… kurias… Oksfordo… grafystės… dalis… jis… pasiekė… tik… kovo… mėnesį, — dusdamas sušniokštė jis, po kiekvieno žodžio stabtelėdamas atsikvėpti. — Atleiskite… Visą… kelią… bėgau tekinas.
— Kurias dalis? — paklausė Danvortis.
Kolinas įbruko knygą jam ir susirietė, delnais įsirėmęs į kelius, alsuodamas giliai ir triukšmingai.
— Čia… neparašyta.
Danvortis nuvyniojo šaliką ir atskleidė knygą ties tuo puslapiu, kurį jam pažymėjo Kolinas, tačiau raidės pro aplytus akinius pernelyg liejosi, o ir atversti lapai kaipmat permirko ir sulipo.
— Čia rašo, kad pirmiausia maras smogė Melkombui, o paskui ėmė slinkti į šiaurę, Bato link, ir į rytus, — ėmė dėstyti Kolinas. — Rašo, kad Oksforde maras ėmė siausti per Kalėdas, o Londone — tik kitų metų spalį, tačiau kai kuriose Oksfordo grafystės dalyse susirgimų nebūta iki vėlyvo pavasario, o atskiruose kaimuose — net iki liepos mėnesio.
Danvortis nereginčiu žvilgsniu dėbsojo į neįskaitomus puslapius.
— Tai dar nieko mums nepasako, — pratarė jis.
— Žinau, — sutiko Kolinas. Jis išsitiesė, bet vis dar negalėjo kaip reikiant atgauti kvapo. — Tačiau bent jau paaiškėjo, kad per Kalėdas maras pasklido dar toli gražu ne po visą Oksfordo grafystę. Galbūt ji — kaip tik viename iš tų kaimų, kurie liko saugūs iki liepos mėnesio.
Danvortis nušluostė sulytus puslapius kadaruojančiu šaliko galu ir užvertė knygą.
— Iš Bato jis ėmė šliaužti į rytus, — tyliai ištarė. — O Skendgeitas — visiškai netoli į pietus nuo Oksfordo-Bato kelio.
Budintysis galų gale išsirinko raktą. Ir įkišo į spyną.
— Bandžiau dar kartą skambinti Endriusui, bet niekas neatsakė.
Budintysis atidarė duris.
— Kaip jūs ketinate be laboranto pajungti tinklą? — paklausė Kolinas.
— Pajungti tinklą? — nugirdo budintysis; raktąjis vis dar laikė rankoje. — O aš maniau, kad jums reikia paimti kažkokią informaciją iš kompiuterio! Ponas Gilkraistas tikrai prieštarautų ketinimams jungti tinklą be jo leidimo. — Jis vėl išsitraukė Besingeimo pasirašytą leidimą ir peržvelgė jį.
— Jungti tinklą leidžiu aš, — atšovė Danvortis ir prasigrūdo pro jį į laboratoriją.
Budintysis žengė paskui jį, bet su išskleistu skėčiu įstrigo duryse ir suskato graibytis rankenoje įtaisytos suskliaudimo sagtelės.
Kolinas pranėrė pro skėčio apačią ir nuskubėjo paskui Danvortį.
Atrodė, kad Gilkraistas, uždaręs laboratoriją atjungė čia ir šildymą. Viduje buvo ne ką šilčiau nei lauke, tačiau sulyti Danvorčio akiniai vis vien aprasojo. Jis nusiėmė juos ir bandė nuvalyti į šlaputėlį švarko skverną.
— Štai, paimkite. — Kolinas ištiesė jam sumaigytą popierinę juostą. — Tai tualetinis popierius. Kur išgalėdamas renku jį ponui Finčui. Bet štai dar kas. Juk surasti ją bus pakankamai sunku net tuomet, jei mes pakliūsime į reikiamą vietą, o juk pats sakėte, kad persikelti į tikslias ir datą, ir vietą — siaubingai sudėtinga.
— Tikslias datą ir vietą mes jau turime nustatytas, — atsakė Danvortis, trindamas akinius tualetiniu popieriumi. Paskui vėl užsikabino juos ant nosies. Tačiau ne kažin kątepešė — akiniai vis vien buvo išgleizoti drėgme.
— Bijau, kad man teks paprašyti jūsų išeiti, — įsikišo budintysis.
— Negaliu leisti jums be pono Gilkraisto sutikimo… — Jis nutilo.
— O, velniai raguoti, — sumurmėjo Kolinas. — Ponas Gilkraistas.
— Ką visa tai reiškia? — prašneko Gilkraistas. — Ką jūs čia veikiate?
— Ketinu tuojau pat susigrąžinti Kivriną — atsakė Danvortis.
— Norėčiau sužinoti — kieno įsakymu? — paklausė Gilkraistas.
— Tai Brasenozės tinklas, ir aš turiu teisę apkaltinti jus neteisėtu įsilaužimu. — Jis atsisuko į budintįjį. — Juk aš aiškiai įsakiau jums: pono Danvorčio nieku gyvu negalima prileisti prie įrangos.
— Leidimą pasirašė ponas Besingeimas, — atsakė budintysis, tiesdamas Gilkraistui permirkusį popierių.
Gilkraistas traukte ištraukė jį budinčiajam iš rankos.
— Besingeimas! — Jis įsmeigė akis į popierių. — Tai visai ne Besingeimo parašas! — užriko įsiutęs. — Neteisėtas įsibrovimas, o dabar — dar ir parašo klastojimas! Pone Danvorti, aš ketinu pateikti prieš jus kaltinimus. O kai ponas Besingeimas sugrįš, būtinai informuosiu jį apie jūsų…