Danvortis žingtelėjo arčiau jo.
— O aš ketinu informuoti ponąBesingeimą, kaip jo paliktas laikinai einantysis dekano pareigas atsisakė nutraukti perkėlimą, kaip jis tyčia sukėlė pavojų istorikės gyvybei, kaip jis uždraudė įžengti į laboratoriją, dėl ko neįmanoma buvo nustatyti tikslios istorikės buvimo laike vietos. — Jis mostelėjo į konsolę. — Bene žinote, ką byloja taško rodmenys? Tie patys rodmenys, kurių jūs neleidote mano laborantui perskaityti ištisas dešimt dienų — vien dėl gaujos puspročių, įskaitant ir jus, ničnieko nenutuokiančių apie laiko keliones, kaltės. Taigi, gal vis tik norite sužinoti, ką byloja taško rodmenys? Ogi štai ką: Kivrina — ne 1320-uosiuose. Ji — 1348-uosiuose, pačiame Juodosios Mirties siautėjime. — Jis atsigręžė ir mostelėjo į ekranus. — Ir ten ji jau dvi savaites. Vien per neapsakomą jūsų kvailumą. Vien per… — Jis pritrūko kvapo ir nutilo.
— Jūs neturite jokios teisės šitaip su manim kalbėti, — pareiškė Gilkraistas. — Ir lygiai taip pat neturite teisės būti šioje laboratorijoje. Reikalauju tučtuojau išeiti.
Danvortis neatsakė. Žengė prie konsolės.
— Kvieskite universiteto policiją, — paliepė Gilkraistas budinčiajam. — Tegul tuojau pat išgrūda juos iš čia.
Ekranas, užuot švytėjęs įprasta tuščia pilkuma, buvo visiškai tamsus, švieselės nežybčiojo nei virš jo, nei valdymo pulte. Energijos tiekimo jungiklis buvo nustatytas ties padala „išjungta”.
— Jūs išjungėte energijos tiekimą, — pasakė Danvortis; jo balsas nuskambėjo kaip labai seno žmogaus, beveik kaip Badrio. — Jūs išjungėte tinklą.
— Taip, — sutiko Gilkraistas. — Ir, atrodo, pasielgiau visiškai teisingai, kadangi jūs manote, kad turite teisę bet kada brautis čionai be leidimo.
Danvortis nieko nebematydamas ištiesė ranką užgesusio ekrano link ir susverdėjo.
— Jūs išjungėte tinklą, — pakartojo jis.
— Pone Danvorti, jums bloga? — Kolinas buvo bepuoląs prie jo.
— Taip ir maniau, kad galite pamėginti įsibrauti ir neteisėtai atidaryti tinklą, — pareiškė Gilkraistas. — Kadangi jūs, atrodo, absoliučiai negerbiate „Medievalio” vyresnybės, aš išjungiau energijos tiekimą, siekdamas apsidrausti, kad šitaip tikrai neatsitiktų. Dabar štai ir įsitikinau neklydęs.
Danvortis buvo girdėjęs, kad prastos naujienos kartais pakerta žmones ne blogiau nei smūgis. Kai Badris pranešė, kad Kivrina 1348-uosiuose, jis nepajėgė iki galo suvokti šitos žinios reikšmės, bet jam pasirodė, kad ji smogė jam su fizine jėga. Dabar jis net nebevaliojo atgauti kvapo.
— Jūs išjungėte tinklą, — pakartojo jis dar sykį. — Jūs pražudėte visus taško rodmenis.
— Pražudžiau taško rodmenis? — perklausė Gilkraistas. — Nesąmonės. Be jokios abejonės, buvo apsidrausta, pasirūpinta atsarginėmis schemomis ir panašiai. Kai tik vėl įjungsime energijos tiekimą…
— Ar tai reiškia, kad dabar mes nebežinome, kur yra Kivrina? — paklausė Kolinas.
— Taip, — atsakė Danvortis ir jau griūdamas spėjo pagalvoti: tuojau aš užvirsiu ant valdymo pulto, visai kaip Badris. Bet taip neatsitiko. Nugriuvo jis beveik minkštai, kaip žmogus, pritrūkęs kvapo nuo smūgio į paširdžius — beveik kaip koks įsimylėjėlis tiesiog Gilkraistui į glėbį.
— Taip ir žinojau, — dar išgirdo jis Kolino balsą. — Ir viskas tik todėl, kad nepasirūpinote laiku susileisti imunitetą stiprinančio preparato. Dabar tetulė Merė suės mane be druskos.
26
— Tai neįmanoma, — kalbėjo Kivrina. — Negali būti, dabar — tikrai ne 1348-ieji. — Tačiau kaip tik dabar viskas labai logiškai stojo i savo vietas. Tai, kad mirė Imeinos kapelionas, kad moterys neturėjo jokių tarnų, kad Elivysa nepanoro siųsti Gavyno į Oksfordą aiškintis, kas tokia yra Kivrina. „Ten žmonės labai serga”, — pasakė ledi Yvolda, o juk Juodoji Mirtis smogė Oksfordui kaip tik per 1348-ųjų Kalėdas. — Kas atsitiko? — neišlaikė Kivrina, ji sušuko garsiai, nebevaliodama suvaldyti balso. — Kas atsitiko? Juk aš turėjau persikelti į 1320-uosius. 1320-uosius! Ponas Danvortis atkalbinėjo mane nuo šitos užmačios, gražiai prašė niekur nevykti, tvirtino, esą tie iš „Medievalio” nežino, ką daro, bet juk neįmanoma, kad jie būtų išgrūdę mane ne į tuos metusi — Ji nutilo. — Privalote tučtuojau visi iš čia išeiti! Tai Juodoji Mirtis!
Visi susmeigė į ją tokius ničnieko nesuprantančius žvilgsnius, kad jai net pasidingojo, kad vertėjas, matyt, vėl bus persimetęs į šiuolaikinę anglų kalbą.
— Tai Juodoji Mirtis! — pakartojo ji. — Mėlynoji liga!
— Ne… — tylutėliai ištarė Elivysa, o Kivrina prapliupo:
— Ledi Elivysa, privalote tučtuojau vestis ledi Imeiną ir tėvą Rošą žemyn, į menę.
— Negali būti… — sukuždėjo Elivysa, bet vis tik paėmė ledi Imeiną už parankės ir išvedė iš kambario; Imeina vis dar gniaužė skudurėlį su šutekliu — taip, tarsi tai būtų jos relikvijorius. Maisrė išpuolė joms pridurmui, abiem rankomis susiėmusi ausis.
— Tu irgi privalai išeiti, — pasakė Kivrina Rošui. — Aš pabūsiu su dvasininku.
— Grrrr… — suniurzgė dvasininkas iš lovos; tėvas Rošas atsisuko pasižiūrėti. Dvasininkas iš paskutiniųjų mėgino keltis, ir Rošas žengė prie jo.
— Ne! — sušuko Kivrina. — Tau nevalia priėjo artintis! — Ji pašoko, užtverdama jam kelią prie lovos. — Dvasininko liga užkrečiama, — pasakė ji, karštai trokšdama, kad vertėjas tai išverstų.
— Tai infekcija, ją platina blusos ir… — Ji sudvejojo, nenutuokdama, kaip paaiškinti lašelinį užkrato perdavimo būdą. — Na, užsikrėsti galima nuo ligonio skysčių ir iškvepiamo oro. Tai mirtina liga, ji žudo beveik visus, kurie atsiduria netoli jos.
Sunerimusi ji žvelgė į tėvą Rošą, nenumanydama, ar jis suprato bent ką nors iš to, ką ji kalbėjo. Nežinojo, ar jis išvis gali suprasti. Keturioliktame amžiuje niekas nė girdėt nebuvo girdėjęs apie mikrobus, niekas nesuprato, kaip ir kodėl ligos plinta. Tos epochos žmonės manė, kad Juodoji Mirtis — Dievo bausmė. Jie manė, kad ligą skleidžia nuodingas rūkas, plūduriuojantis po visą šalį. Jie manė, kad ligą sukelia negyvėlio žvilgsnis. Užleidžia burtai.
— Tėve, — ištarė dvasininkas, ir Rošas pabandė prasibrauti pro Kivriną, bet ši jo nepraleido.
— Mes negalime palikti jų mirti, — ištarė jis.
Vis dėlto kaip tik taip jie ir elgėsi, pagalvojo ji. Bėgdavo kuo toliau, palikdami savo mirštančiuosius mirti. Žmonės pamesdavo savo vaikus, gydytojai atsisakydavo eiti pas ligonį, kunigai išsilakstydavo kas kur.
Kivrina pasilenkė ir pakėlė nuo žemės skiautelę audeklo, kurį ledi Imeina buvo suplėšiusi juostelėmis, ruošdama šuteklį.
— Užsidenk bumą ir nosį šituo, — pasakė.
Ji padavėjam skudurėlį. Rošas suraukęs antakius nužvelgė jį, bet vis dėlto sulankstė ir prisispaudė prie veido.
— Užsirišk, — patarė Kivrina ir pasiėmė kitą skiautę — sau. Sulankstė išilgai ir kaip kokia plėšiko kauke apsirišo ja nosį ir bumą, sumegzdama mazgą ties pakaušiu. — Štai šitaip.
Rošas pakluso, nevikriais pirštais pinkliodamas mazgą, paskui pažvelgė į Kivriną. Ji atsitraukė. Jis priėjo prie dvasininko ir uždėjo delną šiam ant krūtinės.
— Ne… — ištarė ji, ir Rošas pažvelgė į ją. — Neliesk jo daugiau nei būtinai reikia.