Kol Rošas apžiūrinėjo ligonį, Kivrina stovėjo užgniaužusi kvapą, baimindamasi, kad dvasininkas gali vėl pašokti ir stverti Rošą, bet jis išvis nebepajudėjo. Iš bubono pažastyje ėmė sunktis kraujas ir tiršti žalzgani pūliai.
Kivrina uždėjo delną Rošui ant rankos, mėgindama sulaikyti.
— Neliesk jo, — pasakė. — Tikriausiai pratrūko, kol galynėjomės. — Vienu Imeinos skudurėlių ji nušluostė kraują ir pūlius, kitu aprišo žaizdą, sumegzdama tvirtą mazgą ant peties. Dvasininkas net nekrūptelėjo, nesuriko; dirstelėjusi į jį Kivrina išvydo tuščią ir nejudantį, tiesiai priešais save įsmeigtą žvilgsnį.
— Mirė? — paklausė ji.
— Ne, — atsakė Rošas, vis dar neatitraukdamas delno nuo ligonio krūtinės; dabar jau Kivrina išvydo ją vos vos kilojantis. — Privalau atnešti sakramentus, — pridūrė tėvas Rošas; per raištį ant burnos atrodė, kad jis kalba taip pat veldamas žodžius, kaip ir dvasininkas.
Oi ne, pagalvojo Kivrina, pajutusi naują panikos pliūpsnį. Tik neišeik. O kas bus, jeigu jis ims ir numirs? O jeigu vėl pradės siautėti?
Rošas atsitiesė.
— Nesibaimink, — ištarė. — Aš grįšiu.
Jis greitu žingsniu išėjo iš kambario, duris paskui save paliko atviras; Kivrina nuėjo jų uždaryti. Ji išgirdo iš apačios sklindančius garsus: Elivysos ir Rošo balsus. Reikėjo perspėti jį, kad su niekuo nesikalbėtų. Įsiterpė Agnesė: „Noriu būti su Kivrina!” — ji užbliovė visa gerkle, o Rozemundą piktai užriko ant jos, riksmas susimaišė su verksmu.
— Viską pasakysiu Kivrinai! — įniršusi suklykė Agnesė; Kivrina užtrenkė duris, atsitverdama nuo to triukšmo.
Agnesei nieku gyvu negalima eiti čionai. Nei Rozemundai. Nei bet kam kitam. Jiems nevalia užsikrėsti. Nuo Juodosios Mirties nėra jokių vaistų. Vienintelis būdas apsaugoti šituos žmones — neprileisti prie užkrato šaltinio, kad išvis nesusirgtų. Kivrina suko galvą, iš paskutiniųjų stengdamasi prisiminti viską, ką žinojo apie marą. Šiek tiek žinių ji prisirinko studijuodama keturioliktąjį amžių, apie marą kalbėjo ir daktarė Arens, kai Kivrina nuėjo pas ją pasiskiepyti.
Maro būta dviejų, aiškiai viena nuo kitos besiskiriančių atmainų… ne, trijų. Viena — kai užkratas patekdavo tiesiai į kraujotaką ir pribaigdavo auką per kelias valandas. Buboninį platino žiurkių blusos — susirgus šios rūšies maru, formuodavosi bubonai. Buvo ir dar viena rūšis — pneumoninis maras, be bubonų. Šios rūšies auka kosėdavo ir vemdavo krauju — užkratas plisdavo lašeliniu būdu; pneumoninis maras buvo neįtikėtinai limpama liga. Tačiau dvasininkas aiškiai sirgo buboniniu maru, o šis nebuvo šitoks užkrečiamas. Paprasčiausiai pabuvęs greta ligonio, dar taip lengvai neužsikrėsi — šiaip ar taip, blusai juk reikia peršokti nuo vieno žmogaus ant kito.
Staiga Kivrinai lyg gyvas stojo prieš akis vaizdas: dvasininkas griūva tiesiog ant Rozemundos, parblokšdamas ją žemėn. O kas, jeigu susirgs ir ji? — dingtelėjo Kivrinai. Ne, ji nesusirgs, negali susirgti. Nuo šitos pragaišties vaistų nėra.
Dvasininkas krustelėjo lovoje, ir Kivina priėjo priėjo.
— Gerti… — sukuždėjo jis ir apsilaižė lūpas sutinusiu liežuviu. Kivrina padavėjam puodelį vandens. Jis godžiai nugurkė kelis gurkšnius, paskui paspringo ir purkštelėjo vandenį tiesiai ant jos.
Kivrina atšoko, vienu gaištu nusiplėšdama peršlapusią kaukę. Tai buboninis, buboninis, tikino ji save, karštligiškai šluostydamasi krūtinę. Ši maro rūšis lašeliniu būdu nesklinda. Be to, tu ir šiaip negali užsikrėsti maru. Juk tave paskiepijo. Bet priešvirusiniais preparatais juk irgi skiepijo, gavo ji ir dozę imunitetui stiprinti. Taigi, joks virusas negalėjo jos pakirsti. Ir ji niekaip negalėjo atsidurti 1348-uosiuose.
— Kas galėjo atsitikti? — sukuždėjo ji.
Laiko paklaida? Ne, neįmanoma. Ponas Danvortis labai jau smarkiai raukėsi dėl taip ir neatliktų laiko paklaidos bandymų, bet, netgi blogiausiu atveju, laiko uždelsimas galėjo siekti, na, nebent kelias savaites, bet tik jau ne šitiek metų. Reikia manyti, kažkas išklibo pačiame tinkle.
Ponas Danvortis tvirtino, esą ponas Gilkraistas pats nežinąs, ką daro, taigi, nutiko kažkas, ko neturėjo nutikti, ir ji atsidūrė 1348-uosiuose, bet kodėl tuomet jie nesustabdė perkėlimo iš karto, kai tik susigaudę, jog ji keliauja neteisingu adresu laike? Gal ponui Gilkraistui ir tikrai nepakaktų proto tučtuojau ją ištraukti, tačiau ponui Danvorčiui — pakaktų su kaupu. Jis juk išvis nenorėjo, kad ji keliautų, iš kailio nėrėsi atkalbinėdamas. Tad kodėl tuojau pat vėl neatvėrė tinklo?
Ogi todėl, kad manęs nebebuvo susitikimo vietoje, tarė ji sau. Juk užfiksuoti tašką ir perskaityti rodmenis trunka apie dvi valandas. O tuo metu ji jau buvo nuklydusi į mišką. Tačiau ponas Danvortis juk būtų laikęs tinklą atvirą. Tiesiog nebebūtų jo uždaręs, būtų laukęs susitikimo datos. Jis tikrai laikytų tinklą atvirą, kad ji galėtų saugiai sugrįžti.
Ji protekine nuskubėjo prie durų ir ėmėsi traukti skląstį. Būtina tučtuojau susirasti Gavyną. Ir pešte išpešti iš jo, kur yra plyšys.
Dvasininkas staiga atsisėdo ir net nuleido vieną nuogą koją per lovos kraštą, tarsi netikėtai susibaudęs eiti kartu su ja.
— Padėk man, — ištarė jis, mėgindamas pajudinti ir antrąją koją.
— Aš negaliu tau padėti, — piktai drėbtelėjo ji. — Aš — iš viso ne iš čia. — Ji ne be vargo išstūmė skląstį iš įvorių. — Privalau tuojau pat susirasti Gavyną. — Tačiau, vos tai pasakiusi, ji prisiminė, kad Gavyno čia nėra, kad jis išlydėjo vyskupo pasiuntinį ir serą Bloetą į Koursį. Vyskupo pasiuntinį, kuris taip skubinosi išvykti, kad vos neparbloškė Agnesės.
Ji paliko ramybėje skląstį ir užsipuolė dvasininką.
— Ar kiti irgi jau buvo užsikrėtę maru? — griežtai paklausė. — Ar buvo užsikrėtęs vyskupo pasiuntinys? — Ji prisiminė nuplikusį šio veidą, prisiminė, kaip jis virpėjo ir tvirčiau siautėsi apsiaustu. Jis paskleis užkratąjiems visiems: pragaišties neišvengs nei Bloetas, nei išpuikėlė jo sesuo, nei tos kudakuojančios mergaičiukės. Nei Gavynas. — Juk atvykdamas čionai jau žinojai, kad sergi, tiesa? Juk žinojai?
Dvasininkas negrabiai tiesė į ją rankas — tarytum vaikas.
— Padėk man, — pakartojo jis ir vėl susmuko, galva ir vienas petys beveik nuslydo nuo lovos.
— Tu nenusipelnei pagalbos. Tu užnešei čionai marą.
Pasigirdo beldimas į duris.
— Kas ten? — piktai riktelėjo Kivrina.
— Rošas, — atsiliepė jis iš už durų, ir ją užliejo palengvėjimo banga, didžiulis džiaugsmas, kad jis vis dėlto grįžo. Tačiau ji nepajudėjo iš vietos. Stovėjo ir žiūrėjo į dvasininką, vis dar beveik pakibusį per lovos kraštą. Jo lūpos buvo pračiauptos, sutinęs liežuvis vos tilpo burnoje.
— Įleisk mane, — paprašė Rošas. — Privalau išklausyti jo išpažintį.
Jo išpažintį.
— Ne, — ištarė Kivrina.
Rošas pabeldė dar kartą, stipriau.
— Negaliu tavęs įleisti, — atsišaukė Kivrina. — Jo liga užkrečiama. Gali susirgti ir tu.
— Jis miršta, — pasakė Rošas. — Jam būtina atlikti išpažintį ir gauti išrišimą. Kitaip jis nepateks į dangų.
Jis ir šiaip nieku gyvu nepateks į dangų, pagalvojo Kivrina. Jis užnešė čionai marą.
Dvasininkas atsimerkė. Krauju pasruvusios jos akys atrodė išsprogusios, kvėpavo jis švogždamas. Jis miršta, dingtelėjo Kivrinai.
— Katerina, — ištarė Rošas.
Jis miršta — ir miršta toli nuo namų. Taip pat, kaip ir aš dar neseniai gulėjau mirties patale. Ji, Kivrina, irgi užnešė ligą, o jeigu niekas nuo jos neužsikrėtė — tai tikrai ne dėl to, kad ji pati būtų bent pirštą dėl to pakrutinusi. Visi jie stengėsi jai padėti, visi: Elivysa, Imeina ir Rošas. Juk ji galėjo užkrėsti juos visus. Rošas atliko jai paskutiniąsias apeigas. Rošas laikė ją už rankos.