Kivrina švelniai kilstelėjo dvasininko galvą ir paguldė jį į lovą tiesiau. Tada nuėjo prie durų.
— Leisiu tau atlikti paskutiniąsias apeigas, — pasakė, atvėrusi siaurą plyšelį. — Bet pirmiausia turiu su tavim pasikalbėti.
Rošas buvo apsivilkęs apeiginius drabužius — ir nusiėmęs kaukę. Krepšelyje jis nešėsi šventojo aliejaus paskutiniajam patepimui. Pasidėjo nešulį ant skrynios lovos kojūgalyje ir pažvelgė į dvasininką, kurio kvėpavimas vis labiau sunkėjo.
— Privalau išklausyti jo išpažintį, — pasakė.
— Ne! — paprieštaravo Kivrina. — Pirmiausia išklausysi manęs, pasakysiu tau tai, ką privalau pasakyti. — Ji giliai atsikvėpė. — Dvasininkas serga buboniniu maru. — Ji įdėmiai klausėsi, kaip šitai perteikė vertėjas. — Tai siaubinga liga. Beveik visi, kurie ja užsikrečia, miršta. Ligą platina žiurkės ir jų blusos, o taip pat ligonio kvėpavimas, be to, jo drabužiai ir kiti daiktai. — Ji neramiai žvelgė į jį, tarsi žvilgsniu galėtų priversti suprasti. Rošas irgi atrodė sunerimęs. Ir visiškai sutrikęs.
— Tai siaubinga liga, — kalbėjo ji. — Nepanaši nei į vidurių šiltinę, nei į cholerą. Nuo jos jau išmirė šimtai tūkstančių žmonių Italijoje ir Prancūzijoje — tiek daug, jog kai kur nebeliko kam laidoti velionių.
Rošo veido išraiška buvo visiškai neperprantama.
— Juk tu prisiminei, kas tu tokia ir iš kur atvykai, — pasakė jis. Tai nebuvo klausimas.
Jis mano, kad Gavynas rado mane miške, bebėgančią nuo maro, pagalvojo ji. Ir jeigu atsakysiu: taip, jis nutars, jog tai aš užnešiau užkratą čionai. Tačiau jo žvilgsnyje nebuvo justi nė lašo kaltinimo, o Kivrinai trūks plyš reikėjo priversti jį suprasti.
— Taip, — ištarė ji ir ėmė laukti, kas bus.
— Ką mums daryti? — paklausė jis.
— Privalai neleisti kitiems nė kojos kelti į šį kambarį, ir dar, pasakyk visiems, kad niekur neitų iš namų ir nieko neįsileistų į namus. Kaimiečiams irgi pasakyk, tegul tūno savo būstuose, o jei kur pamatys negyvą žiurkę, tegul nesiartina prie jos. Daugiau jokių linksmybių ar šokių pievoje. Kaimiečiams nevalia eiti nei į dvarą, nei į bažnyčios šventorių. Išvis jiems negalima niekur rinktis draugėn.
— Pasakysiu ledi Elivysai, kad niekur neišleistų Agnesės ir Rozemundos, kaimiečiams irgi perduosiu, kad nevaikščiotų iš namų, — pažadėjo Rošas.
Dvasininkas lovoje sušvogždė lyg smaugiamas; abu grįžtelėjo pasižiūrėti į jį.
— Ar mes niekaip negalime padėti tiems, kuriuos jau užpuolė tasai… maras? — paklausė Rošas, kiek neryžtingai tardamas pastarąjį žodį.
Kol jis buvo išėjęs, Kivrina bandė prisiminti viską, ko griebdavosi keturioliktojo amžiaus žmonės, stengdamiesi gydyti maro pakirstuosius. Merkė gėlių puokšteles, girdė sutrintų smaragdų milteliais, apdėdavo bubonus dėlėmis, tačiau visa tai nėmaž negelbėjo, nebent tik dar labiau pablogindavo ligonio būklę, o daktarė Arens sakė, kad padėti negalėjo niekas, kad ir ko jie būtų ėmęsi, nes vienintelis išsigelbėjimas nuo maro — antimikrobiniai preparatai, tokie kaip tetraciklinas ar streptomicinas, o šie bus išrasti tik dvidešimtame amžiuje.
— Reikia duoti jiems gerti kuo daugiau skysčių ir laikyti kuo šilčiau, — atsakė ji.
Rošas dirstelėjo į dvasininką.
— Neabejoju, kad Dievas padės jam, — ištarė.
Nepadės, — pagalvojo ji. Jau nepadėjo. Pusė Europos…
— Dievas negali padėti nuo Juodosios Mirties, — pasakė.
Rošas linktelėjo ir pasiėmė šventintą aliejų.
— Privalai ryšėti kaukę, — pasakė Kivrina ir pasilenkusi paėmė paskutinę skiautę. Ja aprišo Rošo bumą ir nosį. — Būtinai užsirišk ją kiekvieną kartą, kai tik artinsies priėjo, — pridūrė ji, patyliukais melsdama, kad jis nepastebėtų, jog ji pati — be kaukės.
— Ar tai Dievas mums šitai siunčia? — paklausė Rošas.
— Ne, — atsakė Kivrina. — Ne.
— Tuomet užleido velnias?
Jai labai magėjo atsakyti: taip. Didžioji Europos dalis dėl Juodosios Mirties kaltino ne ką kitą, o šėtoną. Žmonės labai stengėsi išgaudyti šėtono parankinius: kankino žydus ir raupsuotuosius, akmenimis užmėtydavo senas moteris, degino ant laužo jaunas mergeles.
— Niekas šito mums neužleido, — bandė aiškinti Kivrina. — Tai liga. Ir niekas dėl to nekaltas. Dievas tikrai padėtų mums, jei tik galėtų, bet… — Kas — bet? Jis mūsų negirdi? Jis mus apleido? Jis neegzistuoja? — …bet Jis negali ateiti, — nei šiaip, nei taip užbaigė ji.
— Tad mes esame Jo įrankiai ir privalome viską nuveikti vietoj Jo?
— Taip.
Tėvas Rošas atsiklaupė prie lovos. Nulenkė galvą ant rankų, bet tuojau vėl pakėlė.
— Žinojau, kad Dievas siunčia tave mums kažkokiu geru tikslu, — pasakė.
Kivrina irgi atsiklaupė ir suglaudė delnus.
— Mittere digneris sanctum Angelum, — meldėsi tėvas Rošas. — Atsiųsk mums iš dangaus savo šventą angelą kad sergėtų ir gintų visus mus, susirinkusius šiame name.
— Neleisk, kad užsikrėstų tėvas Rošas, — meldėsi Kivrina į savąjį įrašymo prietaisėlį. — Neleisk, kad užsikrėstų Rozemundą. Tegul dvasininkas numiršta anksčiau, nei tai persimes į plaučius.
Progiesmiu ritualines frazes tariantis Rošo balsas buvo lygiai toks pat, kaip ir tada, kai jis atlikinėjo paskutines apeigas jai; Kivrina vylėsi, kad dvasininką jis guodžia taip pat, kaip andai paguodė ją. Įspėti buvo neįmanoma. Atlikti išpažinties dvasininkas nebepajėgė, o paskutinis patepimas, atrodė, sukėlė jam skausmą. Jis krūptelėjo, kai aliejus sudrėkino jam delnus, o kvėpavimas, Rošui meldžiantis, vis labiau sunkėjo. Rošas pakėlė galvą ir įsižiūrėjo į jį. Dvasininko rankas tiesiog bežiūrint margino tamsiai violetinės mėlynės, kas reiškė, kad po oda vienas po kito trūkinėja kraujo indai.
Rošas grįžtelėjo ir pažvelgė į Kivriną.
— Ar jau artėja Paskutiniojo Teismo diena? — paklausė. — Ar tai ir yra pasaulio pabaiga, kurią mums išpranašavo Dievo apaštalai?
Taip, pagalvojo Kivrina.
— Ne, — atsakė. — Ne. Tiesiog atėjo sunkūs laikai. Siaubingi laikai, bet vis vien išmirs ne visi. O po šitos tamsos ateis kiti, nuostabūs laikai. Bus Renesansas, keisis visuomenės struktūra, bus muzika… Ateis iš tiesų nuostabūs laikai. Bus išrasti nauji vaistai, ir žmogui, susirgusiam raupais ar plaučių uždegimu, nereikės mirti. Visi turės pakankamai maisto, o namuose bus šilta netgi žiemą. — Ji pagalvojo apie Oksfordą, išdabintą Kalėdoms, gausybe įvairiaspalvių žiburėlių tviskančias gatves bei parduotuves. — Visur spindės begalės šviesų, aidės varpai, kuriais skambinant nė nereikia tampyti virvės…
Jos žodžiai nuramino dvasininką. Jis ėmė kvėpuoti lengviau ir pagaliau nugrimzdo į snaudulį.
— Dabar privalai pasitraukti nuo jo, — pasakė Kivrina ir nusivedė Rošą prie lango. Atnešė jam dubenį. — Po to, kai palieti jį, būtinai reikia nusiplauti rankas, — pasakė.
Vandens dubenyje buvo likęs vos lašas.
— Reikia kruopščiai išplauti visas lėkštes bei šaukštus, kuriuos naudojame jam maitinti, — kalbėjo Kivrina stebėdama, kaip Rošas plaunasi savo didžiules rankas. O jo drabužius ir tvarsčius privalome sudeginti. Juose slepiasi maras.