Rošas nusišluostė rankas į sutanos skverną ir nulipo žemyn pasakyti Elivysai, ką privalu padaryti. Grįždamas atsinešė nemenką drobės atraižą ir dubenį šviežio vandens. Kivrina suplėšė drobę plačiomis juostomis, vieną užsirišo ant nosies ir burnos.
Vandens užteko neilgam. Dvasininkas atsipeikėjo iš snaudulio ir ėmė nuolat prašyti gerti. Kivrina prikišdavo puodelį jam prie burnos; stengėsi, kad Rošas nesiartintų priėjo daugiau nei visiškai neišvengiama.
Vakarėjant Rošas išėjo laikyti mišparų ir skambinti varpu. Kivrina uždarė duris jam iš paskos, tarpduryje dar įsiklausė, ar nesklinda iš apačios kokie garsai, bet taip nieko ir neišgirdo. Tikriausiai visos miega, pagalvojo ji. O gal jau serga. Ji neįstengė nuvyti reginių: Imeina, pasilenkusi prie dvasininko su šutekliu rankose, Agnesė, stovinti lovos kojūgalyje, Rozemundą, tysanti ant žemės, jo prispausta.
Jau per vėlu, galvojo ji, vaikščiodama iš kampo į kampą, greta užkrato buvo atsidūrę visi, visi galėjo užsikrėsti. Kiek laiko trunka inkubacinis periodas? Dvi savaites? Ne, dviejų savaičių reikia, kad efektyviai prigytų skiepai. Tuomet — kiek? Tris dienas? Dvi? Ji neįstengė prisiminti. O kiek laiko dvasininkas nešiojo užkratą, kurį galėjo perduoti kitiems? Ji stengėsi prisiminti, kas sėdėjo greta jo per Kalėdų puotą ar su kuo jis kalbėjosi, bet tada ji juk nesižvalgė į jį. Nenuleido akių nuo Gavyno. Aiškiai prisiminė tik tai, kaip dvasinininkas stvarstė už sijono Maisrę.
Ji vėl priėjo prie durų ir atidarė jas.
— Maisre! — pašaukė.
Niekas neatsakė, bet tai nieko ir nereiškė — Maisrė tikriausiai miegojo arba tūnojo kur pasislėpusi, o dvasininkas sirgo buboniniu, ne pneumoniniu maru — o šį platino blusos. Egzistavo tikimybė, kad jis ir išvis nieko nespėjo užkrėsti, bet, kai tik sugrįžo Rošas, Kivrina paliko jį budėti prie dvasininko, o pati pasičiupo anglių indą ir nuskubėjo žemyn parsinešti karštų žarijų, o tuo pačiu — ir įsitikinti, kad visi ten sveiki gyvi.
Rozemundą ir Elivysa sėdėjo prie ugniavietės su siuviniais ant kelių, ledi Imeina, įsitaisiusi greta jų, buvo įnikusi į savąją Valandų Knygą. Agnesė žaidė su vežimaičiu — stumdė jį akmeninėmis plokštėmis ir kalbėjosi su juo. Maisrė miegojo ant vieno suolų greta didžiojo stalo, jos veidas net per miegus atrodė niūrus.
Agnesė užkliudė vežimaičiu Imeinos koją. Senoji dėbtelėjo į ją ir burbtelėjo:
— Jei nemoki žaisti deramai, atimsiu tą tavo žaislą, Agnese.
Jos intonacijos aštrumas, akivaizdžios Rozemundos pastangos užgniaužti šypseną, sveikas jų veidų, ugnies atšvaitų nutviekstų, rausvumas — visa tai išvydus, Kivrinai akmuo nuo širdies nusirito. Lygiai toks pat galėtų būti ir bet kuris kitas vakaras dvare.
Tačiau Elivysa nesiuvo. Ji žirklėmis karpė ilgas drobės atraižas ir vis užmesdavo akį į duris. Imeina burbleno sau po nosimi, skaitydama savąją Valandų Knygą, ir jos balse buvo justi nerimo gaidelės. Rozemundą, plėšdama drobę, nerimastingai žvilgčiojo į motiną. Elivysa atsistojo ir nuėjo už pertvaros. Bene bus išgirdusi kažką ateinant? — dingtelėjo Kivrinai, bet po valandėlės Elivysa sugrįžo, vėl atsisėdo ir ėmėsi drobės.
Kivrina patyliukais lipo laiptais — bet nepakankamai tyliai. Agnesė metė savo vežimaitį ir atsistojo.
— Kivrina! — klyktelėjo mergytė ir metėsi prie jos.
— Atsargiai! — perspėjo Kivrina ir laisvąja ranka sulaikė mergytę. — Nešu karštas žarijas.
Žarijos, savaime aišku, nebuvo karštos — karštų ji nebūtų ėjusi pakeisti, tačiau Agnesė atsitraukė per kelis žingsnius.
— Kodėl tu apsirišusi veidą? — paklausė mergytė. — Ar paseksi man pasaką?
Elivysa jau irgi buvo atsistojusi, pakėlė galvą ir Imeina.
— Kaip laikosi vyskupo tarnas? — paklausė Elivysa.
Jis kankinasi, panižo liežuvį pasakyti Kivrinai, bet ji pasitenkino atsakiusi tik tiek:
— Karštis šiek tiek krito. Bet jums nevalia artintis prie manęs. Mano drabužiuose gali būtiužkratas.
Jos visos atsistojo, netgi Imeina, užversdama Valandų Knygą, vietoj skirtuko įdėjusi relikvijorių, ir atsitraukė nuo ugniavietės, įdėmiai stebėdamos Kivriną.
Kūčių pliauskos drūtgalis vis dar gruzdėjo ugniavietėje. Kad nenudegtų rankos, Kivrina užklojo žarijų indo dangtį sijono kraštu, nukėlė jį, išvertė nuplikusias nuodagas į ugniavietę. Siūbtelėjo debesis žiežirbų, vienas angliukas atsitrenkė į rąstgalį, atšoko ir nusirito grindimis.
Agnesė nusijuokė; visos sekė angliuko kelią grindimis, kol šis pariedėjo po suolu ir pagaliau sustojo — visos, išskyrus Elivysą, kuri vėl sutelkė dėmesį į pertvarą.
— Ar Gavynas jau grįžo su arkliais? — vos spėjusi prasižioti, Kivrina išsyk pasigailėjo paklaususi. Atsakymą ji jau žinojo: apie tai pernelyg aiškiai bylojo įtampa Elivysos veide, be to, klausimas privertė Imeiną atsigręžti ir šaltai įsistebeilyti į ją.
— Ne, — atsakė Elivysa, nepakeldama galvos. — Kaip manai, ar kiti iš vyskupo siųstojo būrio irgi sirgo?
Kivrina pagalvojo apie nuplikusį vyskupo pasiuntinio veidą, ir apie vienuolio — sukritusį, suvargusį.
— Nežinau, — atsakė ji.
— Oras vis labiau šaltėja, — pasakė Rozemundą. — Galbūt Gavynas pasiliko ten nakvoti.
Elivysa neatsakė. Kivrina atsiklaupė prie ugniavietės ir sunkiu žarstekliu pamaišė ugnį, iškeldama kaitra žioruojančias žarijas į paviršių. Pamėgino žarstekliu sustumti jas į indą, bet netrukus liovėsi bergždžiai vargusi ir prisisėmę jų žarijų indo dangčiu.
— Tu užnešei tai mums ant galvų, — pareiškė Imeina.
Kivrinai širdis apsivertė kūlio, ji pakėlė akis, tačiau Imeina
žiūrėjo ne į ją. Jos žvilgsnis smigo į Elivysą.
— Tai tavo nuodėmės užtraukė mums šitą bausmę.
Elivysa grįžtelėjo ir pažvelgė į Imeiną; Kivrina tikėjosi jos veide išvysti šoką ar pyktį, bet nepamatė nei vieno, nei kito. Elivysa be jokio susidomėjimo žvelgė į anytą, o mintys, matyt, klaidžiojo kažkur visai kitur.
— Viešpats baudžia svetimautojus ir visus jų šeimynykščius, — kalbėjo Imeina. — Ir štai dabar atėjo bausmės metas tau. — Ji kyštelėjo Valandų Knygą tiesiog Elivysai po nosimi. — Tai tavo nuodėmė, štai kas prišaukė marą čionai.
— Juk tu pati siuntei Gavyną pas vyskupą, — šaltai atrėžė Elivysa. — Tu amžinai ūdijai tėvą Rošą. Tu pati pasikvietei juos čionai — tu prisišaukei ir marądrauge su jais.
Ji apsisuko ant kulno ir nužingsniavo už užtvaros.
Imeina liko stovėti sustingusi, tarsi Elivysa būtų jai smogusi, paskui nulingavo atgal prie suolo, ant kurio sėdėjo anksčiau. Ten susmuko ant kelių, išsitraukė iš knygos relikvijorių ir lyg apdujusi ėmė varstyti jo grandinėlę tarp pirštų.
— Pasek man pasaką dabar, — pristojo prie Kivrinos Agnesė.
Imeina alkūnėmis atsirėmė į suolą, prispaudė delnus prie kaktos.
— Pasek man pasaką apie neklaužadą mergelę, — dūzgė Agnesė.
— Rytoj, — atsakė Kivrina. — Paseksiu tau pasaką rytoj. — Ji pakėlė žarijų indą ir ėmė kopti į viršų.
Dvasininkui vėl buvo pakilusi temperatūra. Jis blaškėsi ir klejojo, ir taškėsi maldų mirštančiajam frazėmis tarsi kokiomis nešvankybėmis. Vis prašė ir prašė gerti. Rošui, o paskui ir Kivrinai teko eiti į kiemą pasisemti vandens.
Kivrina, nešina kibiru ir žvake, ant pirštų galiukų tykino laiptais žemyn, vildamasi, kad Agnesė jos nepastebės, tačiau mergytė jau miegojo, miegojo jos visos, išskyrus ledi Imeiną. Ši klūpojo ir meldėsi, griežtai tiesia, tvokste tvoskiančia neatlaidumu nugara. Tai tu užnešei šitą pragaištį mums ant galvų.