Kivrina išslinko į sutemų apgaubtą kiemą. Gaudė du varpai, šiek tiek tarpusavyje nederančiu ritmu; Kivrina nejučia susimąstė: kažin, ar šitie varpai kviečia mišparų, ar skelbia kažkieno laidotuves? Greta šulinio stovėjo puspilnis kibiras, bet Kivrina išpylė vandenį ant grindinio ir pasėmė naujo. Pastatė kibirą prie virtuvės durų ir nuėjo pasiieškoti ko nors užkąsti. Sunkaus audeklo atraižos, naudojamos uždengti į namą nešamą maistą, buvo sukrautos viename stalo gale. Į vieną jų Kivrina prisikrovė duonos, įvertė gabalą šaltos mėsos, tada surišo audeklo kampus. Pasiėmusi ir visas kitas šluostes, užsinešė į viršų. Jie kibo valgyti, susėdę ant grindų priešais žarijų indą, ir Kivrina pasijuto geriau kone nuo pirmo kąsnio.
Atrodė, kad šiek tiek pagerėjo ir dvasininko būklė. Jis vėl snūduriavo, bet staiga apsipylė karštu prakaitu. Kivrina apšluostė jį viena iš atsineštųjų iš virtuvės šiurkštaus audinio skepetų; dvasininkui jos prisilietimai, matyt, buvo malonūs — jis atsiduso ir užmigo. Kivrina su Rošu pristūmė skrynią prie lovos, pastatė ant jos žvakę su vikšrio šerdies dagtimi, o paskui pakaitomis sėdo budėti, antrasis tuo tarpu priguldavo pailsėti ant palangės. Miegoti buvo pernelyg šalta, bet Kivrina, susirangiusi ant žvarbios akmeninės palangės, vis vien snūduriavo ir kaskart, kai tik pabusdavo, jai pasirodydavo, kad dvasininkas sveiksta.
Medicinos istorijoje ji buvo skaičiusi, kad, perrėžus buboną, ligonį kartais pavykdavo išgelbėti. Iš dvasininko pažasties jau nebesisunkė skystis, nebebuvo girdėti ir gargždaus švilpesio krūtinėje. Galbūt dar gali atsitikti ir taip, kad jis vis dėlto nemirs.
Kai kurie istorikai netgi manė, kad Juodoji Mirtis nusinešė kur kas mažiau gyvybių, nei bylojo metraščiai. Štai kad ir ponas Gilkraistas — jis manė, jog aukų skaičiai gerokai padidinti — dėl baimės bei išsilavinimo stokos. O net jei šiurpioji statistika iš tikrų jų teisinga, tai juk dar nereiškia, kad maras nužudė lygiai pusę kiekvieno kaimo gyventojų. Kai kuriose vietose aukų buvo vos viena ar dvi. Buvo netgi tokių kaimų, kuriuose mirčių išvis išvengta.
Juk jie izoliavo dvasininką iš karto, kai tik susigaudę, kas nutiko, o jai lyg ir pavyko didžiąją laiko dalį neprileisti Rošo prie jo. Jie ėmėsi visų įmanomų atsargumo priemonių. Be to, dvasininko liga taip ir neišsivystė į pneumoninį marą. Galbūt to ir pakaks, juk jų spėta susizgribti laiku. Reikia perspėti Rošą, kad būtina užsisklęsti savo kaime, neįleisti čionai jokio prašalaičio — tuomet gali būti ir taip, kad maras apeis juos lankstu. Žinoma atvejų, kai šitaip ir nutikdavo. Sveiki išliko ištisi kaimai, o kai kurių Škotijos dalių maras išvis niekada nepasiekė.
Nugrimzdusi į tokias mintis, ji tikriausiai užsnūdo. Kai pabudo, pro langąjau smelkėsi šviesa, o Rošas buvo išėjęs. Kivrina dirstelėjo į lovą. Dvasininkas gulėjo visiškai ramiai, padėrusios akys buvo plačiai atmerktos. Jis mirė, dingtelėjo Kivrinai, jis mirė, o Rošas išėjo kasti kapo — bet čia pat ji pastebėjo, kaip vos vos kilnojasi antklodė ant dvasininko krūtinės. Kivrina pabandė užčiuopti jo pulsą. Šis buvo tankus ir toks silpnas, kad Kivrinai vos pavyko surasti.
Pradėjo gausti varpas, ir tik dabar Kivrina sumojo, kad tėvas Rošas veikiausiai bus išėjęs laikyti rytinių mišių. Ji užtraukė ant nosies kaukę ir pasilenkė prie lovos.
— Tėve… — ištarė tylutėliai, tačiau jis nė nekrustelėjo, niekaip neparodė, kad būtų išgirdęs. Ji uždėjo delną jam ant kaktos. Temperatūra vėl buvo kritusi, tačiau oda palietus toli gražu neatrodė sveika. Buvo sausa ir traški lyg popierius, o kraujosruvos ant rankų bei kojų tamsėjo ir vis labiau plėtėsi. Neapsakomai išpampęs, šiurpiai purpurinis liežuvis kyšojo tarp dantų.
Nuo dvasininko trenkė klaikus dvokas, kvaitinantis, šleikštus ir toks stiprus, kad buvo justi net per kaukę. Kivrina užsiropštė ant palangės ir atrišo vaškytinės kraštą. Vidun siūbtelėjo gaivus lauko oras — šaltas, aštrus ir kvapus; persilenkusi per langą, Kivrina giliai jo įkvėpė.
Kieme nebuvo matyti nė gyvos dvasios, bet, kol Kivrina mėgavosi gaiviu šaltu oru, virtuvės tarpduryje pasirodė Rošas, nešinas garuojančiu dubeniu. Jis patraukė kiemo grindiniu pagrindinio namo link, o jam artėjant prie durų, šiose pasirodė ledi Elivysa. Ji kažką pasakė Rošui — šis žengė prie jos, bet staiga sustojo it įbestas ir, prieš atsakydamas, užsitempė ant burnos kaukę. Jis stengiasi visais įmanomais būdais saugoti žmones nuo užkrato, dingtelėjo Kivrinai. Rošas įėjo vidun, o Elivysa pasuko prie šulinio.
Kivrina pririšo vieną vaškytinės kraštą prie lango ir apsidairė ko nors, kuo galėtų pavėduoti orą. Nušoko ant grindų, pasiėmė vieną šluosčių, kurių buvo parsinešusi iš virtuvės, vėl užsiropštė ant palangės.
Elivysa tebebuvo prie šulinio — kaip tik iškėlinėjo kibirą. Staiga stabtelėjo, šulinio virvę laikydama rankoje, atsigręžė, pažvelgė į vartus. Pro vartus į kiemą įžengė Gavynas, arklį vesdamasis už pavadžio.
Vos išvydęs Elivysą, Gavynas sustojo; nesuskubęs stabtelėti Gringoletas atsitrenkė į jį ir irzliai mostelėjo galva. Gavyno veido išraiška buvo tokia pat kaip ir visada: kupina vilties bei ilgesio, ir Kivrina pajuto netikėtą pykčio pliūpsnį dėl to, kad niekas nepasikeitė, netgi dabar. Jis nieko nežino, pagalvojo ji. Jis ką tik sugrįžo iš Koursio. Jai netgi jo pagailo: netrukus jis sužinos, netrukus Elivysa privalės jam pasakyti.
Elivysa iškėlė kibirą iki šulinio briaunos; Gavynas žingtelėjo dar vieną žingsnį artyn, laikydamas Gringoletą už pavadžio, ir vėl sustojo.
Jis žino, galvojo Kivrina. Vis dėlto jis viską žino. Vyskupo pasiuntinys atgulė, galvojo ji, o Gavynas parskubėjo jų perspėti. Tik dabar Kivrina susizgribo, kad Gavynas neparsivarė arklių. Vienuolis irgi serga, pagalvojo ji, o visi kiti išsilakstė.
Gavynas nekrustelėdamas žiūrėjo, kaip Elivysa užkelia sunkų kibirą ant akmeninio šulinio krašto. Dėl jos jis padarytų viską, galvojo Kivrina, padarytų absoliučiai bet ką, išgelbėtų ją miškuose iš šimto galvažudžių nagų. Tačiau išgelbėti jos nuo šito jis negali.
Gringoletas, nekantraujantis kuo greičiau atsidurti arklidėje, krestelėjo galvą. Gavynas ramindamas uždėjo delną jam ant snukio, bet šaukštai buvo popiet. Elivysa j į pamatė.
Ji paleido kibirą. Šis krito žemėn, driokstelėdamas taip garsiai, kad išgirdo net iš viršaus juos stebinti Kivrina; dar akimirka, ir Elivysa atsidūrė Gavyno glėbyje. Kivrina prispaudė delną prie burnos.
Kažkas tylutėliai paskrebeno į duris. Kivrina nusirito nuo palangės atidaryti. Agnesė.
— Ar negalėtum dabar ir pasekti man pasakos? — prašneko ji. Mergytė buvo siaubingai susitaršiusi. Nuo vakar niekas neperpynė jai plaukų. Susivėlusios sruogos styrojo iš po drobinės kepuraitės į visas puses, iš karto krito į akis, kad ji miegojo prie ugniavietės. Viena rankovė buvo visa pelenuota.
Kivrina atsispyrė impulsui nušluostyti pelenus.
— Tau nevalia eiti čionai, — pasakė ji, atidariusi duris vos per mažytį plyšiuką. — Jeigu įeisi, gali ir tu susirgti.
— Nėra kas su manim pažaidžia, — pasiskundė Agnesė. — Mama išėjo, o Rozemundą dar miega.
— Tavo mama išėjo tik pasisemti vandens, — tvirtai atsakė Kivrina. — O kur tavo senelė?
— Meldžiasi. — Ji ištiesė rankutę, mėgindama pastverti Kivriną už sijono; ši atšoko atatupsta.
— Tau nevalia manęs liesti, — aštriai pasakė.
Agnesė jau patempė lūpą:
— O kodėl tu ant manęs pyksti?
— Aš nepykstu ant tavęs, — jau švelniau atsakė Kivrina. — Bet tau vis vien jokiu būdu nevalia čionai eiti. Dvasininkas labai sunkiai serga, ir kiekvienas, kuris priėjo prisiartins… — nebuvo prasmės net mėginti aiškinti Agnesei apie užkrečiamas ligas, — …gali irgi susirgti.