— Ar jis mirs? — paklausė Agnesė, taikydamasi dirstelėti pro plyšelį.
— Bijau, kad taip.
— O tu mirsi?
— Ne, — atsakė Kivrina ir staiga suvokė, kad jai visiškai nebebaisu. — Rozemundą greitai prabus. Paprašyk jos, kad pasektų tau pasaką.
— Ar tėvas Rošas mirs?
— Ne. Eik ir pažaisk su savo vežimaičiu, kol pabus Rozemunda.
— Ar paseksi man pasaką, kai dvasininkas jau bus miręs?
— Taip. Lipk žemyn.
Agnesė nenoriai pakluso; laikydamasi už sienos, nulipo tris pakopas žemyn.
— Ar mes visi mirsime? — paklausė.
— Ne, — atsakė Kivrina. Ne, jei tik aš sugebėsiu užkirsti tam kelią. Ji užtrenkė duris ir atsirėmė į jas.
Dvasininkas tebegulėjo nieko neregėdamas, nieko nesuvokdamas; visa jo esybė dabar buvo nukreipta vidun ir sutelkta kovai su priešu, su kokiu jo imuninei sistemai dar niekad neteko susidurti ir prieš kurį joks ginklas nebuvo veiksmingas.
Vėl pasigirdo beldimas į duris.
— Agnese, lipk žemyn, — riktelėjo Kivrina, tačiau tai buvo tėvas Rošas; rankose jis laikė dubenį viralo, kurio atsinešė iš virtuvės, ir kibirą, kupiną raudonų, žioruojančių žarijų. Šias jis išvertė į žarijų indą, o pats atsiklaupė greta ir ėmė pūsti.
Dubenį jis padavė Kivrinai. Skystis buvo drungnas ir klaikiai dvokė. Kažin, ko čia pridėta, kas gana veiksmingai muša karštį? — susimąstė Kivrina.
Rošas atsistojo, perėmė iš jos dubenį, ir abu drauge ėmėsi šaukštu varvinti viralą dvasininkui į bumą, tačiau skystis pasiliejo pro šalį, išsipūtusiu liežuviu tekėjo ne į gerklę, o per lūpų kampučius žemyn.
Kažkas pabeldė.
— Agnese, juk jau sakiau: tau čionai nevalia! — nekantriai mestelėjo Kivrina, bergždžiai stengdamasi apšluostyti patalus.
— Senelė liepė pasakyti tau, kad tuojau ateitum.
— Ar ledi Imeina susirgo? — paklausė Rošas ir jau žengė durų link.
— Ne. Kažkas nutiko Rozemundai.
Kivrinai širdis nusirito į kulnus.
Rošas atidarė duris, bet Agnesė nėjo vidun. Liko stovėti laiptų aikštelėje, stebeilydama į jo kaukę.
— Ar Rozemundą susirgo? — sunerimęs paklausė Rošas.
— Ji nugriuvo.
Kivrina prasibrovė pro juos ir nudundėjo laiptais žemyn.
Rozemundą sėdėjo ant suolo prie ugniavietės. Greta jos palinkusi stovėjo Imeina.
— Kas nutiko? — riktelėjo Kivrina.
— Pargriuvau, — paaiškino Rozemundą, visai sutrikusi. — Užsigavau ranką. — Ji ištiesė keistai perkreiptą ranką Kivrinai.
Ledi Imeina kažką sumurmėjo.
— Ką? — riktelėjo Kivrina; ji ne iš karto susigaudę, kad senoji meldžiasi. Kivrina apsidairė Elivysos. Tačiau šios menėje nebuvo. Tiktai persigandusi Maisrė gūžėsi prie stalo; Kivrinai net šmėkštelėjo mintis, kad Rozemundą, ko gero, griuvo, užkliuvusi užjos.
— Ar suklupai, už ko nors užkliuvusi? — paklausė ji Rozemundos.
— Ne, — atsakė ši. Atrodė visai apdujusi. — Man skauda galvą.
— Krisdama užsigavai galvą?
— Ne. — Rozemundą atitraukė suknelės rankovę. — Užsigavau alkūnę į akmenis.
Kivrina dar aukščiau atsmaukė jos rankovę, apnuogindama alkūnę. Atrodė lyg ir nubrozdinta, bet kraujas nebėgo. Kivrinai dingtelėjo mintis, kad mergaitei galėjo skilti alkūnės kaulas. Labai jau keistai buvo perkreipta jos ranka.
— Ar šitaip skauda? — paklausė, švelniai pasukiodama ranką.
— Ne.
Kivrina palankstė jos ranką per alkūnę.
— O šitaip?
— Ne.
— Gali pakrutinti pirštus? — paklausė Kivrina.
Rozemundą pakrutino juos visus po vieną, tačiau ranka vis tiek buvo keistai perkreipta. Suglumusi Kivrina suraukė antakius. Gal ji pasitempė sausgysles? Bet jeigu taip, mergaitė neturėtų taip lengvai lankstyti rankos.
— Ledi Imeina, — paprašė ji, — gal pakviestum tėvą Rošą?
— Jis niekuo negali mums padėti, — su panieka sviedė Imeina, bet vis dėlto pasuko prie laiptų.
— Nemanau, kad tau būtų lūžęs kaulas, — pasakė Kivrina Rozemundai.
Rozemundą nuleido ranką, bet čia pat aiktelėjo ir trūktelėjo ją aukštyn. Veide staiga neliko nė lašelio kraujo, viršutinę lūpą išmušė smulkūs prakaito lašeliai.
Juk tikriausiai vis dėlto skilo kaulas, pagalvojo Kivrina ir vėl siektelėjo Rozemundos rankos. Bet Rozemundą atšlijo ir, Kivrinai net nespėjus susigaudyti, kad vyksta, griuvo nuo suolo ant grindų.
Šįsyk ji jau susitrenkė galvą. Kivrina labai aiškiai girdėjo dunkstelėjimą į akmenį. Ji persiropštė per suolą ir atsiklaupė greta susmukusios mergaitės.
— Rozemundą! Rozemundą! — sušuko. — Girdi mane?
Ji nė nekrustelėjo. Griūdama buvo atmetusi sužeistąją ranką, tarsi mėgindama atsiremti; kai Kivrina ją palietė, mergaitė krūptelėjo, bet neatsimerkė. Kivrina apsidairė ledi Imeinos, tačiau ant laiptų šios nebuvo. Ji vėl klūpojo ir meldėsi.
Rozemundą atsimerkė.
— Nepalik manęs, — ištarė.
— Turiu pasišaukti pagalbos, — atsakė Kivrina.
Rozemundą papurtė galvą.
— Tėve Rošai! — iš visų plaučių užriko Kivrina, nors ir žinojo, kad per sunkias duris jis jos neišgirs, bet iš už pertvaros išniro ledi Elivysa ir tekina atskubėjo, kaukšėdama į akmenines grindis.
— Ar ji susirgo mėlynąja liga? — paklausė.
Ne.
— Ji pargriuvo, — pasakė Kivrina ir uždėjo delną ant nuogos, atmestos į šalį Rozemundos rankos. Ši buvo karšta. Rozemundą vėl buvo užsimerkusi, kvėpavo lėtai, lygiai, tarsi būtų užmigusi.
Kivrina atsmaukė sunkią rankovę dar aukščiau, atidengdama Rozemundos petį ir pasuko ranką taip, kad galėtų pamatyti pažastį. Rozemundą krustelėjo, bandė ištraukti ranką, bet Kivrina laikė ją tvirtai.
Bubonas buvo ne toks didelis kaip dvasininko, bet skaisčiai raudonas ir jau kietas paliesti. O, ne, tarė sau Kivrina, ne, ne.
Rozemundą sudejavo ir pabandė išlaisvinti ranką. Kivrina švelniai ją nuleido, išlygino rankovę po ja.
— Kas atsitiko? — nuo laiptų vidurio sučiauškėjo Agnesė. — Ar Rozemundą susirgo?
Negaliu leisti, kad tai įvyktų, karštligiškai galvojo Kivrina. Privalau iš kur nors prisišaukti pagalbos. Greta užkrato juk pabuvojo visi — visi galėjo užsikrėsti, netgi Agnesė, o užsikrėtusiajam jau niekas nebegali padėti. Antimikrobiniai preparatai bus išrasti tik po šešių šimtų metų.
— Tai tavo nuodėmės užtraukė mums visa tai, — pareiškė Imeina.
Kivrina pakėlė galvą. Elivysa žvelgė į Imeiną išsiblaškiusiu žvilgsniu, tarsi nė neišgirdusi, kad ši kažką sakė.
— Tavo nuodėmės ir Gavyno, — neatlyžo senoji.
— Gavynas… — ištarė Kivrina. Juk jis gali parodyti jai, kur yra plyšys, o jau tada ji prisišauktų pagalbos. Daktarė Arens, be jokios abejonės, žinotų, ką daryti. Ir ponas Danvortis. Daktarė Arens duotų jai vakcinos ir streptomicino, o ji atgabentų vaistus šitiems žmonėms.
— Kur tas Gavynas? — paklausė Kivrina.
Elivysa dabar jau žvelgė į ją, jos veidas buvo kupinas lūkesčio, kupinas vilties. Galų gale jis susilaukė jos dėmesio, dingtelėjo Kivrinai.
— Gavynas, — pakartojo Kivrina. — Kur jis?
— Išjojo, — atsakė Elivysa.
— Išjojo — kur? — paklausė Kivrina. — Turiu tuoj pat su juo pasikalbėti. Reikia šauktis pagalbos.