— Mums jau niekas nebepadės, — pasakė ledi Imeina. Ji atsiklaupė greta Rozemundos ir pamaldžiai sudėjo rankas. — Tai Dievo bausmė.
Kivrina atsistojo.
— Kur jis išjojo?
— Į Batą, — atsakė Elivysa. — Parkviesti mano vyro.
Nusprendžiau vis dėlto bent pamėginti visa tai apsakyti. Ponas Gilkraistas kartą išsakė viltį, esą, atidarius „Medievalį”, kada nors galbūt pavyks gauti tiesioginių liudijimų iš Juodosios Mirties laikotarpio. Ką gi, atrodo, jog manasis įrašas kaip tik tas liudijimas ir bus.
Pirmoji maro auka čia — dvasininkas, atkeliavęs kartu su vyskupo pasiuntiniu. Nežinau, ar tuo metu, kai jie atvyko, jis jau sirgo, ar dar ne. Manau, galėjo būti jau užsikrėtęs; galbūt kaip tik todėl jie ir užsuko čionai, užuot keliavę tiesiai į Oksfordą — kad atsikratytų juo anksčiau, nei jis užkrės juos pačius. Kalėdų rytą, kai jie paskubomis išvyko, jis jau tikrai sirgo, o tai reiškia, kad užkrečiantis jis tikriausiai buvo ir praėjusią naktį — kaip tik tą naktį, kai buvo susidūręs su gera puse kaimo.
Jis užkrėtė ir lordo Gijomo dukterį Rozemundą, kuri susirgo… bene dvidešimt šeštąją? Man vis sunkiau ir sunkiau skaičiuoti dienas. Ir vienam, ir kitam susiformavo klasikiniai bubonai. Dvasininko bubonas pratrūko, iš jo sunkiasi skysčiai. Rozemundos — kietas kaip akmuo ir auga. Dabar — jau daugmaž graikinio riešuto dydžio. Visas plotas aplink jį apimtas uždegimo. Abu smarkiai karščiuoja, protarpiais ir vienam, ir kitam pasireiškia kliedesio priepuoliai.
Mudu su tėvu Rošu izoliavome juos buduare, o visiems kaimiečiams griežtai prisakėme niekur neiti iš namų ir vengti bendrauti tarpusavyje, tačiau baiminuosi, kad gali būti per vėlu. Beveik visas kaimas drauge šventė Kalėdas, o visa šeima naktį praleido prie stalo čia, kartu su užsikrėtusiu dvasininku.
Būtų gerai, jei bent žinočiau, ar ši liga užkrečiama dar prieš tai, kai pasireiškia pirmieji simptomai, ir kiek trunka inkubacinis periodas. Žinau, kad maras būna trijų rūšių: buboninis, pneumoninis ir septiseminis, ir dar žinau, kad pneumoninis — labiausiai užkrečiamas, kadangi infekcija perduodama kosėjant bei kvėpuojant, taip pat ir prisilietus. Atrodo, kad ir dvasininką, ir Rozemundą pakirto buboninis maras.
Man taip baisu, kad net nebepajėgiu mąstyti. Siaubas plūsta bangomis, tai apsemia, tai vėl atslūgsta. Protarpiais lyg ir jaučiuosi visai neblogai, bet kitąsyk staiga sugriebia tokia baimė, kad turiu įsikibti lovos rėmo, kitaip, žiūrėk, dar imsiu ir pasipustysiu padus; tokiais momentais nedaug tetrūksta, kad dumčiau lyg akis išdegusi iš kambario, iš namo, iš kaimo — kuo toliau nuo viso šito!
Žinau, žinau, aš paskiepyta nuo maro, bet juk buvau paskiepyta ir priešvirusiniais preparatais, buvo sustiprintas ir mano imunitetas, tačiau vis vien susigriebiau tai, kas buvo mane surietę vos atvykus, tad kiekvieną kartą kai tik dvasininkas sukosėja, nejučia susigūžiu. Tėvas Rošas vis užmiršta užsirišti kaukę, ir aš paniškai bijau, kad jis gali užsikrėsti. Arba Agnesė. Ir dar bijau, kad dvasininkas netrukus mirs. Bijau, kad greitai mirs ir Rozemundą. Ir dar bijau, kad kas nors kaime susirgs pneumonine forma, kad nebegrįš Gavynas, kad aš taip ir nesurasiu plyšio iki susitikimo datos.
(Pauzė)
Dabar jaučiuosi jau šiek tiek ramiau. Atrodo, iš tiesų aprimstu, kalbėdama su jumis, nesvarbu, girdite jūs mane ar ne.
Rozemundą jauna ir stipri. O maras juk neišgalabijo absoliučiai visų. Kai kuriuose kaimuose ir išvis niekas nemirė.
27
Jie nunešė Rozemundą į buduarą ir siaurame, greta lovos likusiame tarpelyje, suruošė jai guolį tiesiai ant grindų. Rošas užklojo čiužinį drobine paklode ir nuėjo į svirno stoginę parnešti antklodžių.
Kivrina baiminosi, kad, išvydusi dvasininką, groteskiškai išpampusį jo liežuvį ir juostančią odą, Rozemundą neimtų spyriotis, tačiau mergaitė beveik nė nežvilgtelėjo į jį. Ji nusimetė apsiaustą, nusiavė batus ir klusniai atsigulė ant siauro šiaudinio čiužinio. Kivrina nuėmė nuo lovos triušio kailio lovatiesę ir užklojo Rozemundą.
— Ar aš irgi pradėsiu rėkti ir puldinėsiu žmones kaip dvasininkas? — paklausė mergaitė.
— Ne, — užtikrino Kivrina ir pabandė išspausti šypseną. — Pasistenk pailsėti. Tau kur nors skauda?
— Pilvą, — atsakė Rozemundą, prispausdama delną prie juosmens. — Ir dar galvą. Seras Bloetas sakė man, kad vyrai, apimti karštinės pradeda šokti. Maniau, jis išsigalvoja — vien tam, kad mane išgąsdintų. Sakė, jie šoka tol, kol iš burnos pasipila kraujas, o tada miršta. Kur Agnesė?
— Palėpėje, su tavo mama, — atsakė Kivrina. Ji liepė Elivysai vestis Agnesę ir Imeiną į palėpę ir užsidaryti ten. Elivysa pakluso, net negrįžtelėjusi į Rozemundą.
— Netrukus atkeliaus mano tėtis, — pasakė Rozemundą.
— Bet dabar tau reikia ramiai gulėti ir ilsėtis.
— Senelė sako, esą bijoti savo vyro — mirtina nuodėmė, bet aš nieko negaliu su savim padaryti. Jis vis taikosi nepadoriai mane paliesti ir pasakoja tokius dalykus, kurie niekaip negali būti tiesa.
Tikiuosi, jis mirs kentėdamas, pagalvojo Kivrina. Tikiuosi, jis jau dabar užsikrėtęs.
— Mano tėtis atvyksta, jis jau dabar kelyje, — tvirtino Rozemunda.
— Bent pamėgink užmigti.
— Jei seras Bloetas būtų čia, dabar jis nedrįstų manęs liesti, — pasakė Rozemundą ir užsimerkė. — Dabar bijotų jis, o ne aš.
Įėjo Rošas, nešinas visu glėbiu antklodžių, ir tuoj pat vėl išėjo. Kivrina užklojo Rozemundąjomis visomis, apkamšė, o kailiu, kurį buvo paėmusi nuo dvasininko lovos, vėl užklojo jį.
Dvasininkas gulėjo visiškai ramiai, tačiau kvėpuojant iš krūtinės vėl sklido gargždus švilpimas, protarpiais jis sukosėdavo. Jo burna buvo pražiota, o liežuvis prie šaknies — apsivėlęs baltomis apnašomis.
Nė už ką neleisiu, kad šitaip nutiktų ir Rozemundai, galvojo Kivrina. Juk jai tik dvylika metų. Juk turi būti bent kas nors, ką dar įmanoma padaryti. Privalo būti. Maro sukėlėjas — bakterijos. Streptomicinas ir sulfanilamidiniai preparatai bakterijas naikina pakankamai patikimai, bet pasigaminti šitokių vaistų pati Kivrina niekaip negalėjo, o kaip surasti plyšį — iki šiol taip ir nežinojo.
O Gavynas išjojęs į Batą. Savaime suprantama, jis išjojo į Batą. Juk Elivysa puolė jam į glėbį, ji rankomis apsivijo jo kaklą — ir jis, jos prašymu, keliautų nors į pasaulio kraštą, padarytų bet ką, kad ir koji panorėtų, net jei dėl to į namus sugrįžtų jos vyras.
Kivrina bandė apskaičiuoti, kiek gali užtrukti Gavynas kelyje, kol nujos į Batą ir atgal. Iki Bato — septyniasdešimt kilometrų.
Varydamas arklį iš paskutiniųjų, į vieną pusę jis nušuoliuotų per pusantros paros. Vadinasi, ten ir atgal — trys dienos. Ir tai — su sąlyga, jei niekas jo neužlaikys, jei jam pavyks surasti lordą Gijomą, jei nesusirgs pats. Daktarė Arens tvirtino, kad negydomos maro aukos mirdavo per keturias ar penkias paras, bet Kivrinai netilpo galvoj, kad dvasininkas tvertų šitaip ilgai. Jam vėl pakilo temperatūra.
Kai jie atnešė čionai Rozemundą, Kivrina nuspyrė ledi Imeinos gyduolių skrynelę po lova. Bet dabar išsitraukė ir ėmėsi apžiūrinėti, kokių vaistingųjų žolynų bei miltelių ten esama. Maro metais žmonės bandė gydytis savos gamybos vaistais, pavyzdžiui, jonažolių ar rūgštynių nuoviru, tačiau jų poveikis buvo toks pat apverktinas kaip ir sutrintų smaragdų.
Galbūt kiek pagelbėtų vaistinė muskrėslė, bet Kivrinai taip ir nepavyko mažyčiuose drobiniuose maišeliuose aptikti nei rausvų, nei tamsraudonių gėlyčių žiedų.