Kai grįžo Rošas, Kivrina išsiuntė jį pripjauti iš paupio karklų šakelių, kurias išmirkiusi karštame vandenyje, gavo kartaus nuoviro.
— Koks čia viralas? — paklausė Rošas. Jis gurkštelėjo arbatos ir susiraukė.
— Aspirinas, — atsakė Kivrina. — Taip tikiuosi.
Rošas sugirdė puodelį dvasininkui, kuriam viralo skonis jau ne kažin kiek rūpėjo, ir šiam karštis truputį nukrito, tačiau Rozemundai temperatūra kilo visą popietę, mergaitę krėtė drebulys. Kai Rošas išėjo laikyti mišparų, ji jau degte degė, beveik nebegalėjai prisiliesti.
Kivrina ją nuklojo, bandė vilgyti rankas ir kojas drungnu vandeniu, kad bent kiek atlėgtų karštis, bet Rozemundą atšlijo pasipiktinusi.
— Nepadoru šitaip mane liesti, pone, — išspaudė ji per barškančius dantis. — Kai tik grįš mano tėtis, būtinai pasakysiu jam.
Rošas vis dar negrįžo. Kivrina užžibino lempas su vikšrio šerdies dagtimis ir kaip įmanydama antklodėmis apkamšė Rozemundą, vis pasvarstydama, kur jis galėjo prašapti.
Blausioje, miglojančioje šviesoje Rozemundą atrodė dar prasčiau, veidas buvo labai išblyškęs, sukritęs. Ji kažką murmėjo sau po nosimi, nerimo, vis kartojo Agnesės vardą, o kartą irzliai paklausė:
— Kurgi jis? Jau kada turėjo būti čia.
Jis tikrai jau turėjo būti čia, — Kivrina galvojo apie Rošą. Mišparų varpai skambėjo jau prieš gerą pusvalandį. Rošas virtuvėje, tikino ji save, ruošia mums sriubą. O gal nuėjo pasakyti Elivysai, kaip laikosi Rozemundą. Ne, jis tikrai nesusirgo. Vis dėlto ji atsistojo, užsibrazdino ant palangės ir apžvelgė kiemą. Oras vis labiau šalo, dangų aptraukė debesys. Kieme nebuvo nė gyvos dvasios, niekur nesimatė jokio žiburėlio, nesigirdėjo nė garso.
Kai Rošas galiausiai atidarė duris, Kivrina stryktelėjo nuo palangės ir nusišypsojo.
— Kur tu buvai? Aš jau… — ir staiga užsikirto per pusę žodžio.
Rošas vilkėjo apeiginį drabužį, nešėsi indelį šventinto aliejaus paskutiniam patepimui. Oi, ne, pagalvojo Kivrina ir dirstelėjo į Rozemundą. Ne.
— Lankiau ūkvedį Ulfą, — pasakė Rošas. — Išklausiau jo išpažintį. — Ačiū Dievui, šis paskutinis patepimas — ne Rozemundai, lengviau atsikvėpė Kivrina. Ir tik dar po akimirkos suvokė, ką išgirdusi. Maras jau atslinko į kaimą.
— Ar esi tikras? — paklausė ji. — Ar jam kyla maro skauduliai?
— Taip.
— Kiek dar žmonių gyvena tuose namuose?
— Jo žmona ir du sūnūs, — Rošas kalbėjo lėtai ir sunkiai, pavargusio žmogaus balsu. — Liepiau jai ryšėti kaukę, o sūnus išsiunčiau pripjauti karklų.
— Gerai, — pasakė Kivrina.
Nebuvo čia nieko gero. Nors ne, ne visai taip. Vis dėlto tai buboninis maras, ne pneumoninis, vadinasi, vis dar lieka tikimybė, kad žmona ir vaikai neužsikrės. Bet… kiek dar žmonių jau spėjo užkrėsti Ulfas? Ir nuo ko užsikrėtė pats? Su dvasininku Ulfas tikrai nebuvo susidūręs. Vadinasi, tikriausiai bus pasigavęs užkratą iš kurio nors tarno.
— Ar dar kas nors serga?
— Ne.
Tai vėlgi ničnieko nereiškė. Kaimiečiai šaukdavosi Rošo tik labai sunkiai sirgdami arba labai išsigandę. Gali būti, kad liga jau pakirto kokius tris ar keturis kaimelio žmones. O gal ir tuziną.
Kivrina atsisėdo ant palangės ir ėmė karštligiškai svarstyti, ko reikėtų griebtis. Nieko, tarė ji sau. Tu ničnieko negali padaryti. Maras slinko iš vieno kaimo į kitą, išžudydamas ištisas šeimas, nušluodamas ištisus miestus. Jis išnaikino trečdalį, o gal netgi pusę Europos gyventojų.
— Ne! — suklykė Rozemundą, iš paskutiniųjų mėgindama pasikelti.
Abu: ir Kivrina, ir Rošas — šoko ant jos, bet ji jau buvo vėl susmukusi į guolį. Jie apklostė mergaitę, bet ši akimoju nusispardė kailius.
— Viską pasakysiu mamai, Agnese, tu nenaudėle, — sumurmėjo ji. — Išleisk mane!
Naktį oras dar labiau atšalo. Rošas atnešė kubiliuką žioruojančių žarijų ir supylė į indą, o Kivrina, pasilipusi ant palangės, vėl aklinai užtaisė langą vaškuotos drobės lakštu, tačiau šaltis kambaryje vis vien smelkėsi iki kaulų. Kivrina ir Rošas pakaitomis susirangydavo prie pat žarijų indo, mėgindami bent truputį nusnūsti, ir prabusdavo drebėdami kaip ir Rozemundą.
Dvasininkas nedrebėjo, bet dėl šalčio skundėsi ir jis — kalbėjo neaiškiai, veldamas žodžius, tarytum girtas. Jo rankos ir kojos buvo ledinės, visai nutirpusios.
— Juos būtina paguldyti prie ugnies, — pasakė Rošas. — Teks nešti žemyn, į menę.
Tu nesupranti, galvojo Kivrina. Vienintelė šitų žmonių viltis — nesiartinti prie ligonių, laikyti šiuos izoliuotus, kad neplistų užkratas. Tačiau užkratas jau spėjo išplisti, pagalvojo ji. Kažin, ar Ulfo rankos bei kojos irgi taip pat atšalusios? O kaip jie pasišildys? Juk jai jau teko sėdėti vienoje jų trobelėje prie vienos jų ugniavietės. Lauželio nebūtų pakakę net katei sušildyti.
Katės juk irgi dvėsė, pagalvojo ji ir pažvelgė į Rozemundą. Drebulys purtė visą iškankintą jos kūną, jau dabar mergaitė atrodė sulysusi, sumenkusi.
— Gyvybė juos apleidžia, — ištarė Rošas.
— Taip, žinau, — atsakė Kivrina ir ėmėsi rinkti apklotus. — Pasakyk Maisrei, kad paklotų šiaudų ant menės grindų.
Dvasininkas įstengė nulipti laiptais pats, iš abiejų pusių Kivrinos ir Rošo prilaikomas, tačiau Rozemundą Rošui teko nunešti ant rankų. Elivysa ir Maisrė klojo šiaudus menės pasienyje, tolimajame gale. Agnesė vis dar miegojo, o Imeina tebeklūpojo ten, kur klūpojusi dar vakar, veidą įrėmusi į suglaustus delnus.
Rošas paguldė Rozemundą, Elivysa ėmėsi ją klostyti.
— Kur mano tėtis? — kimiai paklausė Rozemundą. — Kodėl jo čia nėra?
Agnesė krustelėjo. Dar minutė kita, ir ji jau ropšis pas Rozemundą į guolį, iš visų pusių apžiūrinės dvasininką. Būtinai reikėjo kaip nors apsaugoti Agnesę, neprileisti jos prie sergančiųjų. Kivrina dirstelėjo į sijas, bet šios, netgi po palėpės grindimis, buvo pernelyg aukštai, kad galėtum pakabinti užuolaidą, maža to, visomis tam tinkamomis lovatiesėmis jau buvo apklostyti ligoniai. Kivrina kibo į suolus: versdama juos ant šono, ėmė ręsti užtvarą. Rošas ir Elivysa atskubėjo jai pagalbon, apvertė stalyną, pristūmė ją prie suolų.
Elivysa grįžo pas Rozemundą, atsisėdo greta jos. Rozemundą miegojo, jos veidą rausvino ugnies atšvaitai.
— Užsirišk kaukę, — paliepė Kivrina.
Elivysa linktelėjo, bet nepajudėjo iš vietos. Nužėrė Rozemundai nuo veido susivėlusius plaukus.
— Ji buvo mano vyro numylėtinė, — ištarė.
Rozemundą miegojo iki vėlyvo ryto. Kivrina pastūmė Kūčių pliauską į ugniavietės kraštą, ant ugnies prikrovė šviežiai supjautų malkų. Tada atidengė dvasininko pėdas, kad jas pasiektų ugnies kaitra.
Siaučiant Juodajai Mirčiai, popiežiaus gydytojas patarė šiam sėdėti kambaryje tarp dviejų didžiulių laužų, kad neužsikrėstų maru. Kai kurie istorikai manė, jog kaitra efektyviai naikino maro bakterijas. Nors vis tik kur kas labiau tikėtina, kad popiežių išgelbėjo tik ta aplinkybė, kad jis laikėsi kiek įmanoma atokiau nuo užkratą sėjančių savo ganomųjų avelių, vis dėlto pamėginti vertėjo. Išmėginti verta viską, galvojo Kivrina, žvilgčiodama į Rozemundą. Ir įmetė į ugnį dar kelis rąstgalius.
Tėvas Rošas išėjo rytmetinių mišių, nors buvo jau gerai įdienoję. Varpo gaudimas pažadino Agnesę.
— Kas išvartė suolus? — susidomėjo ji ir tekina nukumėjo prie užtvaros.
— Tau draudžiama kelti koją už šitos tvoros, — perspėjo Kivrina, pati nesiartindama prie jos iš kitos pusės. — Lik ten, su savo senele.