Agnesė užsiropštė ant suolo ir dirstelėjo per stalynos kraštą.
— Matau Rozemundą, — pareiškė. — Ar ji mirė?
— Rozemundą labai sunkiai serga, — griežtai atsakė Kivrina. — Tau negalima artintis prie mūsų. Eik, pažaisk su savo vežimaičiu.
— Noriu aplankyti Rozemundą, — pareiškė Agnesė ir perkėlė vieną koją per stalo kraštą.
— Ne! — užriko Kivrina. — Eik ir sėdėk šalia savo senelės!
Agnesė apstulbo, o po akimirkos apsipylė ašaromis.
— Noriu aplankyti Rozemundą! — sucypė ji, bet vis dėlto nuėjo prie Imeinos ir paniurusi klestelėjo greta jos.
Atėjo Rošas.
— Susirgo Ulfo vyresnysis sūnus, — pranešė jis. — Jam iškilo gumbai.
Iki vidudienio susirgo dar du žmonės, po pietų — dar vienas, tarp jų — ir prievaizdo žmona. Visiems formavosi bubonai arba ties limfinėmis liaukomis odą išbėrė nedideliais, grūdelius primenančiais spuogeliais — visiems, išskyrus prievaizdo žmoną.
Kivrina nuėjo su Rošu jos aplankyti. Ji žindė kūdikį, jos liesas, aštrių bruožų veidas atrodė dar labiau paaštrėjęs. Ji nei kosėjo, nei vėmė; Kivrinai atgijo viltis, kad bubonai tiesiog dar nespėjo susiformuoti.
— Visąlaik dėvėkite kaukes, — paliepė ji prievaizdui. — Kūdikį maitinkite karvės pienu. Neprileiskite vaikų net artyn jos, — pridūrė ji be jokios vilties. Šeši vaikai dviejuose kambariuose. Tegul tik tai nebūna pneumoninis maras, meldėsi Kivrina. Tegul tik neužsikrečia jie visi.
Ji guodėsi bent tuo, kad Agnesė saugi. Po to, kai Kivrina užriko ant jos, mergytė net nebandė artintis prie užtvaros. Valandėlę ji sėdėjo, varstydama Kivriną tokiais nuožmiais žvilgsniais, kurie kitomis aplinkybėmis atrodytų kone juokingi, paskui patraukė į palėpę parsinešti vežimaičio. Ji nusinešė žaislą prie stalo ant pakylos, susirengė ten šventę ir sėdo puotauti.
Prabudo Rozemundą. Kimiu balsu paprašė Kivrinos vandens, o kai tik ši ją pagirdė, vėl nugrimzdo į snaudulį nieko nebepasakiusi. Snūduriavo ir dvasininkas, gargždus švilpimas jo krūtinėje kiek pritilo. Su palengvėjimu atsidususi Kivrina susmuko greta Rozemundos.
Reikėtų tuoj pat keltis ir eiti padėti Rošui tvarkytis su prievaizdo vaikais ar, mažų mažiausiai, pasirūpinti, kad jis dėvėtų kaukę ir neužmirštų nuolat plautis rankas, bet staiga Kivrina pasijuto tokia pavargusi, kad nebeįstengė nė pajudėti. Jeigu galėčiau prigulti bent minutei, tarė ji sau, galbūt sugebėčiau ką nors sugalvoti.
— Noriu nueiti aplankyti Juočkio, — pareiškė Agnesė.
Kivrina kone pašoko, netikėtai išplėšta iš malonaus pusiaumiegio.
Agnesė jau buvo užsimetusi savo raudonąjį apsiaustą, užsitraukusi gobtuvą. Ji prisiartino prie užtvaros tiek, kiek tik drįso.
— Tu prižadėjai, kad nusivesi mane pasižiūrėti'mano skaliko kapo.
— Nutilk, pažadinsi seserį, — perspėjo Kivrina.
Agnesė pravirko. Nepratrūko bliauti visa gerkle, kaip paprastai darydavo, kai siekdavo gauti, ko norinti, tik ėmė patyliukais kūkčioti. Ji jau irgi nebeištveria, dingtelėjo Kivrinai. Ištisą dieną vienui viena, draugauti su Rozemundą, Rošu ar manimi užginta, visi užsiėmę ir išsigandę, niekas nekreipia į ją dėmesio… Vargšė mergytė.
— Juk tu pažadėjai, — šniurkštelėjo Agnesė, jos lūpa virpčiojo.
— Negaliu dabar pat vestis tavęs aplankyti tavo šunyčio kapo, — kuo švelniau atsakė Kivrina. — Užtat paseksiu tau pasaką. Bet mums reikia tūnoti tyliai tylutėliai. — Ji prispaudė pirštą prie lūpų.
— Kad nepažadintume nei Rozemundos, nei dvasininko.
Agnesė delnu persibraukė varvančią nosį.
— Ar paseksi man pasaką apie mergelę, kuri išėjo į mišką? — paklausė ji taip, kad jos kuždesys nuaidėjo per visą menę.
— Taip.
— O vežimaitis gali klausytis?
— Taip, — sukuždėjo Kivrina, ir Agnesė nukumėjo į kitą menės galą atsinešti vežimaičio. Pasičiupusi jį, parbėgo atgal ir užsiropštė ant suolo, jau pasiruošusi apžargomis sėstis ant užtvaros.
— Atsisėsk ant grindų ir atsiremk į stalą, — paliepė Kivrina. — O aš sėdėsiu čia, kitoje pusėje.
— Tada aš negirdėsiu, ką tu pasakoji, — iškart vėl apsiniaukė Agnesė.
— Viską kuo puikiausiai girdėsi, jei tik sėdėsi labai, labai tyliai. Agnesė nulipo nuo suolo ir patogiai susirangė, atsirėmusi į stalą. Vežimaitį pasidėjo greta savęs ant grindų.
— Sėdėk labai, labai tyliai, — paliepė jam.
Kivrina nuėjo užmesti akies, kaip laikosi ligoniai, paskui klestelėjo ant grindų ir atsilošusi įrėmė galvą į stalą. Vėl užgriuvo stingdantis nuovargis.
— Seniai seniai, toli toli… — pasufleravo Agnesė.
— Seniai seniai, toli toli gyveno tokia mergelė. Ji gyveno prie pat didelės tamsios girios…
— Tėtis sakė jai: „Tik neik į girią”, bet ji buvo išdykusi ir nepaklausė, — pratęsė Agnesė.
— Ji buvo išdykusi ir jo neklausė, — sutiko Kivrina. — Ji užsimetė apsiaustą…
— Raudoną apsiaustą su gobtuvu, — pridūrė Agnesė. — Ji išėjo į girią, nors tėtis jai ir draudė.
Nors tėtis jai ir draudė. „Nieko baisaus man nenutiks, — tikino ji poną Danvortį. — Puikiausiai galiu pasirūpinti savimi pati”.
— Juk jai tikrai nederėjo eiti į tą girią, tiesa? — paklausė Agnesė.
— Jai labai magėjo pamatyti, kas yra girioje, — paaiškino Kivrina. — Neketino eiti toli, tik kelis žingsnelius…
— Ne, jai tikrai nederėjo ten eiti, — pareiškė Agnesė, tarsi skelbdama nuosprendį. — Aš tai neičiau. Girioje tamsu.
— Taip, girioje labai tamsu ir aidi visokiausi bauginantys garsai.
— Ten yra vilkų, — pasakė Agnesė; Kivrina išgirdo, kaip ji spaudžiasi prie stalo, stengdamasi prisislinkti taip arti Kivrinos, kaip tik įmanoma. Ji ihatyte matė mergytę, susigūžusią, prisiglaudusią prie medienos, keliukus pritraukusią prie krūtinės, apglėbusią vežimaitį.
— Tada mergelė pasakė sau: „Man čia visai nepatinka”, — ir pasuko eiti atgal, bet buvo taip tamsu, kad ji nebeįžiūrėjo takelio, ir staiga kažkas kad šoks ant jos!
— Vilkas, — kvėptelėjo Agnesė.
— Ne, — atsakė Kivrina. — Tai buvo lokys. Ir tasai lokys subaubė: „Ką tu veiki mano girioje?”
— Mergelė labai išsigando, — tyliai ir baugiai cyptelėjo Agnesė.
— Taip. Ji ėmė melsti: „Prašau, tik nesuėsk manęs, Loky. Aš pasiklydau ir neberandu kelio namo”. O lokys, nors ir atrodė labai nuožmus, iš tikrųjų buvo geraširdis. Jis ir pasakė: „Aš padėsiu surasti tau kelią iš girios. „O mergelė ir klausia: „Kaip tu man padėsi? Juk taip tamsu.” Tada lokys jai sako: „Pasiklauskime pelėdos. Ji puikiai mato tamsoje”.
Kivrina kalbėjo ir kalbėjo, čia pat, vietoje, kurdama pasaką, ir netikėtai pajuto, kaip šis pasakojimas ramina ją pačią. Agnesė liovėsi ją pertraukinėjusi, tad po valandėlės, vis dar pasakodama, Kivrina pasikėlė ir dirstelėjo per užtvaros viršų.
— „Gal žinai, kaip išeiti iš girios?” — paklausė lokys varnos. — „Žinau”, — sukrankė varna.
Agnesė miegojo atsirėmusi į stalą, prispaudusi vežimaitį prie krūtinės; nuslydęs apsiaustas voliojosi ant grindų.
Reikėjo ją apkloti, bet Kivrina nesiryžo to daryti. Visuose apklotuose knibždėte knibždėjo maro bakterijų. Kivrina dirstelėjo į ledi Imeiną, kuri meldėsi įsispraudusi į kampą, nusisukusi veidu į sieną.
— Ledi Imeina! — patyliukais pašaukė ji, bet senoji nė neparodė, kad būtų išgirdusi.