Kivrina įmetė dar kelias pliauskas į ugnį, vėl atsisėdo, atsiremdama į stalą, atlošė galvą.
— „Žinau, kaip išeiti iš girios, — sukrankė varna. — Aš parodysiu jums kelią”, — tylutėliai užbaigė Kivrina. — Bet ji sumosavo sparnais ir nuskrido virš medžių viršūnių — taip greitai, kad jie nespėjo sekti iš paskos.
Tikriausiai ji nejučia užmigo, nes, kai pramerkė akis, ugnis jau geso, o jai maudė sprandą. Rozemundą ir Agnesė vis dar miegojo, bet dvasininkas buvo prabudęs. Jis kažką sugergždė Kivrinai, tik žodžių buvo nebeįmanoma suprasti. Baltos apnašos jau dengė visą jo liežuvį, jam iš burnos sklido toks troškus dvokas, kad Kivrina turėjo nusisukti, norėdama įkvėpti. Iš bubono dvasininko pažastyje vėl sunkėsi skystis, tamsus ir tirštas, trenkiantis pašvinkusia mėsa. Kivrina iš naujo perrišo žaizdą, iš visų jėgų sukandusi dantis, kad neimtų žiaukčioti, o senąjį tvarstį nunešė į patį tolimiausią menės kampą. Paskui nuėjo prie šulinio nusiplauti rankų: pylė iš kibiro ledinį vandenį ant vienos, paskui — ant kitos, tuo pačiu godžiais gurkšniais traukdama į save šaltą orą.
Kieme pasirodė Rošas.
— Ulrikas, Halo sūnus, — pratarė jis, žingsniuodamas drauge su Kivrina atgal į namą. — Ir vienas iš prievaizdo sūnų, vyriausiasis, Vathefas. — Jis taip ir susmuko ant.artimiausio suolo.
— Tu pervargęs, — pasakė Kivrina. — Atsigulk, pailsėk bent valandėlę.
Kitame salės gale Imeina stojosi ant kojų — nevikriai, sverdėdama, tarsi kojos būtų visiškai nutirpusios. Galiausiai pakilusi, ji nušlepsėjo jų link.
— Negaliu užtrukti. Atėjau tik paprašyti peilio karklams pjauti, — atsakė Rošas, bet vis tik atsisėdo prie ugniavietės ir bereikšmiu žvilgsniu užsižiūrėjo į liepsną.
— Tuomet atsipūsk bent minutę, — neatlyžo Kivrina. — Tuojau atnešiu tau alaus. — Ji stumtelėjo į šalį suolą ir buvo jau beeinanti laukan.
— Tai tu užnešei šitą negalią, — drėbtelėjo ledi Imeina.
Kivrina atsigręžė. Senoji ponia stypsojo menės viduryje, nuožmiai dėbsodama į Rošą. Abiem rankomis ji spaudė prie krūtinės knygą. Ant jos pirštų kadaravo relikvijoriaus grandinėlė.
— Tai dėl tavo nuodėmių — štai dėl ko mus užgriuvo šita liga, — pareiškė ji.
Imeina grįžtelėjo į Kivriną.
— Šventojo Martyno dienos litaniją jis skaitė šventojo Eusebijaus dieną. Ir jo alba visa purvina. — Jos balsas skambėjo visai taip pat kaip tada, kai ji guodėsi sero Bloeto seseriai, o pirštai čiupinėjo relikvijorių, tarsi kiekvienas grandinėlės karoliukas jai primintų vis kitą tėvo Rošo nuodėmę. — Užuot užpūtęs žvakes, jis nugnybdavo liepsną ir sutrupindavo dagtį.
Kivrina stebėjo ją ir galvojo: juk ji labai stengiasi kaip nors sušvelninti savo pačios kaltę. Juk tai ji rašė vyskupui, ji prašė atsiųsti naują kapelioną, ji apsiskelbė, kur esanti. Ir dabar nepakelia minties, kad pati ir praskynė marui kelią čionai. Vis dėlto, kad ir stengėsi, ji taip ir nesugebėjo rasti savyje nė lašelio gailesčio Imeinai. Tu neturi jokios teisės kaltinti Rošo, pagalvojo ji, jis juk daro viską, ką tik gali. O tu pati tik kiurksai kampe ir meldiesi.
— Šitas maras — anaiptol ne Dievo siųsta bausmė, — šaltai pasakė ji Imeinai. — Tai tik liga.
— Jis užmiršo „Confiteor Deo”, — dar sušvagždėjo Imeina, bet apsisukusi nuslimpino atgal į savo kampą ir dunkstelėjo ant kelių. — Jis sustatė ant pertvaros altoriaus žvakes.
Kivrina priėjo prie Rošo.
— Niekas dėl to nekaltas, — pasakė.
Rošas nejudančiu žvilgsniu stebeilijo į ugnį.
— Jeigu tai iš tikrųjų Dievas baudžia mus, — ištarė, — tai už kažkokią tikrai mirtiną nuodėmę.
— Nebuvo jokios mirtinos nuodėmės, — užginčijo Kivrina. — Ir tai — ne bausmė.
— Dominus! — suklykė dvasininkas, mėgindamas atsisėsti. Jis vėl sukosėjo — šiurpiu, sprangiu kosuliu, nuo kurio, atrodė, praplyš jo krūtinė, tačiau taip nieko ir neiškosėjo. Triukšmas pažadino Rozemundą, ir ši ėmė gailiai verkšlenti. Jei tai ir ne bausmė, dingtelėjo Kivrinai, tai labai jau panašu į ją.
Pamiegojus Rozemundai nė trupučio nepagerėjo. Jai vėl kilo karštis, akys dubo tiesiog bežiūrint. Nuo menkiausio krustelėjimo ji krūpčiojo tarytum čaižoma rimbu.
Tai ją pribaigs, pagalvojo Kivrina. Privalau tučtuojau ko nors imtis.
Vėl sulaukusi Rošo, ji nuskubėjo į buduarą ir atsinešė Imeinos gyduolių dėžutę. Imeina įdėmiai stebėjo ją, o jos lūpos be garso krutėjo, bet, kai tikrai Kivrina pastatė dėžutę priešais ją ir bandė klausinėti, kas yra drobiniuose maišeliuose, senoji prispaudė suglaustus delnus prie veido ir užsimerkė.
Kai kurie žolynai Kivrinai buvo pažįstami. Daktarė Arens primygtinai reikalavo, kad ji susipažintų su vaistingaisiais augalais, tad dabar ji atpažino taukę, vaistinę plautę ir susmulkintus džiovintus paprastosios bitkrėslės lapus. Rado ji ir nediduką maišelį su gyvsidabrio sulfido milteliais — turėtum būti beviltiškai kvanktelėjęs, kad ryžtumeis ką nors gydyti jais. Buvo ir rusmenės maišelis — ne ką prastesnis nuodas už gyvsidabrį.
Kivrina užvirino vandens ir užplikė visus žolynus, kuriuos jai pavyko atpažinti. Pasklido nuostabus aromatas, primenantis vasaros kvėptelėjimą, o ir arbatos skonis buvo gerokai malonesnis nei karklo žievės nuoviro, tačiau ir tai nė trupučio nepadėjo. Nakčiai atėjus, dvasininkas jau kosėjo be perstojo, o ant Rozemundos rankų bei pilvo pradėjo ryškėti raudonos dėmės. Bubonas išaugo sulig kiaušiniu — ir dydžio, ir kietumo. Kai tik Kivrina jį paliesdavo, Rozemundą imdavo klykti iš skausmo.
Juodosios Mirties metais gydytojai dėdavo ant bubonų šuteklius arba juos prapjaudavo. Bet lygiai taip pat ir nuleidinėjo kraują, dėdami dėles, arba pakišdavo ligoniui arseniko, priminė sau Kivrina. Vis dėlto atrodė, kad dvasininkas, bubonui pratrukus, pasijuto kiek gerėliau, be to, jis iki šiol vis dar buvo gyvas. Vis dėlto, perrėžus buboną, užkratas galėjo išplisti arba, kas dar blogiau, patekti tiesiog į kraujotakos sistemą.
Kivrina užkaitino vandens ir bandė dėti ant bubono sumirkytus skudurėlius, tačiau, uždėjus netgi vasarodrungnį kompresą, Rozemundą klykė nesavu balsu, vos prisilietus. Kivrinai teko grįžti prie šalto vandens kompresų, kurie nėmaž negelbėjo. Iš tiesų niekas nepadeda, galvojo ji, spausdama šlapią šluostę Rozemundai prie pažasties. Nepadeda niekas, ničniekas.
Privalau kuo skubiau rasti plyšį, galvojo ji. Tačiau giria driekėsi mylių mylias, joje augo šimtai ąžuolų, buvo dešimtys mažyčių laukymėlių. Jai niekad nepavyks rasti tikslios vietos pačiai. Be to, ji šiaip ar taip negalėjo palikti Rozemundos.
Galbūt Gavynas dar pasuks atgal pusiaukelėje. Juk maro metais kai kurie miestai uždarydavo vartus. Taigi, galbūt jis negalės patekti į Batą, o gal, pasikalbėjęs su pakeliui sutiktais žmonėmis, supras, kad lordas Gijomas veikiausiai jau miręs. Sugrįžk, sugrįžk, mintimis kvietė jį Kivrina, paskubėk. Sugrįžk kuo skubiausiai.
Kivrina dar kartą išnaršė Imeinos dėžutę, ragaudama maišelių turinį. Nutarė, kad geltonieji milteliai turėtų būti siera. Šią gydytojai irgi naudodavo per epidemijas — įberdavo į ugnį ir šitaip dezinfekuodavo orą. Be to, ji prisiminė per medicinos istorijos paskaitas sužinojusi, kad siera naikina kai kurias bakterijas, nors galbūt tik sulfanilamidiniuose jungtuose — šito jau nebepajėgė prisiminti. Šiaip ar taip, šitoks variantas atrodė mažiau rizikingas nei mėginti prapjauti buboną.
Norėdama išmėginti, kas bus, Kivrina įbėrė mažytėlaitį žiupsnelį sieros į ugnį, ir akimoju siūbtelėjo didžiulis geltonų dūmų debesis; Kivrinai ėmė graužti gerklę, nebepadėjo nė kaukė. Dvasininkas tuoj pat ėmė dvėsuoti, burna gaudydamas orą, o Imeiną, susigūžusią kampe, ištiko sauso kosulio priepuolis.