Kivrina vylėsi, kad supuvusių kiaušinių tvaikas per kelias minutes išsisklaidys, tačiau geltonų dūmų debesis taip ir liko kyboti ore tarsi skraistė, grauždamas gerklę ir tvilkydamas akis. Maisrė tekina iškurnėjo laukan, kosėdama į prijuostę, o Elivysa nuskubėjo gelbėtis į palėpę, drauge pasiėmusi ir Agnesę bei Imeiną.
Kivrina atlapojo laukujės duris ir ėmė vėduoti virtuvine šluoste; po valandėlės tvaikas šiek tiek išsisklaidė, nors gerklė taip ir liko perdžiūvusi. Dvasininkas vis dar kosėjo, bet Rozemundą liovėsi, o pulsas susilpnėjo taip, kad Kivrinai nebesisekė jo apčiuopti.
— Nebežinau, nė ką daryti, — ištarė Kivrina, spausdama jos karštą, perdžiūvusį riešą. — Rodos, jau išbandžiau viską.
Kosėdamas vidun įėjo Rošas.
— Tai siera, — paaiškino Kivrina. — Rozemundai pablogėjo.
Rošas dirstelėjo į mergaitę, pabandė užčiuopti pulsą, o paskui vėl išėjo. Kivrina nutarė, kad tai — geras ženklas. Juk jis neišeitų taip lyg niekur nieko, jei Rozemundos būklė būtų jau visiškai prasta.
Tačiau po kelių minučių Rošas sugrįžo — apsivilkęs dvasininko drabužiais, nešinas šventintu aliejumi paskutiniojo patepimo apeigoms.
— Ką tai reiškia? — paklausė Kivrina. — Bene mirė prievaizdo žmona?
— Ne, — atsakė Rošas ir pažvelgė jai per petį į Rozemundą.
— Ne! — aiktelėjo Kivrina. Ji pakilo ir užtvėrė Rošui kelią prie Rozemundos. — Aš tau neleisiu!
— Nevalia leisti, kad ji mirtų neatlikusi išpažinties ir negavusi išrišimo, — pasakė jis, vis dar žiūrėdamas į Rozemundą.
— Rozemundą dar anaiptol nemiršta! — riktelėjo Kivrina ir pati atsigręžė pasižiūrėti į ją.
Rozemundą atrodė jau mirusi — suskirdusios jos lūpos vos vos pravertos, akys — tuščios ir nemirksinčios. Oda nugeltusi, glaudžiai aptempusi susiaurėjusį veidą. Ne, ne, nevilties apimta kartojo sau Kivrina. Privalau ką nors padalyti, kad tai neįvyktų. Juk jai tik dvylika metų.
Rošas su taure rankoje žingtelėjo pirmyn; Rozemundą vos vos kilstelėjo ranką, tarsi maldaudama, bet ranka tuoj pat vėl nusviro.
— Reikia prapjauti tą maro skaudulį, — pasakė Kivrina. — Išleisime nuodus lauk.
Ji manė, kad Rošas ims prieštarauti, atkakliai spirsis pirmiausia turįs išklausyti jos išpažintį, bet jis to nedarė. Padėjo taurę bei aliejų ant akmeninių grindų ir nuėjo paimti peilio.
— Išrink patį aštriausią! — jam pavymui riktelėjo Kivrina. — Ir atnešk vyno.
Ji vėl užkaitė puodą vandens. Kai Rošas, grįžo su peiliu, Kivrina nuplovė ašmenis vandeniu iš kibiro, kaip išmanydama nagais nugremžė prie pat kriaunų priskretusį purvą. Paskui palaikė ašmenis virš ugnies, kriaunas susukusi į apsiausto skverną, paskui nuplikė peilį verdančiu vandeniu, tada apliejo vynu ir galiausiai — dar kartą vandeniu.
Jie paguldė Rozemundą arčiau ugniavietės, pažastį su bubonu atsukdami į laužo pusę, kad ant skaudulio kristų kiek įmanoma daugiau šviesos. Rošas atsiklaupė prie Rozemundos galvos. Kivrina atsargiai išlaisvino mergaitės ranką iš marškinių ir pakišo sulankstytą jų kraštą po alkūne. Rošas suėmė jos ranką ir pasuko taip, kad išsipūtęs skaudulys atsidurtų išorėje.
Dabar jis jau buvo dydžio sulig obuoliu; visas mergaitės peties sąnarys buvo apimtas uždegimo, sutinęs. Bubono pakraščiai atrodė minkšti, beveik glitūs, tačiau centras — vis dar kietas.
Kivrina atidarė Rošo atneštąjį vyno butelį, kliūstelėjo šlakelį ant šluostės ir švelniai patrynė juo buboną. Jai pasirodė, kad liečia odoje įstrigusį akmenį. Kivrina net suabejojo, ar sugebės įpjauti jį peiliu.
Ji paėmė peilį ir prikišo prie pat skaudulio. Ją apėmė baimė: o kas, jei pažeis arteriją, o jei paskleis infekciją, o jei nuo to bus tik dar blogiau?
— Skausmo ji nebejaučia, — tarstelėjo Rošas.
Kivrina žvelgė į mergaitę. Ši nesujudėjo — netgi tada, kai Kivrina spustelėjo buboną. Rozemundą žvelgė kiaurai juos abu — į kažką siaubingo. Ne, nieko dar blogiau padaryti negaliu, tarė sau Kivrina. Net jeigu ją pribaigsiu, tai nebus dar blogiau.
— Laikyk jos ranką, — paliepė ji, ir Rošas, tvirtai sugriebęs ties riešu ir alkūne, prispaudė mergaitės ranką prie grindų. Rozemunda vis dar nė nekrustelėjo.
Du greiti pjūviai — tikslus ir švarus darbas, tarė sau Kivrina. Ji giliai įkvėpė ir palietė išpampusį skaudulį peiliu.
Rozemundos ranka konvulsyviai sutrūkčiojo, petys pasisuko, atšlydamas nuo peilio, kaulėta plaštaka susigniaužė į kumštį.
— Ką jūs darote! — kimiai sugergždė Rozemundą. — Viską pasakysiu tėčiui!
Kivrina staigiu judesiu atitraukė peilį. Rošas sugriebė Rozemundos ranką ir vėl prispaudė prie grindų, o ji silpnai mostelėjo jam antrąja ranka.
— Aš — lordo Gijomo D‘Iveri duktė, — pasakė ji. — Negalite šitaip su manim elgtis.
Kivrina atšlijo, kad Rozemundą jos nepasiektų, ir pašoko ant kojų, stengdamasi nieko neprisiliesti peiliu. Rošas ištiesė ranką ir ja viena be didesnio vargo sučiupo abu mergaitės riešus. Rozemunda bandė spirti Kivrinai. Užkliudė taurę, vynas pasiliejo į tamsią balutę ant grindų.
— Teks ją surišti, — kvėptelėjo Kivrina ir staiga susizgribo stovinti užsimojusi peiliu lyg žudikė. Skubiai susuko peilį į vieną Elivysos suplėšyto audeklo atraižą, paskui, pasičiupusi kitą, ėmė draskyti siauromis juostelėmis.
Rošas surišo Rozemundos riešus virš galvos, tuo tarpu Kivrina apnarpliojo čiumas, juostelės galąpririšdama prie apversto suolo kojos. Rozemundą nebebandė priešintis, bet, kai Rošas užtraukė marškinius ant apnuogintos jos krūtinės, pasakė:
— Aš tave pažinau. Tu — tas pats galvažudys, kuris girioje užpuolė ledi Kateriną.
Rošas pasilenkė, visu svoriu užguldamas Rozemundos dilbį, o Kivrina peiliu šmirkštelėjo per išsipūtusį skaudulį.
Iš pradžių kraujo prasisunkė tik lašelis, bet tuoj pat pasipylė visas srautas. Dievulėliau, dingtelėjo Kivrinai, kliudžiau arteriją. Abu su Rošu puolė prie skarmalų krūvos; Kivrina pastvėrė visą šūsnį ir prispaudė prie žaizdos. Skudurai permirko akimoju. Vos Kivrina atitraukė ranką, norėdama paimti dar vieną šluostę, kurią jai tiesė Rošas, iš mažytės įpjovos vėl pliūptelėjo kraujo srovė. Kivrina prispaudė prie žaizdos savo apsiausto skverną, o Rozemunda sugaikčiojo, išleido tykų, bejėgiškai gailų garselį, visai kaip Agnesės šuniukas, ir, atrodė, susmuko, nors kristi jai nebuvo kur.
Aš ją nužudžiau, šmėkštelėjo Kivrinai.
— Negaliu sustabdyti kraujavimo! — suaimanavo ji, bet kraujas jau liovėsi plūdęs. Kivrina laikė prispaudusi apsiausto skverną prie žaizdos, kol suskaičiavo iki šimto, paskui — iki dviejų šimtų, tada kuo atsargiausiai pabandė atkelti kraštelį.
Kraujas iš žaizdos vis dar sunkėsi, bet dabar jau — susimaišęs su tirštais, gelzganai pilkais pūliais. Rošas pasilenkė jų nušluostyti, bet Kivrina jį sulaikė.
— Nelįsk, čia pilna maro bakterijų, — sudraudė jį, atimdama šluostę. — Neliesk.
Ji skudurėliu nubraukė šlykščiai gličią pūlių pliurę. Iš žaizdos išsiveržė dar vienas pūlių pliūpsnis, o paskui ėmė tekėti vandeningas skystis.
— Štai, turbūt jau viskas, — tarė Kivrina Rošui. — Duok šen vyną. — Ji apsidairė dar vieno švaraus skuduro, ant kurio galėtų jo užpilti.
Tačiau švarių atraižų nebebuvo. Jie sunaudojo visas, kai stengėsi sustabdyti kraujavimą. Kivrina atsargiai pakreipė butelį ir ėmė varvinti tamsų skystį tiesiog ant žaizdos. Rozemundą nebejudėjo, jos veidas papilkėjo, tarsi iš gyslų būtų išleistas visas kraujas. Ko gero, taip ir buvo. Apie kraujo perpylimą nėra ko nė svajoti, dingtelėjo Kivinai. Ką ten, aš net švaraus skudurėlio — ir to neturiu.