— Tėtis parvežė man šitą kaspiną iš mugės, — čiauškėjo ji, traukdama jį iš tos pačios skrynios, kurioje buvo laikomi Kivrinos drabužiai. Kaspinas buvo nudažytas nevykusiai, lopais, be to, toks standus, kad Kivrinai teko gerokai pavargti, kol pervėrė jį per kilputę. Net patys pigiausi kaspinėliai „Vulvorto„ parduotuvėje ar popierinės juostelės, skirtos kalėdinių dovanų pakuotėms perrišti buvo kur kas prašmatnesni už šią akivaizdžiai branginamą medžiagos skiautelę.
Kivrina aprišo kaspinu Agnesės riešą ir abi vėl nulipo žemyn. Sambrūzdis ir krepšių pakavimas jau spėjo persikraustyti vidun, tarnai į menę nešė skrynias ir patalynę, ir kažką panašaus į tikrų kelionkrepšių pradininkus. Matyt, Kivrinos be reikalo nerimauta, kad seras Bloetas gali kur nors ją išsivežti. Regint visą šitą šurmulį, nejučia piršosi mintis, kad svečiai ketina užsibūti čia mažų mažiausiai iki pavasario.
Be reikalo ji nerimavo ir dėl to, kad jie tuojau pat imsis svarstyti jos likimą. Niekas neskyrė jai dėmesio, nebent probėgšmais žvilgtelėjo jos pusėn — nesusidomėjo netgi tada, kai Agnesė tempte nusitempė ją pas motiną, norėdama parodyti šiai savo apyrankę. Elivysa tuo tarpu kalbėjosi su Bloetu, Gavynu ir simpatišku jaunuoliu, greičiausiai pastarojo sūnumi ar sūnėnu; Elivysa jau vėl grąžė rankas. Matyt, naujienos iš Bato buvo prastos.
Ledi Imeina kitame menės gale kalbėjosi su stambiąja moterimi ir blyškiu vyriškiu dvasininko apranga; vien jos veido išraiškos pakako, kad suprastum: ji skundžiasi tėvu Rošu.
Kivrina pasinaudojo triukšminga sumaištimi ir, atitraukusi Rozemundą nuo kitų mergaičių, iškamantinėjo, kas yra kas. Blyškusis vyriškis buvo sero Bloeto kapelionas — tiek Kivrina spėjo susigaudyti ir pati. Jauna moteris ryškiai mėlynu apsiaustu — jo globotinė. Stambioji moteris su iškrakmolytu galvos apdangalu buvo sero Bloeto brolio žmona, atvykusi pasisvečiuoti iš Dorseto. Du rudaplaukiai jaunuoliai ir trys kikenančios mergaitės — visi buvo jos vaikai. Pats seras Bloetas vaikų neturėjo.
Kaip tik todėl, žinoma, jis ir susiruošė vesti vaiką — ir visi tam pritarė. Pratęsti giminę, susilaukti įpėdinio — štai kas buvo svarbiausias kiekvieno rūpestis 1320-aisiais. Kuo jaunesnė moteris, tuo didesnė tikimybė, kad pagimdys palikuonių pakankamai, kad bent vienas jų sulauktų brandos — net jei pačiai jo motinai tai nelemta.
Gaižioji džiūsna žilstančiais rusvais plaukais — o siaube siaubeli — buvo ledi Yvolda, netekėjusi sero Bloeto sesuo. Ji gyveno Koursyje drauge su juo; stebėdama, kaip ji rėkia ant vargšės Maisrės už tai, kad šiai iš rankų iškrito krepšys, Kivrina pastebėjo raktų kezulą prie jos juosmens. Tai reiškė, kad ji — visų namų šeimininkė, ar bent jau bus ja iki Velykų. Vargšelė Rozemundą. Prieš Šitą raganą tikrai nepašokinėsi.
— O kas visi likusieji? — paklausė Kivrina vis dar vildamasi, kad tarp jų atsiras bent vienas Rozemundos sąjungininkas.
— Tarnai, — atsakė Rozemundą taip, tarsi tai būtų savaime suprantama, ir nustraksėjo atgal pas mergaites.
Tarnų buvo ne mažiau nei dvidešimt — neskaitant arklininkų, kurie kaip tik rūpinosi arkliais — tačiau tokia jų gausa, regis, nestebino nieko, net susikrimtusios Elivysos. Kivrina buvo skaičiusi, kad didikai dvaruose laiko dešimtis tarnų, tačiau manė, kad tie skaičiai gerokai perdėti. Elivysa ir Imeina tarnų beveik išvis neturėjo — prireikus ruoštis Kūčioms, pagalbon teko pasitelkti kone visą kaimą. Nors Kivrina ir spėjo, kad šitaip gali būti dėl to, jog šeima pakliuvo į keblią padėtį, vis dėlto ji manė, kad kaimo dvaruose tarnų išvis negalėjo būti labai gausu. Ką gi, atrodo, vis dėlto buvo.
Tarnai zujo po visą menę, ruošdami stalą vakarienei. Kivrina nežinojo, ar tą vakarą išvis priimta vakarieniauti, mat Kūčios nuo seno buvo pasninko diena, bet, kai tik blyškusis kapelionas baigė skaityti mišparus — ledi Imeinos nurodymu, be jokios abejonės — tuntas tarnų suskato gabenti maistą: duoną, vandeniu atskiestą vyną, džiovintas menkes, iš pradžių išmirkytas sūdytame vandenyje, o paskui iškeptas.
Agnesė buvo tokia įsiaudrinusi, kad nepajėgė nuryti nė kąsnelio, o vėliau, kai tarnai nurinko stalą, kategoriškai atsisakė ramiai pasėdėti prie ugniavietės — davėsi po visą menę, be paliovos skambino varpeliu, vis lindo glamonėti šunų.
Sero Bloeto tarnai ir prievaizdas įnešė Kūčių pliauską ir įvertė ją į ugniavietę; žiežirbos pliūptelėjo į visas puses. Moterys besijuokdamos atsitraukė, sužavėti vaikai pratrūko spygauti. Rozemunda, būdama vyriausias vaikas namuose, uždegė pliauską kūleliu žagarų, išsaugotų nuo pernykštės Kūčių pliauskos, atsargiai prikišdama liepsnelę prie susirangiusios šaknies. Kai pliauska užsiliepsnojo, visi pašėlo juoktis ir ploti, Agnesė energingai mosavo ranka, kad kuo garsiau skambėtų jos varpelis.
Rozemundą jau anksčiau buvo sakiusi jai, kad Kūčių vakarą vaikams leidžiama negulti iki pat vidurnakčio mišių, bet Kivrina vylėsi, kad jai galbūt pavyks prikalbinti Agnesę bent jau prigulti ir snūstelėti greta jos ant suolo. Tačiau, vakarui slenkant į naktį, Agnesė tik dar labiau įsišėlo, dūko, rėkavo ir skambino varpeliu tol, kol Kivrinai neliko nieko kita, kaip jį atimti.
Moterys sėdėjo prie ugniavietės ir tyliai šnekučiavosi. Vyrai būriavosi po kelis, rankas sunėrę ant krūtinės, o protarpiais visi, išskyrus kapelioną, išeidavo laukan, o paskui grįždavo juokdamiesi, trypdami nuo kojų sniegą. Įraudę jų veidai ir pikti Imeinos žvilgsniai labai jau aiškiai bylojo, kad vyrai, nepaisydami pasninko, vis vaikščioja į alaus varyklą išlenkti po bokalą elio.
Kai jie parėjo gal kokį trečią kartą, Bloetas atsisėdo kitapus ugniavietės, ištiesė kojas arčiau ugnies ir ėmė stebėti mergaites. Trys kikenančios linksmuolės ir Rozemundą žaidė kažką panašaus į „aklą vištą”. Kai Rozemundą užrištomis akimis pernelyg prisiartino prie suolų, Bloetas grybštelėjo ją ir pasisodino ant kelių. Visi prapliupo juoktis.
Imeina visą ilgą vakarą sėdėjo prisvilusi prie kapeliono ir dėstė jam būtas ir nebūtas tėvo Rošo nedorybes. Jis esąs nemokytas tamsuolis, grubus ir netaktiškas, o praėjusį sekmadienį sukalbėjęs „Confiteor„ prieš „Adjutorum”. Be to, jis dabar ten, klūpo ant kelių įšalusioje bažnyčioje, mintyse pridūrė Kivrina, kai kapelionas tuo tarpu šildosi rankas prie ugnies ir smerkiamai linguoja galvą.
Kūčių pliauska baigė sudegti, tiktai žarijos tebežioravo kaitra. Rozemundą nuslydo nuo Bloeto kelių ir nudūmė atgal žaisti. Gavynas pasakojo, kaip kartą nugalabijęs šešis vilkus, nė akimirkai nenuleisdamas akių nuo Elivysos. Kapelionas papasakojo istoriją apie moterį, kuri mirdama atliko melagingą išpažintį. Kai tik kapelionas palietęs jos kaktą šventintu aliejumi, siūbtelėję dūmai, ir jos oda pajuodusi tiesiog jo akivaizdoje.
Kapelionui daugmaž įpusėjus savo pasakojimą, Gavynas atsistojo, pasitrynė delnus virš ugnies ir patraukė prie elgetų suolelio. Atsisėdo, nusiavė vieną batą.
Po kokios minutės Elivysa pakilo ir priėjo prie jo. Kivrina negirdėjo, ką ji pasakė, bet Gavynas tuoj pat atsistojo, batą tebelaikydamas rankoje.
— Teismas dar kartą atidėtas, — išgirdo Kivrina Gavyno žodžius. — Susirgo jam vadovauti turėjęs teisėjas.
Ką sakė Elivysa, Kivrina vėl neišgirdo, bet Gavynas linktelėjo ir atsakė:
— O tai jau gera žinia. Naujasis teisėjas yra iš Svindono ir ne taip palankiai nusiteikęs Karaliaus Eduardo atžvilgiu.
Vis dėlto nei vienas, nei kitas neatrodė taip, lyg būtų sulaukę gerų naujienų. Elivysa buvo išblyškusi beveik taip pat kaip ir tada, kai Imeina prisipažino išsiuntusi Gavyną į Koursį.