Rošas atrišo Rozemundos rankas. Stambiais pirštais suėmė glebnų ir trapų jos riešą.
— Dabar jos širdis plaka stipriai, — pasakė.
— Mums būtinai reikia dar drobės, — ištarė Kivrina ir apsipylė ašaromis.
— Už tai mano tėtis lieps jus pakarti, — pasakė Rozemundą.
Rozemundą guli be sąmonės. Vakar vakare pabandžiau prapjauti jos buboną — vyliausi, kad šitaip išsivalys infekcija iš kūno, bet dabar baiminyiosi, kad tik dar labiau pabloginau padėtį. Ji prarado labai daug kraujo. Dabar guli tokia išbalusi, o jos pulsas toks silpnas, kad rieše išvis jo neužčiuopiu.
Dvasininko būklė irgi pablogėjo. Jo kūne plečiasi kraujosruvos, aišku, kad galas jau nebetoli. Prisimenu, daktarė Arens sakė, kad negydomas buboninis maras nužudo žmogų per keturias ar penkias paras, bet visiškai nepanašu, kad dvasininkas tvertų tiek ilgai.
Ledi Elivysa, ledi Imeina ir Agnesė vis dar sveikos, nors ledi Imeina, atrodo, baigia išprotėti beieškodama, ką čia apkaltinus. Šįryt ji apskaldė Maisrei ausis ir pareiškė jai, esą Dievas baudžiąs mus už jos tingumą bei kvailumą.
Maisrė — iš tikrųjų tingi ir beviltiškai buka. Agnesės jai negalima patikėti net penkioms minutėms. Šįryt, kai ruošiausi išplauti Rozemundos žaizdą, pasiunčiau ją parnešti vandens — ji prašapo visam pusvalandžiui, o galiausiai grįžo vis vien be vandens.
Nieko nebesakiau. Nenorėjau, kad ledi Imeina vėl apšventintų ją antausiais, be to, ledi Imeina greitai pristigs kaltųjų ir anksčiau ar vėliau neišvengiamai apkaltins mane. Eidama parsinešti vandens, kurio pasemti taip ir užmiršo Maisrė, jutau, kaip ji dėbčioja į mane per Valandų Knygos viršų; nelabai sunku įspėti, ką ji galvoja: juk aš žinau apie marą pernelyg daug, vadinasi, reikia manyti, pati ir bėgau nuo jo, o atmintį tik apsimetu praradusi, ir išvis nebuvau sužeista, o sirgau.
Jeigu ji tėkš šitokius kaltinimus man į veidą, bijau, gali įtikinti ir ledi Elivysą, kad marą užnešiau aš, kad manęs nevalia klausyti, kad reikia išardyti užtvarą ir visoms drauge melsti Dievo pagalbos.
O kaip aš galėčiau apsiginti? Imti ir iškloti, kad atvykau iš ateities, kurioje mes viską žinome apie Juodąją Mirtį — tik nežinome, kaip ją išgydyti be streptomicino, ir dar kartais nežinome, kaip į tą ateitį sugrįžti.
Vis dar negrįžta ir Gavynas. Elivysa nerimauja, tiesiog neranda sau vietos. Kai Rošas ėjo laikyti mišparų, ji stovėjo prie vartų — be apsiausto, be galvos apdangalo — ir žvalgėsi į kelią. Nenumanau, ar ji bent susimąstė apie tai, kad, išjodamas į Batą jis galėjo būti užsikrėtęs. Juk lydėjo vyskupo pasiuntinį į Koursį, o grįžęs iš ten jau žinojo apie marą.
(Pauzė)
Ūkvedys Ulfas jau merdi, serga ir jo žmona, ir vienas iš sūnų. Jokių bubonų, tačiau moters šlaunies vidinė pusė išberta nedideliais spuogeliais, panašiais į grūdelius. Tėvui Rošui nuolat tenka priminti, kad užsirištų kaukę ir kad neliestų ligonių daugiau nei būtinai reikia.
Istoriniai įrašai byloja, kad žmonės Juodosios Mirties laikotarpiu buvo apimti panikos ir elgėsi kaip paskutiniai bailiai — kad bėgdavo kuo toliau ir neslaugė susirgusiųjų, o kunigai pasirodė esą patys blogiausi iš visų. Bet galiu drąsiai liudyti: yra visiškai ne taip.
Žinoma, baimė kamuoja visus, tačiau jie daro ką tik galėdami, o Rošas — ir išvis tiesiog nuostabus. Jis sėdėjo ir laikė už rankos ūkvedžio žmoną visą tą laiką, kol aš ją apžiūrinėjau, maža to, jis nesiraukydamas imasi pačių nemaloniausių darbų — padeda plauti Rozemundos žaizdą, išneša naktinius puodus, kuopia, kas pridergta dvasininko. Nė karto nemačiau jo išsigandusio. Net nenumanau, iš kur jis semiasi drąsos.
Jis nesiliauja laikęs rytines mišias ir mišparus, ir, nutaikęs progą, vis meldžiasi: pasakoja Dievui apie Rozemundą, išvardija susirgusius, išdėsto simptomus, pasako, ką bandėme nuveikti mes — vienu žodžiu, kalbasi su Dievu taip, tarsi Jis iš tikrųjų galėtų girdėti. Panašiai kaip kad aš kalbuosi su jumis.
Kartais nejučia susimąstau: galbūt ir Dievą kažkas skiria nuo mūsų, kažkokia kliūtis, patikimesnė už laiką, todėl mes ir negalime Jo prisišaukti, todėl Jis negali mūsų surasti ir atskubėti į pagalbą?
(Pauzė)
Marą mes dar ir girdime. Kai kas nors miršta, kaime pradeda gausti laidotuvių varpai: devyni dūžiai mirus vyrui, trys — moteriai ir vienas — kūdikiui, paskui varpas skalambija be pertraukos dar visą valandą. Estkotas šįryt šitaip pranešė apie du mirusius, o Osnio varpas nenutyla nuo pat vakardienos. Varpas, kurio gausmą iš pietvakarių pusės, kaip jau sakiau, išgirdau vos pakliuvusi čionai, dabar jau nebeskamba. Nežinau, ką tai reiškia. Galbūt ten maras jau praslinko ir paliko kaimą ramybėje. O gal ten nebeliko gyvųjų, tad nebėra kam ir skambinti varpu.
(Pauzė)
Meldžiu, neleisk Rozemundai mirti. Tegul neužsikrečia Agnesė. Tegul greičiau grįžta Gavynas.
28
Berniuką, kuris paspruko nuo Kivrinos tą dieną, kai ji buvo susibaudusi ieškoti plyšio, maras pakirto naktį. Jo motina stovėjo ir laukė, kol tėvas Rošas išeis rytinių mišių. Berniukui bubonas išaugo ant nugaros, ir Kivrina jį prapjovė, o Rošas ir motina tuo tarpu laikė vaiką.
Kivrina nenorėjo to daryti. Berniukas ir šiaipjau buvo nusilpęs nuo skorbuto, be to, ji net nenutuokė, ar žemiau menčių yra kokių nors arterijų. Neatrodė, kad šitokia operacija būtų bent kiek padėjusi Rozemundai, nors Rošas ir tvirtino, kad jos pulsas sustiprėjęs. Mergaitė gulėjo tokia išblyškusi, tarsi jos kūne nebebūtų likę nė lašelio kraujo, ir tokia tyki. O berniukas pažiūrėjus neatrodė galįs ištverti net menką kraujavimą.
Tačiau jam iš žaizdos beveik visiškai nekraujavo, o skruostai ėmė rausti, Kivrinai net nebaigus plauti peilio.
— Duok jam erškėtrožių arbatos, — patarė motinai Kivrina; jos manymu, erškėtrožės turėjo padėti bent jau nuo skorbuto. — Ir karklo žievės nuoviro.
Ji laikė peilio ašmenis virš liepsnos. Ugnelė kūrenosi visai menka, tokia pat kaip ir tąsyk, kai Kivrina įlindo čia pailsėti, pati pernelyg išsekusi, kad įstengtų surasti plyšį. Tokio lauželio niekaip negalėjo pakakti sušildyti berniuką, o jei Kivrina lieps jo motinai eiti pasirinkti žagarų, ji gali užkrėsti dar ką nors.
— Mes atnešime jums truputį malkų, — pažadėjo ji, bet, vos žodžiai išsprūdo iš burnos, pati susimąstė: o kaip reikės tai padaryti?
Maisto po Kalėdų puotos dar buvo likę pakankamai, tačiau visos kitos atsargos baigė išsekti. Supjautas malkas jie sudegino beveik visas, stengdamiesi sušildyti dvasininką ir Rozemundą ir nebuvo ko paprašyti sukapoti rąstus, sukrautus prie virtuvės. Ūkvedys sirgo pats, prievaizdas slaugė sergančius žmoną ir sūnų.
Kivrina surinko glėbelį susmulkintų pagaikščių, paėmė saują žievės prakurams ir nunešė viską į trobelę. Ji labai norėjo perkelti berniuką į dvaro pastatą, tačiau Elivysai ir be jo dar teko rūpintis dvasininku bei Rozemundą, o jau dabar atrodė, kad ji bet kada gali susmukti iš nuovargio.
Elivysa ištisą naktį prasėdėjo prie Rozemundos, protarpiais sugirdydama po lašelį karklo žievės nuoviro ir perrišinėdama žaizdą. Drobės namuose visai nebeliko; Elivysa nusirišo galvos apdangalą ir ėmė plėšyti juostomis jį. Ji sėdėjo taip, kad galėtų matyti pertvarą o kas kelios minutės vis stojosi ir ėjo prie durų apsidairyti, lyg būtų išgirdusi kažką ateinant. Ant pečių išsklidusiais palaidais tamsiais plaukais ji atrodė ne vyresnė už Rozemundą.