Kivrina nunešė malkas berniuko motinai, suvertė jas ant plūktinės aslos greta žiurkės narvo. Pačios žiurkės nebebuvo — ją, reikia manyti, užmušė, net nespėjusią prasikalsti.
— Viešpats laimina mus, — pasakė jai moteris. Atsiklaupusi prie ugniavietės, ji ėmė kruopščiai ir taupiai krauti malkas į ugnį.
Kivrina dar kartą apžiūrėjo berniuką. Iš bubono vis dar sunkėsi skaidrus vandeningas skystis, kas buvo geras ženklas. Rozemundos skaudulys kraujavo pusę nakties, o paskui vėl pradėjo pampti ir kietėti. O dar kartą jo prapjauti niekaip nebegaliu, galvojo Kivrina. Rozemundą tikrai nebegalėjo prarasti dar daugiau kraujo.
Ji patraukė atgal į dvarą niekaip neapsispręsdama, ar reikėtų sėsti budėti prie ligonių ir leisti Elivysai atsikvėpti, ar verčiau pamėginti pakapoti bent šiek tiek malkų. Pakeliui sutiko Rošą — šis kaip tik išėjo iš prievaizdo trobelės ir pranešė, kad susirgo dar du prievaizdo vaikai.
Liga pakirto du jauniausius berniukus — maras, sugriebęs juos, buvo akivaizdžiai pneumoninis. Abu be paliovos kosėjo, jų motinai iš burnos protarpiais siūbtelėdavo kraujingi skrepliai. Viešpats laimina mus.
Kivrina parėjo į menę. Čia vis dar tvyrojo skysta sieros miglelė, gelsvoje šviesoje dvasininko rankos atrodė beveik visai juodos. Ugnis kūrenosi nėmaž ne smarkiau nei ano berniuko motinos pašiūrėje. Kivrina įsinešė vidun paskutinį sukapotų malkų glėbelį ir pasiūlė Elivysai atsigulti — kurį laiką Rozemundą prižiūrėsianti ji.
— Ne, — atsakė Elivysa, žvilgtelėdama į duris. Ir pridūrė — beveik pati sau: — Jis jau trys dienos kelyje.
Nuo Bato juos skyrė septyniasdešimt kilometrų, raiteliui — ne mažiau pusantros paros kelio, ir dar tiek pat — atgal, ir tai tik su sąlyga, jei Bate jam pavyks gauti pailsėjusį arklį. Galbūt Gavynas grįš jau šiandien — jeigu lordą Gijomą surado tuojau pat. Jei tik jis išvis kada nors sugrįš, dingtelėjo Kivrinai.
Elivysa vėl dirstelėjo į duris, tarsi kažką išgirdusi, tačiau vienintelis garsas buvo tykus Agnesės niūniavimas: mergytė čiūčiavo savo vežimaitį. Užklojusi skepetaite tarsi antklode, ji vaidino maitinanti žaislą šaukštu.
— Jis serga mėlynąja liga, — paaiškino Agnesė Kivrinai.
Likusiąją dienos dalį Kivrina sukosi, dirbdama įvairiausius buities darbus: nešiodama vandenį, smulkindama užsilikusius kepsnius ir ruošdama iš jų sriubą, valydama naktipuodžius. Prievaizdo karvė pritvinkusiu, nepaisant visų Kivrinos nurodymų, tešmeniu atsliūkino į dvaro kiemą ir ėmė sekioti iš paskos, vis pabaksnodama ragais — neapsikentusi Kivrina galų gale ją pamelžė. Rošas tarpuose tarp apsilankymų pas prievaizdą ir pas berniuką kirto medžius, o Kivrina mosavo kirviu, patyliukais niurnėdama dėl to, kad nesusiprato išmokti kapoti malkų.
Vakarėjant atskubėjo prievaizdas — kviesti jų pas jauniausiąją dukrelę. Vadinasi, jau aštuoni, pagalvojo Kivrina. Kaime tebuvo keturiasdešimt gyventojų. Manoma, kad maru užsikrėtė ir išmirė nuo trečdalio iki pusės Europos gyventojų — skaičiai, pasak pono Gilkraisto, gerokai padidinti. Jei tarsime, kad susirgs trečdalis kaimo gyventojų, galvojo Kivrina, tai bus trylika, vadinasi — dar penki. Net jei mirčiai pasmerkta penkiasdešimt procentų, tuomet susirgs dar dvylika, o prievaizdo žmona jau tikrai bus užkrėtusi visus savo vaikus.
Kivrina žvelgė įjuos: vyresniąją dukterį, putnią, tamsaus gymio, panašią į tėvą, jauniausiąjį berniuką, tokių pat smulkių ir aštrių kaip motinos bruožų veidu, liesutį kūdikį. Visi jūs jau pasmerkti, galvojo ji. Vadinasi, dar aštuoni.
Kivrina nebeįstengė nieko jausti, neatitoko net tuomet, kai kūdikis pradėjo verkti, o mergaitė pasisodino jį ant kelių ir įkišo į burnytę savo purviną pirštą. Trylika aukų, patyliukais meldėsi ji. Daugių daugiausia — dvidešimt.
Ji ničnieko nejautė ir dvasininkui, nors ir buvo visiškai aišku, kad iki ryto jis nebeišgyvens. Jo lūpas ir liežuvį dengė tamsrudės apnašos, jis nuolat atkosėdavo vandeningų skreplių su kraujo krešuliais. Kivrina slaugė jį lyg automatas, be jokių jausmų.
Tai dėl miego stygiaus, galvojo ji, štai kodėl visi slankiojame kaip apduję. Kivrina susirangė prie ugniavietės ir bandė numigti, bet užmigti negalėjo, jos būsena buvo kažkur anapus miego, anapus nuovargio. Aštuoni žmonės, skaičiavo ji mintyse. Neišvengiamai užsikrės ir berniuko motina bei ūkvedžio žmona ir vaikai. Vadinasi, liks tik keturi, kuriems lemta mirti. Tegul tik nebūna vienas iš jų Agnesė arba Elivysa. Arba Rošas.
Rytą Rošas aptiko virėją, gulinčią sniege priešais trobelę, beveik suledėjusią ir kosėjančią krauju. Devyni, priskaičiavo Kivrina.
Virėja buvo našlė, ja nebuvo kam rūpintis, tad jie parsinešė ją
į menę ir paguldė greta dvasininko, kuris, kad ir kaip neįtikėtina, kad ir kaip šiurpu būtų, vis dar alsavo. Kraujosruvos jau pasklido po visą jo kūną, krūtinę margino persikryžiuojančių tamsraudonių dėmių virtinės, rankos ir kojos beveik ištisai pajuodo. Skruostai apšepo juodais šeriais, kas kažkodėl irgi atrodė kaip ligos simptomas, o veidas po jais vis labiau tamsėjo.
Rozemundą vis dar tebegulėjo neįtikėtinai blyški ir tyki, balansuojanti tarp gyvenimo ir mirties; Elivysa slaugė ją tyliai ir atsargiai, tarsi tykiausias garsas ar menkiausias krustelėjimas galėtų suardyti tą trapią pusiausvyrą ir stumtelėti mergaitę į mirties pusę. Kivrina ant pirštų galiukų stypčiojo tarp guolių, o Agnesė, jusdama, kad reikia laikytis tylos, visai išskydo.
Ji nuolat niurzgė, bandė ropštis į užtvarą, dešimtis kartų prašinėjo Kivrinos nuvesti ją pasižiūrėti šunelio kapo, aplankyti ponio, atnešti ko nors valgyti, užbaigti sekti pasaką apie neklaužadą mergelę, kuri išklydo į girią.
— Kuo baigiasi pasaka? — verkšleno ji tokiu balseliu, kad Kivrinai teko sukąsti dantis — dar kiek, ir pati būtų pašėlusi. — Ar vilkai suėdė mergelę?
— Nežinau, — riktelėjo Kivrina, išgirdusi tą patį klausimą gal ketvirtą kartą. — Drožk pasėdėti su senele.
Agnesė su panieka dėbtelėjo į ledi Imeiną, kuri nekrustelėdama tebeklūpojo savo kampe, visiems atsukusi nugarą. Šitaip ji praklūpojo visą naktį.
— Senelė nenori su manim žaisti!
— Tada eik pažaisti su Maisre.
Agnesė taip ir padarė, ir ėmė kibti prie vargšės Maisrės taip, kad ši neišlaikiusi atsakė tuo pačiu. Po penkių minučių Agnesė jau kuduliavo atgal, visa gerkle žviegdama, esą Maisrė jai įgnybusi.
— Negaliu dėl to jos kaltinti, — rėžė Kivrina ir nusiuntė jas abi į palėpę.
Ji išėjo patikrinti, kaip laikosi berniukas, kurio būklė jau buvo pagerėjusi tiek, kad jis įstengė atsisėsti, o kai sugrįžo, rado Maisrę susirangiusią krėsle ir kietai miegančią.
— O kur Agnesė? — paklausė Kivrina.
Elivysa apsidairė lyg apdujusi.
— Nežinau. Jos abi buvo palėpėje.
— Maisrė! — riktelėjo Kivrina, puldama prie pakylos. — Pabusk! Kur Agnesė?
Maisrė tik sumirksėjo ir bukai įsistebeilijo į ją.
— Nieku gyvu negalima palikti jos vienos! — riktelėjo Kivrina ir užsiropštė į palėpę. Mergytės ten nebuvo. Kivrina nuskubėjo patikrinti buduaro. Agnesės nebuvo ir ten.
Maisrė jau išsiropštė iš krėslo ir dabar spaudėsi prie sienos, atrodė apimta siaubo.
— Kur ji? — užriko Kivrina.
Maisrė gindamasi susigriebė už ausies ir tik dėbsojo išsižiojusi.
— Visiškai teisingai, — pareiškė Kivrina. — Skaldysiu tau antausius tol, kol pasakysi man, kur ji.