Maisrė užsidengė veidą sijonais.
— Kur ji? — Kivrina trūktelėjo Maisrę už rankos. — Juk tu turėjai ją saugoti! Ji buvo palikta prižiūrėti tau!
Maisrė pratrūko kaukti — laibu, kone gyvulišku balsu.
— Liaukis! — įsakė Kivrina. — Tučtuojau parodyk man, į kurią pusę ji nuėjo! — Ji stumtelėjo Maisrę pertvaros link.
— Kas nutiko? — paklausė ką tik įėjęs Rošas.
— Agnesė, — atsakė Kivrina. — Reikia tučtuojau ją surasti. Labai gali būti, kad ji nuėjo į kaimą.
Rošas papurtė galvą.
— Ateidamas aš jos nesutikau. Galbūt ji viename iš ūkinių pastatų.
— Ak taip, ji tikriausiai arklidėje, — su palengvėjimu ištarė Kivrina. — Vis kartojo, kad nori aplankyti savo ponį.
Arklidėje jos nebuvo.
— Agnese! — suriko Kivrina į mėšlo kvapo persisunkusią tamsą. — Agnese! — Agnesės ponis sužvingavo, verždamasis iš savo aptvaro; kažin, kada jis paskutinį kartą šertas? — parūpo Kivrinai. O šunys? — Agnese. — Ji kyštelėjo nosį į kiekvieną aptvarą, pasižiūrėjo už ėdžių — visur, kur mergytė galėjo nulįsti. Arba užmigti.
O gal ji svirne? — galvojo Kivrina, eidama lauk iš arklidės. Nuo staigiai tvykstelėjusios šviesos teko prisidengti akis. Rošas kaip tik išlindo iš virtuvės.
— Radai ją? — paklausė Kivrina, bet Rošas jos neišgirdo. Jis žvelgė vartų link pakreipęs galvą, tarytum kažko klausydamasis.
Kivrina irgi įsiklausė, bet nieko neišgirdo.
— Kas yra? — paklausė ji. — Girdi ją verkiant?
— Mano Viešpatie! — sušuko Rošas ir tekinas metėsi prie vartų.
Oi ne, ne, tik ne Rošas, meldė Kivrina, bėgdama jam pridurmui. Rošas jau buvo sustojęs ir atkėlinėjo vartus.
— Tėve Rošai… — ištarė Kivrina, bet dabar jau ir pati išgirdo kanopų bildėjimą.
Artyn šuoliais lėkė arklys, kanopos aidžiai dundėjo į sušalusią žemę. Kivrinai akmuo nuo širdies nusirito: Rošas tikriausiai šaukėsi ne Dievo, jis turėjo omeny dvaro šeimininką. Jis mano, kad galų gale grįžta Elivysos vyras, pagalvojo Kivrina, ir staiga jai tarsi kumščiu smogė beprotiška viltis: juk tai tikriausiai atšuoliuoja ponas Danvortis.
Rošas atkėlė sunkų užšovą ir nustūmė į šalį.
Mums skubiai reikia streptomicino ir preparatų dezinfekcijai, galvojo Kivrina, be to, Rozemundąjis turės pasiimti su savimi ir paguldyti į ligoninę. Jai būtinas kraujo perpylimas.
Rošas atsitraukė skląstį ir ėmėsi atkėlinėti vartus.
Ir dar vakcinos, mintys virte virė Kivrinos galvoje. Būtų geriau naudojama per bumą. O kur Agnesė? Jis privalo išsigabenti Agnesę į saugią vietą, kuo toliau nuo čia.
Kai ji pagaliau atitoko, arklys jau atšuoliavo prie pat vartų.
— Ne! — suriko Kivrina, tačiau buvo per vėlu. Rošas jau atidarė vartus.
— Jo negalima įsileisti čionai! — šaukė Kivrina, karštligiškai dairydamasi, kuo galėtų užtverti kelią. — Jis užsikrės maru!
Užkasusi Juočkį, ji paliko kastuvą, atremtą į kiaulių aptvarą. Dabar tekina nukūrė jo pasiimti.
— Neįleisk jo pro vartus! — suriko ji, ir Rošas perspėdamas išskėtė rankas, bet arklys jau įdundėjo į kiemą.
Rošas nuleido rankas.
— Gavynas! — ištarė. Juodas žirgas išties priminė Gavyno ristūną tačiau raitas ant jo sėdėjo kažkoks vaikiščias. Iš pažiūros — ne vyresnis už Rozemundą, o jo veidas ir drabužiai buvo aplipę purvu. Toks pat purvinas buvo ir žirgas, jis sunkiai dvėsavo, iš nasrų dribo putos; vaikinukas irgi atrodė visai uždusęs. Jo ausys ir nosis nuo šalčio liepsnojo skaisčiu raudoniu. Žiūrėdamas tiesiai įjuos, vaikigalis ėmė ropštis iš balno.
— Tau nevalia eiti čionai, — Kivrina prašneko lėtai, kruopščiai tardama žodžius, kad vėl nepratrūktų šiuolaikine anglų kalba. — Šiame kaime siaučia maras. — Ji pakėlė kastuvą ir nusitaikė juo į berniuką lyg šautuvu.
Vaikinukas sustingo, taip ir nespėjęs nušokti ant žemės, ir vėl įsitaisė balne.
— Mėlynoji liga, — pridūrė Kivrina dėl viso pikto, jei jis būtų nesupratęs, bet atvykėlis jau linkčiojo.
— Ji siaučia visur, — pasakė ir persisuko balne paimti kažko iš balnakrepšio. — Aš atnešu žinią. — Jis ištiesė Rošui odinį dėklą, ir Rošas žengė jo paimti.
— Ne! — suriko Kivrina; ji šoktelėjo pirmyn ir užsimojo kastuvu. — Mesk žemėn! — paliepė ji vaikinukui. — Tau nevalia mūsų liesti!
Berniukas nuvyniojo popierių, į kurį buvo susuktas laiškas, ir numetė šį Rošui po kojų.
Rošas pakėlė laišką nuo grindinio akmenų ir išvyniojo.
— Kas rašoma laiške? — paklausė jis berniuko, ir Kivrinai dingtelėjo: na žinoma, juk jis nemoka skaityti.
— Aš nežinau, — atsakė berniukas. — Laišką siučia Bato vyskupas. Privalau išnešioti žinią po visas parapijas.
— Gal nori, kad jį perskaityčiau? — paklausė Kivrina.
— Galbūt jis iš lordo, — pasakė Rošas. — Galbūt jis praneša mums, kodėl užgaišo.
— Gal ir taip, — sutiko Kivrina, imdama iš jo laišką, nors iš anksto žinojo, kad yra tikrai ne taip.
Laiškas buvo surašytas lotyniškai ir tokiomis įmantriomis raidėmis, kad perskaityti buvo sunku. Bet tai neturėjo jokios reikšmės. Kivrina tą laišką jau buvo skaičiusi. Bodlio bibliotekoje.
Ji užsimetė kastuvą ant peties ir perskaitė laišką, iš karto versdama iš lotynų kalbos:
— Mūsų dienomis užgriuvusi užkrečiama pragaištis, plintanti taip sparčiai ir plačiai, daugelį parapijinių bažnyčių bei kitų mūsų vyskupijos būstų paliko be klebonų ar kitų dvasininkų, tad nebeliko ir kam rūpintis parapijonimis.
Kivrina dirstelėjo į Rošą. Ne, pagalvojo ji. Tiktai ne čia — čia taip neatsitiks. Neleisiu, kad čia taip atsitiktų.
— Kadangi negalime rasti dvasininkų, kurie panorėtų… — Dauguma kunigų jau buvo išmirę arba išsilakstę, o įkalbėti ką nors, kad užimtųjų vietas, buvo visiškai neįmanoma, tad žmonės masiškai mirdavo „neatlikę atgailos ir be paskutiniųjų sakramentų”.
Kivrina skaitė, regėdama ne ryškias, juodas raides, o nurudusias, išblukusias — tas pačias, kurias andai šifravo Bodlio bibliotekoje. Tąsyk laiškas jai atrodė pompastiškas ir absurdiškas. „Žmonės iš visų pusių vadavosi mirtimi, — pasipiktinusi rėžė ji ponui Danvorčiui, — o vyskupui nerūpėjo niekas daugiau, tik bažnytinės apeigos!” Tačiau dabar, kai skaitė laišką nusivariusiam berniukui ir tėvui Rošui, nuo laiško jai trenkė tik begaliniu nuovargiu. Ir dar neviltimi.
— „Jei priartėjus mirčiai, žmonės nebegali pasikviesti dvasininko, — skaitė ji, — išpažintį jie turėtų atlikti vieni kitiems. Šiais laiškais raginame jus, pasitelkus Jėzaus Kristaus užuojautą, taip ir daryti.”
Kai ji užbaigė skaityti, nei berniukas, nei Rošas neištarė nė žodžio. Kivrina abejojo, ar berniukas pats žinojo, kokią žinią nešioja. Ji vėl susuko laišką į ritinį ir grąžino jam.
— Aš jau trys dienos nenulipu nuo arklio, — pasakė berniukas; plika akimi buvo matyti, koks pavargęs jis sėdi balne. — Ar negalėčiau šiek tiek atsipūsti čia?
— Ne, tai nesaugu, — kad ir gailėdama jo, atsakė Kivrina. — Bet mes duosime tau maisto, taip pat ir tavo arkliui — galėsi pasiimti su savim.
Rošas jau pasuko į yirtuvę, o Kivrina staiga prisiminė Agnesę.
— Gal matei keliu einančią mažą mergaitę? — paklausė. — Penkerių metų, vilkinčią raudoną apsiaustą su gobtuvu?
— Ne, — atsakė berniukas. — Bet keliuose daugybė žmonių. Visi bėga nuo maro.