Rošas išnešė iš virtuvės maišą maisto. Kivrina jau buvo beeinanti atnešti saujos avižų arkliui, bet čia pro juos prašvilpė Elivysa — tarp kojų besiplaikstančiais sijonais, plazdančiais už nugaros palaidais plaukais.
— Ne… — prasižiojo Kivrina, bet Elivysa jau buvo pastvėrusi žirgą už kamanų.
— Iš kur atjoji? — paklausė ji ir sugriebė berniuką už rankovės.
— Gal kur nors matei mano vyro patikėtinį, Gavyną?
Berniukas, regis, išsigando.
— Atjoju iš Bato, atnešu žinią iš vyskupo, — atsakė jis, trūktelėdamas vadeles. Arklys sužvingo ir mostelėjo galvą.
— Kokią žinią? — isteriškai kamantinėjo Elivysa. — Ar žinia — iš Gavyno?
— Aš nepažįstu žmogaus, apie kurį kalbi, — atsakė berniukas.
— Ledi Elivysa, — ištarė Kivrina, žingtelėdama pirmyn.
— Gavynas jodinėja juodu ristūnu, o balnas aptaisytas sidabru, — neatlyžo Elivysa, timpčiodama arklio pavadį. — Jis išjojo į Batą parkviest! mano vyro, kuris turi liudyti išvažiuojamojo teismo sesijoje.
— Niekas nekeliauja į Batą, — atsakė berniukas. — Visi, kurie tik gali, bėga iš Bato.
Elivysa kluptelėjo, lyg arklys būtų stojęs piestu, ir kone užgriuvo jam ant šono.
— Nebėra jokių teismų, nebėra jokių įstatymų, — pasakė berniukas. — Negyvėliai voliojasi gatvėse, o visi tie, kurie įjuos pasižiūri, irgi miršta. Kai kas sako, kad atėjo pasaulio pabaiga.
Elivysa paleido arklio pavadį ir atsitraukė. Grįžtelėjusi ji su viltimi pažvelgė į Kivriną ir Rošą.
— Tuomet jis tikrai jau greitai grįš namo. Ar tu tikrai nematei jų kelyje? Jis joja juodu ristūnu.
. — Žirgų mačiau labai daug. — Berniukas paragino arklį Rošo link, bet Elivysa nė nekrustelėjo.
Rošas žengė artyn su maisto maišu. Berniukas pasilenkė, stvėrė maišą ir nedelsdamas apsuko arklį, vos neparblokšdamas Elivysos. Ji nė nebandė pasitraukti iš kelio.
Prišoko Kivrina, pastvėrė arklį už vadelių.
— Negrįžk pas vyskupą, — pasakė.
Berniukas trūktelėjo vadžias. Atrodė, kad Kivrina baugina jį kur kas labiau nei Elivysa.
Ji nepaleido vadžių.
— Jok į šiaurę, — prisakė. — Šiaurinių kraštų maras dar nepasiekė.
Berniukas trūktelėjo vadeles jai iš rankų, paragino arklį ir šuoliais išdundėjo iš kiemo.
— Nejok pagrindiniais keliais! — jam pavymui šūktelėjo Kivrina. — Ir su niekuo nesikalbėk!
Elivysa kaip įkasta tebestovėjo toje pačioje vietoje.
— Eime, — timptelėjo ją Kivrina. — Reikia surasti Agnesę.
— Mano vyras ir Gavynas pirmiausia užsuko į Koursį perspėti sero Bloeto, — pasakė Elivysa ir leidosi Kivrinos parvedama atgal į namą.
Kivrina paliko ją prie ugniavietės ir nuskubėjo į svirną. Agnesės ten nebuvo, užtat ji surado pražuvusį savo apsiaustą, paliktą ten, matyt, dar per Kūčias. Kivrina užsimetė jį ir užsibrazdino į stoginę. Paskui apieškojo alaus varyklą, o Rošas išnaršė visus kitus pastatus, bet Agnesės niekur nebuvo. Kol jie kalbėjosi su žinią atnešusiu berniuku, sukilo šaltas vėjas, jis nešė sniego kvapą.
— Galbūt ji vis dėlto liko name? — bandė spėti Rošas. — Už aukštojo krėslo žiūrėjai?
Kivrina dar kartą apieškojo namą, už krėslų menėje, po lova buduare. Maisrė vis dar gūžėsi verkšlendama ten, kur Kivrina ją paliko — ši ne be vargo atsispyrė pagundai praeidama ją paspirti. Galiausiai Kivrina paklausė net Imeinos, kuri vis dar klūpojo veidu į sieną, ar ji nemačiusi Agnesės.
Senoji nekreipė į jąjokio dėmesio, toliau varstė grandinėlės karoliukus ir be garso krutino lūpas.
Kivrina papurtė ją už peties.
— Gal matei, kur ji išėjo?
Ledi Imeina atsisuko ir įsispitrijo į ją blizgančiomis akimis.
— Tai ji kalta, — pareiškė.
— Agnesė? — įdūkusi riktelėjo Kivrina. — Kuo galėjo nusidėti ji?
Imeina papurtė galvą ir Kivrinai per petį įsistebeilijo į Maisrę.
— Dievas baudžia mus už Maisrės nedorybes.
— Jau temsta, o Agnesė kažkur pradingusi, — laikėsi savo Kivrina. — privalome ją surasti. Gal matei, kur ji nuėjo?
— Ji kalta, — sukuždėjo Imeina ir vėl nusigręžė į sieną.
Buvojau ir visai vėlu, vėjas ūbaudamas sūkuriavo aplink pertvaras. Kivrina tekina pasileido per kiemą, išbėgo į pievą.
Viskas atrodė lygiai taip, kaip ir tą dieną, kai ji viena patraukė ieškoti plyšio. Apsnigtoje pievoje nebuvo nė gyvos dvasios, vėjas, jai bėgant, vis taikėsi įsisukti į drabužius. Kažkur toli, šiaurės rytų pusėje, skambėjo varpas — lėtas, iškilmingas laidotuvių varpo gaudimas.
Agnesė be galo mėgo landžioti į varpinę; Kivrina nuskubėjo ten ir ėmė šaukti mergytę vardu, nors neįstengė įžiūrėti net varpo virvės. Paskui išėjo laukan ir sustojo, žvilgsniu naršydama trobeles, stengdamasi sugalvoti, kur galėjo patraukti Agnesė.
Ne, tikrai ne į kurią nors iš trobelių, nebent būtų visiškai sušalusi. Šunytis! Ji jau kadai norėjo pamatyti šunyčio kapą. Kivrina taip ir nepasakė, užkasusi jį tiesiog miške. Agnesė primygtinai tvirtino, kad šunytį būtina palaidoti šventoriuje. Kivrina iš tolo matė, kad prie bažnyčios mergytės nėra, bet vis vien įėjo pro dengtus šventoriaus vartelius.
Agnesės čia būta. Jos batukų atspaudai vedė nuo vieno kapo prie kito, o paskui — aplink bažnyčią, į šiaurinę pusę. Kivrina pažvelgė į kalvos šlaitą, į pamiškę. O kas, jei ji nuėjo į mišką? — dingtelėjo jai. Juk tuomet niekada jos neberasime.
Kivrina tekina leidosi aplink bažnyčią. Čia mergytės netikėtai sustota — pėdsakas suko atgal prie bažnyčios. Kivrina atplėšė duris. Bažnyčioje buvo beveik visiškai tamsu ir dar šalčiau nei visų vėjų košiamame šventoriuje.
— Agnese! — suriko Kivrina.
Niekas neatsakė, tačiau nuo altoriaus atsklido kažkoks silpnas garselis, tarsi pasienin būtų sprukusį išgąsdinta žiurkė.
— Agnese… — ištarė Kivrina, įtempusi akis naršydama prietemą, susitelkusią už kapo ir šoninėse navose. — Ar tu čia? — paklausė.
— Kivrina? — atsiliepė virpantis balselis.
— Agnese! — Kivrina leidosi tekina tenlink, iš kur atsklido balsas. — Kur tu?
Ji kiūtojo prie šventosios Kotrynos statulos, tarp žvakių prie šios pagrindo, susisupusi į savo raudonąjį apsiaustą, užsitraukusi ant galvos gobtuvą. Mergytė buvo prisispaudusi prie akmeninių statulos sijonų, jos akys — plačiai atmerktos, išgąstingos. Veidelis
— įraudęs, išvagotas ašarų takeliais.
— Kivrina! — suriko ji ir metėsi šiai į glėbį.
— Ką tu čia veiki, Agnese? — pratrūko Kivrina, vos tramdydama begalinį palengvėjimą. Ji stipriai prispaudė mergytę prie krūtinės. — O mes visur tavęs ieškome!
Agnesė veiduku įsirausė Kivrinai į kaklą.
— Pasislėpiau, — paaiškino ji. — Išsivežiau vežimaitį aplankyti savo šuns, bet pargriuvau. — Ji delnu persibraukė nosį. — Šaukiau ir šaukiau tave, bet tu neatėjai.
— Aš juk nežinojau, kur tu, mieloji, — kalbėjo Kivrina, glostydama jai plaukus. — Kodėl tu atėjai į bažnyčią?
— Aš pasislėpiau nuo to negero vyro.
— Kokio negero vyro? — suraukė antakius Kivrina.
Virstelėjo sunkios bažnyčios durys, ir Agnesė rankutėmis taip apsivijo Kivrinos kaklą, kad vos šios neužsmaugė.
— Ateina negeras vyras! — isteriškai sukuždėjo ji.
— Tėve Rošai! — šūktelėjo Kivrina. — Aš suradau ją. Ji čia. — Durys užsidarė, ji išgirdo artėjančius jo žingsnius. — Čia tik tėvas Rošas, — paaiškino ji Agnesei. — Jis irgi tavęs visur ieškojo. Mes juk nežinojome, kur tu išėjai.