Agnesė trupučiuką atpalaidavo rankas.
— Maisrė sakė, kad negeras vyras ateis ir pasičiups mane.
Sunkiai alsuodamas atskubėjo tėvas Rošas; Agnesė vėl visu veiduku įsirausė į Kivriną.
— Ar ji serga? — sunerimęs paklausė jis.
— Nemanau, — atsakė Kivrina. — Bet ji visai sušalusi. Užmesk ant jos mano apsiaustą.
Rošas negrabiais pirštais atsegė jos apsiaustą ir apsupo juo Agnesę.
— Aš pasislėpiau nuo to negero vyro, — paaiškino jam Agnesė, pasisukdama Kivrinos glėbyje.
— Kokio negero vyro? — paklausė Rošas.
— To paties negero vyro, kuris vaikėsi tave bažnyčioje, — atsakė mergytė. — Maisrė sakė, kad jis ateis, pačiups tave ir užleis mėlynąja liga.
— Nėra jokios negero Vyro, — tvirtai pasakė Kivrina ir pagalvojo: kai tik parsirasiu namo, taip papurtysiu Maisrę, kad dantys išlakstys. Ji atsistojo. Agnesė išsyk tvirčiau prigludo prie jos.
Rošas apgraibomis nuslinko prie kunigui skirtų durų ir atidarė jas. Vidun pasruvo melsva šviesa.
— Maisrė sakė, kad jis jau pasičiupo mano skaliką, — pareiškė Agnesė, visa virpėdama. — Bet manęs jis nesurado. Aš gerai pasislėpiau.
Kivrina staiga prisiminė juodąjį šunytį, pastirusį jos rankose, krauju aptekusiu snukučiu. Oi, ne, tarė ji sau ir spėriais žingsniais patraukė per sniegą. Ji visa dreba tik todėl, kad šitaip ilgai kiūtojo ledinėje bažnyčioje, tikino save Kivrina. Agnesės veidelis, prigludęs Kivrinai prie kaklo, buvo karštas. Tai tik nuo ašarų, tarė sau Kivrina ir paklausė Agnesės, ar šiai neskauda galvos.
Agnesė pajudino prispaustą prie jos kaklo galvą: nesuprasi, papurtė ar linktelėjo — ir nieko neatsakė. Oi ne, ne, pagalvojo Kivrina ir paspartino žingsnį; Rošas skubinosi jai įkandin. Jie praėjo prievaizdo būstą ir įžengė į kiemą.
— Aš nėjau į girią, — pasakė Agnesė, kai jie pagaliau pasiekė namus. — O ana išdykusi mergelė juk ėjo, tiesa?
— Taip, — atsakė Kivrina, nešdama mergytę prie ugnies. — Bet viskas baigėsi gerai. Tėtis surado ją ir parsivedė namo. Ir paskui jie ilgai ir laimingai gyveno. — Ji pasodino Agnesę ant suolo ir nurišo kepuraitę.
— Ir po to ji daugiau niekada nebėjo į girią, — pasakė mergytė.
— Niekada. — Kivrina nutraukė permirkusius jos batukus ir kelnes. — Tau reikia atsigulti, — pasakė, tiesdama savo apsiaustą prie ugnies. — Tuojau atnešiu tau karštos sriubos.
Agnesė nesiginčydama atsigulė, ir Kivrina susupstė ją apsiausto skvernais.
Ji atnešė sriubos, bet Agnesė nevalgė ir beveik išsyk užmigo.
— Ji paprasčiausiai persišaldė, — kone niršiai pranešė Kivrina Elivysai ir Rošui. — Visą popietę ji praleido lauke. Ir peršalo.
Vis dėlto, kai tik tėvas Rošas išėjo sukalbėti mišparų, ji nuklojo Agnesę ir apčiupinėjo jos pažastis bei kirkšnis. Netgi pavertė mergytę ir pažiūrėjo, ar neiškilo guzas tarp menčių kaip anam berniukui.
Rošas varpu neskambino. Grįžo jis nešinas sučiurusia dygsniuota antklode — reikia manyti, paėmęs nuo savo lovos — sukurpė iš jos guolį ir perkėlė Agnesę į jį.
Kitų kaimelių varpai skambino mišparams: Oksfordo ir Godstou, ir atpažįstamas varpas pietvakarių pusėje. Kivrina taip ir neišgirdo dvigubo Koursio varpų gausmo. Ji neramiai dirstelėjo į Elivysą, bet ši, atrodė, net nesiklausė — žvelgė pro Rozemundą, į pertvarą.
Tik tada, kai kiti nutilo, prabilo Koursio varpai. Skambėjo keistai, lėtais, tarytum prislopintais dūžiais. Kivrina dirstelėjo į Rošą.
— Ar tai laidotuves skelbiantys varpai?
— Ne, — atsakė šis, žvelgdamas į Agnesę. — Juk šiandien — šventa diena.
Kivrina jau seniai buvo pametusi dienų skaičių. Vyskupo pasiuntinys išsiskubino Kalėdų rytą, o pavakariais paaiškėjo, kad jau atslinko maras, po to visos dienos susiplakė į vieną begalinę dieną. Praėjo jau keturios, pagalvojo Kivrina. Keturios dienos po Kalėdų.
Ji ir norėjo keliauti čionai Kalėdoms, kadangi apie Kalėdas šventų dienų — daugybė, tad netgi bet kuris valstietis turėtų žinoti, kada kokia diena. Tai padėtų jai nepražiopsoti susitikimui skirtosios datos. Gavynas išjojo į Batą pagalbos, pone Danvorti, galvojo ji, o vyskupo pasiuntinys išsivedė visus arklius. O aš taip ir nežinau, kur toji susitikimo vieta.
Elivysa jau buvo atsistojusi ir klausėsi varpų.
— Ar tai Koursio varpai? — paklausė ji Rošo.
— Taip, — atsakė jis. — Nesibaimink. Jie skelbia Nekaltųjų kūdikių skerdynių dieną.
Nekaltųjų skerdynės, galvojo Kivrina, žiūrėdama į Agnesę. Mergytė miegojo ir jau nebedrebėjo, nors palietus vis dar buvo karšta.
Virėja kažką riktelėjo, ir Kivrina nuskubėjo kitapus pertvaros pas ją. Virėja tupėjo guolyje, iš paskutiniųjų stengdamasi atsistoti.
— Man metas namo, — sugergždė ji.
Kivrina įkalbėjo ją vėl atsigulti ir pagirdė vandeniu. Kibiras buvojau beveik visai tuščias, tad Kivrina paėmė jį ir nužingsniavo prie durų.
— Pasakyk Kivrinai, kad ateitų pas mane, — tarė Agnesė. Ji jau sėdėjo.
Kivrina padėjo kibirą.
— Aš čia, — atsiliepė ir priklaupė greta mergytės. — Aš su tavim, čia.
Agnesė tik subaltakiavo į ją, jos veidelis buvo įraudęs, pykčio perkreiptas.
— Jeigu neateis Kivrina, mane pagrobs negeras vyras, — pasakė ji. — Tegul ji ateina tučtuojau.
Jau pražiopsojau susitikimui sutartą laiką. Kol slaugiau Rozemundą, ne dienas rūpėjo skaičiuoti, o paskui pradingo Agnesė, o aš taip ir nežinojau, kur yra plyšys.
įsivaizduoju, kaip jūs nerimaujate, pone Danvorti, tikriausiai vietos sau nerandate. Turbūt manote, kad aš dribtelėjau čionai tiesiai tarp galvažudžių bei žudikų. Ką gi, taip ir atsitiko. O štai dabar jie pričiupo ir Agnesę.
Ji smarkiai karščiuoja, tačiau bubonai nesiformuoja, ji nei kosėja, nei vemia. Tiktai karščiuoja. Temperatūra labai aukšta — mergytė manęs nebepažįsta ir be paliovos šaukia ateiti. Mudu su Rošu stengiamės numušti jai karštį, nuolat vilgome ją vėsiais kompresais, bet temperatūra tuojau pat vėl pakyla.
(Pauzė)
Susirgo ledi Imeina. Šįryt tėvas Rošas rado ją gulinčią kampe ant grindų. Galbūt šitaip pragulėjo ištisą naktį. Pastarąsias dvi naktis ji kategoriškai atsisakydavo gulti: visąlaik klūpojo ir meldėsi, maldaudama Dievą apsaugoti ją bei kitus teisiuosius nuo maro.
Ką gi, neapsaugojo. Jai išsivystė pneumoninis maras. Ji vemia ir kosėja, vis atkosėdama gleives su kraujo krešuliais.
Nei Rošui, nei man ji neleidžia jos slaugyti, neleidžia net artintis.
— Ji dėl viso šito kalta, — pareiškė ji Rošui, dūrusi pirštu į mane. — Tu tik pažiūrėk įjos plaukus. Juk ji — ne mergelė. Pasižiūrėk įjos drabužius!
Mano apranga — vyriška odinukė bei odinės kelnės — visa tai radau skrynioje palėpėje. Iš suknelės nelabai kas liko po to, kai ledi Imeina ją apvėmė, o marškinius jau kadai suplėšiau kompresams ir tvarsčiams.
Rošas bandė įsiūlyti Imeinai karklo žievės arbatos, bet ši tuoj pat išspjovė. Ir pareiškė:
— Ji melavo sakydama, kad girioje ją užpuolė. Ji tyčia atsiųsta čionai mūsų išžudyti.
Jai kalbant, iš burnos dribo kruvinos seilės ir varvėjo smakru; tėvas Rošas jas nušluostė.
— Tai liga verčia tave taip manyti, — švelniai pasakė jis.