— Ji atsiųsta čionai mūsų nunuodyti, — nesiliovė Imeina.
— Tu tik pažiūrėk, kaip ji išnuodijo mano sūnaus vaikus. O dabar ji gviešiasi nunuodyti ir mane, bet aš neimsiu išjos rankų nei valgio, nei gėrimo.
— Nutilk, — griežtai pertarė ją Rošas. — Nevalia blogai šnekėti apie tą, kuri stengiasi padėti.
Imeina papurtė galvą, pašėlusiai maskatuodama ją į šalis.
— Ji siekia visus mus išgalabyti. Privalai sudeginti ją ant laužo. Ji — šėtono tarnaitė.
Iki šiol man dar niekad neteko regėti Rošo įpykusio. O štai dabar jis vėl atrodo visai kaip galvažudys.
— Pati nesupranti, ką šneki, — riktelėjo jis. — Tai Dievas atsiuntė ją mums padėti.
Norėčiau, kad tai būtų tiesa, norėčiau rasti bent kokį nors būdąjiems padėti — bet negaliu nieko. Agnesė vis klykia, šaukdama mane ateiti, Rozemundą guli nejudėdama lyg užburta mergelė, dvasininkas vis labiau juosta — o aš negaliu padaryti nieko, ničnieko, kad jiems padėčiau. Visiškai nieko.
(Pauzė)
Serga jau visa prievaizdo šeima. Vieninteliui jauniausiajam berniukui, Lefrikui, iškilo bubonas; persinešiau jį čionai ir skaudulį prapjoviau. Visiems kitiems ir išvis niekuo negaliu padėti. Jie visi serga pneumoniniu maru.
(Pauzė)
Prievaizdo mažylis mirė.
(Pauzė)
Vėl skamba Koursio varpai. Devyni dūžiai. Kažin, kurio iš jų galą jie skelbia? Vyskupo pasiuntinio? Storojo vienuolio, kuris padėjo pagrobti mūsų arklius? O gal sero Bloeto? Tikiuosi, vieno iš jų.
(Pauzė)
Siaubinga diena. Pavakary mirė prievaizdo žmona ir tasai berniukas, kuris pabėgo nuo manęs, kai buvau išėjusi ieškoti plyšio. Prievaizdas kasa abiem po kapo duobę, nors man netelpa galvoj, kaip jis sugebės prarausti giliai įšalusią žemę. Rozemundos ir Lefriko būklė pablogėjo. Rozemundą beveik nebeįstengia nuryti, jos pulsas neritmingas ir visai silpnas. Agnesė jaučiasi lyg ir ne taip prastai, tačiau man niekaip nesiseka bent truputį numušti jai temperatūrą. Mišparus šįvakar Rošas kalbėjo tiesiog čia.
Sukalbėjęs privalomus poterius, jis pasakė štai ką:
— Gerasis Jėzau, žinau, Tu siunti mums tiek pagalbos, kiek tiktai gali, tačiau baiminuosi, kad prieš šitą šiurpų marą netgi Tavo pagalba bejėgė. Tavo šventoji tarnaitė Katerina sako, kad visas šis siaubas tėra liga, bet kaipgi šitaip gali būti? Šis maras ne pereina nuo vieno žmogaus kitam, o yra visur vienu metu.
Iš tiesų taip ir yra.
(Pauzė)
Mirė ūkvedys Ulfas.
Taip pat mirė Sibė, prievaizdo duktė.
Džoana, prievaizdo duktė.
Virėja (taip ir nežinau jos vardo).
Valthefas, vyriausiasis prievaizdo sūnus.
(Pauzė)
Serga jau daugiau nei penkiasdešimt procentų kaimo gyventojų. Prašau, tegul tik nesuserga Elivysa. Arba Rošas.
29
Jis šaukėsi pagalbos, bet niekas taip ir neatėjo, ir jis pamanė, kad visi išmirė, kad jis liko vienas kaip tasai Džonas Klainas, Mažųjų Brolių vienuolyno vienuolis. „Aš, pats laukdamas mirties…”
Jis pabandė nuspausti mygtuką ir išsikviesti slaugę, bet niekaip neįstengė jo surasti. Ant spintelės greta lovos buvo padėtas varpelis — jis bandė paimti šį, tačiau pirštuose neliko nė lašo jėgos ir varpelis nužvangėjo žemėn. Garsas buvo šiurpus ir aidus, tarsi tilindžiuotų kažkoks košmariškas Didysis Tomas, bet niekas taip ir neatėjo.
Tačiau kai jis vėl pabudo, varpelis vėl buvo padėtas ant spintelės — vadinasi, kol jis miegojo, kažkas vis tik buvo atėjęs. Prisimerkęs jis įsižiūrėjo į varpelį, kurį matė lyg per ūkaną, ir susimąstė, kiek laiko miegojęs. Matyt, ilgai.
Patalpoje nebuvo nieko, iš ko galėtum įspėti laiką. Kambarį skalavo šviesa, bet nesimatė, kad ji kristų kokiu nors kampu, nesimatė ir šešėlių. Galėjo būti ir ankstyva popietė, ir vėlyvas rytas. Laikrodžio nei ant spintelės, nei ant sienos nebuvo, o jam neužteko jėgų apsisukti ir pasižiūrėti į ekranus, įtaisytus sienoje jam už nugaros. Langas, tiesa, buvo ir, nors jam nepakako jėgų pasikelti ir pažvelgti, kas yra už lango, vis dėlto tai, kad lyja, įžiūrėjo. Lijo ir tada, kai jiš lyg akis išdegęs lėkė į Brasenozę — vadinasi, gali būti vis dar ta pati popietė. Galbūt jis tik apalpo, ir jie atgabeno jį čionai tyrimams…
— „Ir aš užleisiu tave tuo pačiu”, — pasakė kažkieno balsas.
Danvortis atsimerkė ir siektelėjo akinių, bet įprastoje vietoje jų nebuvo.
— „Aš atsiųsiu tau siaubą ir džiovą, ir deginantį drugį”.
Juk tai ponia Gadson! Štai sėdi ant kėdės greta lovos ir skaito Bibliją. Ji buvo be kaukės, nebevilkėjo ir apsauginio chalato, tik Biblija, rodos, tebebuvo aplenkta polietileniniu aplankalu. Danvortis prisimerkęs žiūrėjo į ją.
— „O kai jūs susirinksite visi drauge savo miestuose, aš atsiųsiu jums marą”.
— Kokia šiandien diena? — paklausė Danvortis.
Ji akimirkai nutilo, smalsiai dėbtelėjo į jį, o paskui lyg niekur nieko skaitė toliau:
— „Ir tada tu atiteksi į priešo rankas”.
Matyt, vis dėlto jis čia dar nelabai ilgai. Ponia Gadson šėrė ligonius Biblijos citatomis tuo metu, kai jis ėjo aplankyti Badrio. Tad gali būti, kad dabar — vis dar ta pati popietė, o Merė dar nesuskubo ateiti ir išspirti ponios Gadson lauk.
— Ar galėsite nuryti? — paklausė seselė. Ta pati seniena, su kuria kartą jis jau buvo susidūręs — sandėlyje.
— Turiu sugirdyti jums piliulę nuo temperatūros, — krankė ji. — Ar nuryti galėsite?
Jis prasižiojo, ir ji padėjo karštį mušančio preparato kapsulę jam ant liežuvio. Tada kilstelėjo jo galvą, kad jis galėtų gurkštelėti vandens. Jos chalatas gurgždėjo.
— Na kaip, nurijote? — paklausė seselė, leisdama jam vėl atlošti galvą.
Kapsulė įstrigo kažkur vidur gerklės, bet Danvortis linktelėjo. Nuo to galvą pervėrė skausmo dūris.
— Gerai. Tada galiu nuimti šitą. — Ji nuplėšė kažką jam nuo dilbio.
— Kiek dabar valandų? — paklausė jis, stengdamasis neiškosėti kapsulės.
— Pats metas ilsėtis, — atsakė ji, stebeilydama toliaregėmis akimis į ekranus jam už galvos.
— Kokia šiandien diena? — vėl paklausė jis, bet ji jau iškėblino lauk. — Kokia šiandien diena? — paklausė jis ponios Gadson, bet palatoje nebebuvo ir jos.
Ne, visiškai neįtikėtina, kad jis išbuvo čia ilgai. Juk jam vis dar skauda galvą, vis dar vargina aukšta temperatūra, o tai — ankstyvieji gripo požymiai. Galbūt jis serga vos kelias valandas, o prabudo, vos perkeltas į palatą — anksčiau, nei jie spėjo pajungti iškvietimo mygtuką ar sugirdyti jam tabletę nuo temperatūros.
— Metas išgerti kapsulę nuo temperatūros, — pasakė slaugė. Šįsyk — jau kita, tapati dailutė šviesiaplaukė, kuri klausinėjo apie Viljamą Gadsoną.
— Aš jau išgėriau.
— Vakar, — atsakė ji. — Nagi, eikite šen, tuojau nurysime.
Prie Badrio palatos budėjęs pirmakursis studentas sakė, kad
šią slaugę irgi pakirto virusas.
— Maniau, jūs susirgote, — ištarė jis.
— Buvau susirgusi, bet jau pasveikau, kaip pasveiksite ir jūs, — atsakė ji. Pakišusi vieną ranką po pakaušiu, ji kilstelėjo jo galvą, kad jis galėtų gurkštelėti vandens.
— Kokia šiandien diena? — paklausė Danvortis.
— Vienuolikta, — atsakė ji. — Ne taip paprasta susigaudyti. Į pabaigą čia viskas išvis virto aukštyn kojomis. Susirgo beveik visas personalas, likusieji plūkėsi po dvi pamainas. Pati šiek tiek susipainiojau dienose. — Ji kažką surinko konsolės klaviatūra, pasižiūrėjo į ekranus ir susiraukė.