Jis suprato tai, dar jai nė nepasakius, dargi anksčiau, nei bandė tiesti ranką prie varpelio ir šauktis pagalbos. Karštinė viena ištisine lietinga pavakare pavertė visas kliedesio naktis ir vaistais apkvaitintus rytus, kurių jis nebeprisiminė, tačiau kūnas nepaliovė sekęs laiką, nuolat tiksėjo vidinis laikrodis, skaičiuojantis valandas bei dienas, tad Danvortis suprato anksčiau, nei jam buvo pasakyta tiesiai. Jis pavėlavo į susitikimą, sutartoji data jau praėjo.
Jokio susitikimo ir nebuvo, su kartėliu tarė jis sau. Gilkraistas išjungė tinklą. Tad net jei pats Danvortis nebūtų susirgęs, jei būtų ėjęs ten, — tai nieko nebūtų pakeitę. Tinklas išjungtas, ir jis jau ničnieko negalėjo padaryti.
Sausio vienuoliktoji. Kažin, kiek laiko Kivrina laukė prie plyšio? Dieną? Dvi? O gal.ir visas tris, ir tik paskui pradėjo abejoti: gal bus suklydusi skaičiuodama dienas, gal bus atėjusi ne į tą vietą? Galbūt ji ištisą naktį pralaukė prie Oksfordo-Bato kelio, susisupusi į taip menkai tešildantį baltąjį apsiaustą, nesiryždama kurti laužo, kad ugnies atšvaitas nepriviliotų vilkų, o gal plėšikų. O gal ir valstiečių, bandančių pabėgti nuo maro. Kažin, kada ji pagaliau suprato, kad niekas taip ir neateis jos pasiimti?
— Gal norėtumėte, kad ką nors jums atneščiau? — paklausė slaugė. Švirkšto adata ji pradūrė kaniulės dangtelį.
— Ar tai padės man užmigti? — paklausė Danvortis.
— Taip.
— Tai gerai, — ištarė jis ir dėkingai užmerkė akis.
Jis miegojo kelias minutes — o gal ištisą parą, o gal mėnesį. Kai prabudo, aplink tvyrojo vis dar ta pati blausi šviesa be šešėlių, už lango vis dar lijo lietus. O ant kėdės prie lovos sėdėjo Kolinas, skaitydamas knygą, kurią Danvortis padovanojo jam Kalėdoms, ir kažką žiaumodamas. Vadinasi, laiko negalėjo praeiti labai daug, pagalvojo Danvortis, prisimerkęs nužiūrinėdamas vaikinuką. Kramtomosios gumos atsargos dar neišseko.
— O, puiku. — Kolinas su pokštelėjimu užvertė knygą. — Ta kraupinė seselė pasakė, kad pabūti pas jus galėsiu tik su sąlyga, jei jūsų neprižadinsiui Aš pažadėjau — ir ištesėjau, juk nepažadinau jūsų, ar ne? Juk pasakysite jai, kad pabudote pats? Juk pasakysite?
Jis išsiėmė gumą iš burnos, apžiūrėjo ir subruko į kišenę.
— Ar jūs ją matėte? Manding, ji buvojau gimusi dar Viduramžiais. Tikra kraupynė, beveik tokia pat, kaip ponia Gadson.
Danvortis prisimerkęs nužiūrinėjo jį. Striukė, į kurios kišenę Kolinas sugrūdo gumą, buvo nauja, žalia, tos žalumos fone pilkas, aplink kaklą apvyniotas šalikas atrodė dar pilkesnis, o ir pats Kolinas su šita apranga atrodė vyresnis, tarsi būtų užaugęs, kol Danvortis miegojo.
Kolinas suraukė antakius.
— Juk čia aš, Kolinas. Ar nebepažįstate manęs?
— Žinoma, aš tave pažįstu. Kodėl tu be kaukės?
Kolinas išsišiepė.
— Nebereikia man jokių kaukių. Kad ir kaip būtų, jūs jau tikrai nebegalite užkrėsti. Gal norite, kad paduočiau akinius?
Danvortis linktelėjo — atsargiai, kad galvos vėl nenusmelktų skausmas.
— Kai prabusdavote anksčiau, manęs nė pažint nepažindavote. — Vaikinukas pasirausė spintelės stalčiuje, ištraukė akinius ir padavė Danvorčiui. — Sirgote tragiškai, visai jau buvo ne kas. Maniau jau, jums šakės. Visą laiką vadinote mane Kivrina.
— Kuri šiandien diena? — paklausė Danvortis.
— Dvylikta, — nekantriai atsakė Kolinas. — To paties jau klausėte manęs šįryt. Nebeprisimenate?
Danvortis užsidėjo akinius.
— Ne.
— Neprisimenate nieko, kas atsitiko?
Puikiai prisimenu, kaip apvyliau Kivriną, pagalvojo jis. Prisimenu, kad pamečiau ją likimo valiai, palikau 1348-uosiuose.
Kolinas prisitraukė kėdę arčiau, knygą pasidėjo ant lovos.
— Seselė ir sakė man, kad neprisiminsite — tai dėl karštinės, — kalbėjo Kolinas. Vis dėlto jo balsas nuskambėjo piktokai, tarsi Danvortis dėl to būtų kaltas. — Ji neįleido manęs jūsų aplankyti ir išvis nieko nenorėjo man sakyti. O tai, manau, visiškai nesąžininga. Riogsai sau laukiamajame, o jie vis dūzgia: eik namo, nieko negali čia nuveikti, o kai tik ko nors paklausi, atsako tik tiek: tuojau ateis gydytojas, o kai ateina gydytojas, ir tas nieko nepasako. Elgiasi su tavim kaip su mažvaikiu. Na, noriu pasakyti, juk anksčiau ar vėliau apie kai kuriuos dalykus vis vien tenka sužinoti, ar ne? Žinote, ką toj i seselė pasakė man šįryt? Išgrūdo mane lauk. Ir dar pasakė: „Ponas Danvortis labai smarkiai sirgo. Nenorėčiau, kad jį nuliūdintum.” Tarsi aš ketinčiau jus liūdinti.
Jis atrodė nuoširdžiai pasipiktinęs, bet tuo pat metu — ir pavargęs, ir lyg kuo susirūpinęs. Danvortis taip ir matė jį, besitrinantį koridoriais, sėdinėjantį priimamajame, laukiantį naujienų. Nieko nuostabaus, kad vaikinukas atrodo vyresnis.
— O štai ponia Gadson — va ką tik — man pasakė, kad privalu sakyti jums tik geras naujienas, nes nuo blogų naujienų jus gali ištikti atkrytis, ir tada jūs mirsite, o aš liksiu dėl to kaltas.
— Kaip suprantu, ponia Gadson vis dar įnirtingai stengiasi įkvėpti visiems narsos, — burbtelėjo Danvortis ir nusišypsojo Kolinui. — Tikriausiai nėra nė menkiausios galimybės, kad virusas pakirstų ir ją?
Kolinas baisiausiai nustebo.
— Na ką jūs, epidemija jau praeina, — pasakė. — Kitą savaitę žadama atšaukti karantiną.
Vadinasi, Merės maldavimai suveikė ir analogai galų gale gauti, pagalvojo Danvortis. Kažin, ar juos spėta gauti laiku, kad dar būtų galima išgelbėti Badrį? Čia pat jam parūpo, kokios galėtų būti tos blogos naujienos, kurias nuo jo norėjo nuslėpti ponia Gadson. Blogas naujienas aš jau girdėjau, pagalvojo jis. Taško rodmenys prarasti, Kivrina nublokšta į 1348-uosius.
— Tada papasakok man geras naujienas, — paprašė jis.
— Na, jau dvi dienos niekas nesusirgo, — atsakė Kolinas. — Ir pagaliau mums atvežė maisto produktų, taigi, dabar jau įmanoma padoriau pavalgyti.
— Kaip matau, tu įsigijai ir naujų drabužių.
Kolinas dirstelėjo į savo žaliąją striukę.
— Tai mamos kalėdinė dovana. Ji atsiuntė man dovanas po…
— Jis nutilo ir suraukė antakius. — Dar ji atsiuntė man kelis vaizdo žaidimus ir lipdukų veidui.
Danvortis pagalvojo, kad ji, ko gero, palaukė, kol epidemija pasibaigs, ir tik tada susiruošė išsiųsti Kolinui dovanas. Kažin, ką apie tai mano Merė?
— Žiūrėkite, — pasakė Kolinas ir atsistojo. — Striukė užsisega automatiškai. Reikia tik paliesti mygtuką, štai šitaip. Taigi, jums jau nebereikės vis priritinti man, kad užsisegiočiau.
Vidun įšiugždėjo sesuo.
— Ar jis jus pažadino? — griežtai paklausė.
— Na, ką sakiau, — burbtelėjo Kolinas. — Visai aš jo nepažadinau, sesele. Sėdėjau taip tyliai, kad net nebūtumėte išgirdusi, kaip perverčiu puslapį.
— Jis manęs nepažadino ir visai nevargina, — patikino Danvortis, užkirsdamas kelią kitam klausimui. — Ir pasakoja man tik geras naujienas.
— Ponui Danvorčiui išvis nereikėtų nieko pasakoti. Jam privalu ilsėtis. — Ji pakabino ant lašelinės skaidraus skysčio talpą. — Ponas Danvortis dar pernelyg silpnas, lankytojams varginti jį — per anksti. — Tai tarusi, ji išgujo Koliną iš palatos.
— Jeigu nuogąstaujate, kad lankytojai jį vargina, kodėl neuždraudžiate poniai Gadson skaityti jam Bibliją? — pasišiaušė Kolinas. — Kas jau kas, o ji susargdintų bet ką. — Jis vis dar stoviniavo tarpduryje, svilindamas seserį piktu žvilgsniu. — Ateisiu rytoj. Gal jums ko nors atnešti?