— Kaip laikosi Badris? — paklausė Danvortis ir pasiruošė išgirsti blogiausia.
— Geriau, — atsakė Kolinas. — Buvojau beveik visai pasveikęs, bet atkrito. Tačiau dabar jam jau kur kas geriau. Jis nori jus pamatyti.
— Ne, — ištarė Danvortis, bet sesuo jau užtrenkė duris.
— Badris nekaltas, — tvirtino Merė, ir, žinoma, Badrio iš tikrųjų negalėjai kaltinti. Dezorientacija — vienas iš ankstyvųjų simptomų. Danvortis prisiminė ir save, nebesugebantį surinkti Endriuso numerio, ponią Piantini, vis klystančią ir klystančią, vis trikdančią varpų ritmą ir vis murmančią sau po nosimi „atleiskite”.
— Atleisk, — tyliai ištarė jis. Badris iš tikrųjų nekaltas. Kaltas tik jis pats. Jis taip nuogąstavo dėl asistento apskaičiavimų, kad savo baime užkrėtė ir Badrį — nuogąstavo taip, kad Badris nutarė pats iš naujo suvesti koordinates.
Kolinas taip ir paliko ant lovos savo knygą. Danvortis prisitraukė ją arčiau. Knyga atrodė neapsakomai sunki, tokia sunki, kad Danvorčio rankos ėmė drebėti, vos pabandžius ją atskleisti, tačiau jis atrėmė knygą į lovos turėklą ir pradėjo sklaidyti puslapius, nors žiūrėdamas tokiu kampu beveik negalėjo įskaityti teksto, kol pagaliau rado tai, ko ieškojo.
Juodoji Mirtis smogė Oksfordui per pačias Kalėdas: universitetai skubiai užsidarinėjo, o visi, kas tik galėjo, išsilakstė po aplinkinius kaimus, drauge su savimi nešdamiesi ir marą. Tie, kurie pabėgti negalėjo, mirė tūkstančiais, aukos buvo tokios skaitlingos, kad „nebeliko kam prižiūrėti valdų, žmonių nepakako netgi laidoti mirusiuosius.” Saujelė išlikusiųjų užsibarikadavo fakultetuose, išsislapstę kibo ieškoti, ką galėtų apkaltinti.
Jis taip ir užmigo su akiniais ant nosies, bet, kai slaugė juos nuėmė, iškart pabudo. Šįsyk tai buvo jaunoji slaugė, Viljamo bičiulė. Ji nusišypsojo Danvorčiui.
— Atleiskite, — atsiprašė, dėdama akinius į stalčių. — Nenorėjau jūsų pažadinti.
Danvortis prisimerkęs įsižiūrėjo į ją.
— Kolinas sakė, kad epidemija jau traukiasi.
— Taip, — patvirtino ji, žvelgdama į ekranus jam už nugaros. — Pavyko nustatyti viruso šaltinį, o tuo pat metu — ir sukurti analogą; ir kaip tik laiku. Tikimybė užsikrėsti jau buvo pasiekusi aštuoniasdešimt penkis procentus, o susirgusiųjų mirtingumo tikimybė siekė trisdešimt du procentus — nepaisant netgi priešvirusinių preparatų ir imuniteto stiprinimo. Ir tai dar nekalbant apie visus nepriteklius, maisto atsargų stygių bei tą aplinkybę, kad atgulė didžioji medicinos personalo dalis. Ir vis vien mirtingumą sumažinti pavyko tik iki devyniolikos procentų, daugelio ligonių būklė vis dar išlieka kritiška.
Ji suspaudė jo riešą ir įsmeigė žvilgsnį į ekraną jam už galvos.
— Temperatūra jums truputį nukrito, — pranešė. — Žinote, jūs — tikras laimės kūdikis. Tiems, kurie spėjo užsikrėsti, analogas nebepadėdavo. Daktarė Arens… — Staiga ji nutilo. Kažin, ką galėjo pasakyti Merė? — pagalvojo Danvortis. Kad aš būtinai nusistagaruosiu? — Jums iš tikrųjų nepaprastai pasisekė, — pakartojo slaugė. — O dabar mėginkite pamiegoti.
Jis užmigo, o kai vėl pabudo, greta lovos jau grėsmingai dunksojo ponia Gadson, su paruošta antpuoliui Biblija.
— „Jis užleis tave visomis ligomis iš Egipto”, — pradėjo ji, vos pastebėjusi, kad jis atmerkė akis. — „O taip pat visas negalias ir visas pragaištis, kol būsi sunaikintas.”
— „Ir būsi tu atiduotas į priešo rankas”, — sumurmėjo Danvortis.
— Ką? — griežtai paklausė ponia Gadson.
— Nieko.
Ji pametė vietą, kur skaičiusi. Vėl kibo sklaidyti puslapius, ieškodama maro ir negandų, surado, pradėjo skaityti:
— „…kadangi Dievas atsiuntė į žemę savo vienatinį Sūnų.”
Dievas tikrai nebūtų Jo siuntęs, jei būtų žinojęs, kas atsitiks, pagalvojo Danvortis. Jei būtų žinojęs apie Erodą ir nekaltųjų kūdikių skerdynes, ir Getsemanę.
— Paskaitykite man iš Evangelijos pagal Matą, — paprašė jis. — 26 skyrius, 39 eilutė.
Ponia Gadson, rodos, suirzo, bet pasklaidė puslapius ir surado Evangeliją pagal Matą.
— „Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, teaplenkia mane ši taurė.”
Dievas net nežinojo, kur atsidūrė Jo Sūnus, galvojo Danvortis. Jis išsiuntė savo vienatinį Sūnų į pasaulį, bet iškilo kažkokių nesklandumų, Jam nepavyko nustatyti taško, kažkas išjungė tinklą, ir Jis nebegalėjo išgelbėti savo Sūnaus, o žmonės šį suėmė ir vainikavo erškėčių vainiku, ir galiausiai prikalė prie kryžiaus.
— 27 skyrius, — ištarė jis. — 46 eilutė.
Ponia Gadson papūtė lūpą ir pervertė puslapį.
— Nemanau, kad kaip tik šios Evangelijos ištraukos tinkamos dabar…
— Skaitykite, — paragino jis.
— „O apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eli, Eli, lema sabachtani? Tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?”
Kivrina juk tikrai nesusigaudys, kas galėjo atsitikti. Pamanys, kad atėjo ne į tą vietą ar ne tuo metu, kad maro sumaištyje kažkaip suklydo skaičiuodama dienas, kad kažkas atsitiko pačiam plyšiui. Pamanys, kad jie ją apleido.
— Na? — tarstelėjo ponia Gadson. — Daugiau prašymų bus?
— Ne.
Ponia Gadson vėl atsivertė Senąjį Testamentą.
— „Nes jie kris nuo kardo, nuo bado ir nuo maro, — skaitė ji. — Tas, kursai yra toli, žus nuo maro.”
Nepaisant nieko, Danvortis vis dėlto užmigo, o kai pabudo, begalinė popietė buvo jau pasibaigusi. Tiesa, vis dar lijo, bet palatoje jau tįso šešėliai, varpai mušė ketvirtą valandą. Viljamo bičiulė padėjo Danvorčiui nueiti į tualetą. Knyga nuo lovos buvo dingusi, ir Danvorčiui dingtelėjo, kad Kolinas galbūt vėl buvo atėjęs, tik jis to nebeprisimena, bet kai slaugė atidarė spintelės dureles išimti jo šlepečių, jis išvydo knygą ten. Paprašė slaugės kilstelėti lovą, kad galėtų atsisėsti, o kai ji išėjo, užsidėjo akinius ir atsivertė knygą.
Maras plėtėsi be jokios tvarkos ir taip nuožmiai, kad ano meto žmonės neįstengė patikėti, jog tai — tik natūralių priežasčių sukelta liga. Jie kaltino raupsuotuosius, senas moteris ar pamišėlius užnuodijus ar prakeikus šulinius. Bet koks atklydęs nepažįstamasis buvo tučtuojau įtariamas. Sasekse akmenimis mirtinai užmėtyti du keliautojai. Jorko grafystėje ant laužo sudeginta jauna moteris.
— Ak štai kur ji! — šūktelėjo Kolinas, žengdamas į palatą. — O aš jau maniau, kad būsiu ją pametęs.
Jis vilkėjo naująją žalią striukę ir buvo kiaurai šlapias.
— Ponia Teilor paprašė nunešti rankinių varpelių dėžes į Šventosios Reformacijos bažnyčią, o lietus kliokia kaip iš kiauro vamzdžio, — pasiaiškino vaikinukas.
Išgirdus ponios Teilor pavardę, Danvorčiui akmuo nuo širdies nusirito. Tik dabar jis susizgribo taip ir nepaklausęs nė apie vieną iš sulaikytųjų, baimindamasis, kad tada ir tektų išgirsti blogų naujienų.
— Vadinasi, ponia Teilor pasveiko?
Kolinas palietė striukės apačią, ir ši automatiškai atsilapojo, į visas puses pažerdama fontaną purslų.
— Taip. Penkioliktąjąjie ketina surengti rankinių varpelių koncertą Šventosios Reformacijos bažnyčioje. — Jis pasilenkė, norėdamas pamatyti, apie ką skaito Danvortis.
Šis užvertė knygą ir grąžino vaikinukui.
— O kaip laikosi kiti varpininkai? Kaip ponia Piantini?
Kolinas sulinksėjo.
— Ji vis dar ligoninėje. Dabar tokia liesa, kad nė už ką nepažintumėte. — Jis atsivertė knygą. — Juk jūs skaitėte apie Juodąją Mirtį, ar ne?