— Taip, — atsakė Danvortis. — O ponas Finčas išvengė viruso, tiesa?
— Taip. Jis ir pavaduoja ponią Piantini — atlieka tenoro partiją. Bet jis labai nusiminęs. Siuntinyje iš Londono išvis nebuvo tualetinio popieriaus, o jis sako, kad atsargų beveik išvis nebeliko. Dėl to buvo smarkokai susiniovęs su Rakštimi Subinėj. — Jis padėjo knygą ant lovos. — Kas dabar bus tai jūsų mergaitei?
— Nežinau, — atsakė Danvortis.
— Ar jūs dar galite ko nors imtis, kad ją iš ten ištrauktumėte?
— Ne.
— Juodoji Mirtis buvo siaubinga, — kalbėjo Kolinas. — Išmirė tiek žmonių, kad lavonų niekas nė nebelaidojo. Nebebuvo kam. Juos tiesiog palikdavo gulėti didžiulėmis krūvomis.
— Aš nebegaliu iki jos prisikasti, Kolinai. Kai Gilkraistas išjungė tinklą praradome visus taško nustatymo rodmenis.
— Žinau, bet gal dar ką nors galime padaryti?
— Ne.
— Bet…
— Ketinu pasikalbėti su jūsų gydytoju apie būtinybę riboti lankytojų kiekį, — griežtai pareiškė slaugė, timptelėdama Koliną už striukės apykaklės.
— Tuomet pradėkite nuo ponios Gadson, — pasakė Danvortis.
— Ir pasakykite Merei, kad noriu ją pamatyti.
Merė taip ir neatėjo, užtat atėjo Montoja — akivaizdžiai tiesiai iš radimvietės. Ji buvo išsidumblinusi iki kelių, tamsūs garbanoti jos plaukai papilkėję nuo to paties purvo. Drauge su ja į palatą įsmuko ir Kolinas, žalioji jo striukė buvo stropiai apdrabstyta purvais.
— Teko prasmukti, kai ji buvo nusisukusi, — pranešė Kolinas.
Montoja neteko nemažai svorio. Jos rankos ant lovos rėmo atrodė visiškai liesos, laikrodis laisvai kabalavo ant riešo.
— Kaip jaučiatės? — paklausė ji.
— Geriau, — pamelavo jis, žiūrėdamas įjos rankas. Panagės buvo prilindusios purvo. — O jūs?
— Geriau, — atsakė ji.
Vos ją išleido iš ligoninės, tikriausiai ji nuskubėjo tiesiai kasinėti — ieškoti įrašinėjimo prietaisėlio. O štai dabar atėjo tiesiog čionai.
— Ji mirusi, tiesa? — paklausė jis.
Ji įsikibo lovos rėmo, paskui jį paleido.
— Taip.
Vis dėlto Kivrina bent jau nukeliavo ten, kur ir ketinta. Vietos koordinatės pasislinko vos per kelis kilometrus ar kelis metrus, tad ji sugebėjo išeiti į Oksfordo-Bato kelią, surado Skendgeitą. Ten ir numirė — tapo auka gripo, kuriuo užsikrėtė dar prieš iškeliaudama. O gal mirė badu, praslinkus marui. O gal ją pribaigė neviltis. Ji mirusi jau septynis šimtus metų.
— Vadinasi, radote jį, — pasakė jis — tai nebuvo klausimas.
— Ką ji turėjo rasti? — paklausė Kolinas.
— Kivrinos įrašinėjimo prietaisėlį.
— Ne, — atsakė Montoja.
Vis tik Danvortis nepajuto jokio palengvėjimo.
— Tuomet dar rasite, — ištarė jis.
Jos rankos, įsikibusios lovos turėklo, vos vos virpėjo.
— Kivrina pati prašė būtinai jį surasti, — pasakė ji. — Tą pačią dieną, kai iškeliavo. Tai ji ir pasiūlė, kad prietaisas turėtų atrodyti kaip kaulo atskala — tam, kad išliktų, net jei neišgyventų ji pati. „Ponas Danvortis be reikalo nuogąstauja, — sakė ji, — bet, jei įvyktų kas nors negero, aš pasistengsiu būti palaidota šventoriuje, kad jums… — Ji užsikirto. — …kad jums netektų išrausioti pusės Anglijos”.
Danvortis užsimerkė.
— Bet jūs juk nežinote, ar tikrai ji mirusi — ir nežinosite, kol nesurasite prietaisėlio, — prapliupo Kolinas. — Sakėte, kad netgi nesate tikri, kur iš tikrųjų ji pakliuvo. Kaip tada galite tvirtinti, kad ji tikrai mirusi?
— Radimvietėse mes atlikome eksperimentus su laboratorinėmis žiurkėmis. Tam, kad užsikrėstam, patenka praleisti greta viruso vos ketvirtį valandos. Tuo tarpu Kivrina tiesiogiai lietėsi prie kapo daugiau nei tris valandas. Taigi, tikimybė, kad ji užsikrėtė virusu, — septyniasdešimt penki procentai, o turint omeny itin ribotas keturioliktojo amžiaus medicinos galimybes, jai beveik neabejotinai išsivystė komplikacijos.
Ribotų galimybių medicina… Keturioliktame amžiuje žmonės gydyti dėlėmis ir strichninu, o apie bakterijų sterilizaciją ar kamienines ląsteles niekas nė girdėti nebuvo girdėjęs. Vietiniai šundaktariai nebent apkrovė ją purvinais neaiškios kilmės šutekliais, galbūt gydė maldomis, o gal nuleidinėjo kraują iš venų. „Gydytojai nuleisdavo jiems kraują, — bylojo Gilkraisto knyga, — bet daugelis vis vien mirdavo”.
— Be antivirusinių preparatų, — kalbėjo Montoja, — mirtingumas nuo šio viruso siekia keturiasdešimt devynis procentus. Pasak tikimybių teorijos…
— Tikimybių teorija, — su kartėliu ištarė Danvortis. — Ar ir šituos skaičius iš galaižin kur ištraukė Gilkraistas?
Montoja dirstelėjo į Koliną ir suraukė antakius.
— Tikimybė, kad Kivrina užsikrėtė virusu, siekia septyniasdešimt penkis procentus, be to, ji tikriausiai susidūrė su sergančiais maru, ši tikimybė — šešiasdešimt aštuoni procentai. Tikimybė užsikrėsti buboniniu maru, tiesiogiai su juo susidūrus, — devyniasdešimt vienas procentas, o mirtingumo nuo maro procentas…
— Maru ji neužsikrėtė, — užginčijo Danvortis. — Nuo maro ji buvo paskiepyta. Nejaugi daktarė Arens arba Gilkraistas šito jums nepasakė?
Montoja dar kartą dirstelėjo į Koliną.
— Jie man uždraudė jam tai sakyti, — gindamasis pareiškė Kolinas.
— Ko man nevalia sakyti? Ar Gilkraistas susirgo? — Danvortis prisiminė, kaip žiūrėjo į ekranus, o paskui susmuko tiesiai Gilkraistui į glėbį. Nejaugi tada, krisdamas, ir būsiu jį užkrėtęs? — šmėkštelėjo mintis.
Montoja pasakė:
— Ponas Gilkraistas prieš tris dienas mirė nuo gripo.
Danvortis žiūrėjo į Koliną.
— Ko dar jie liepė man nesakyti? — primygtinai paklausė. — Kas dar numirė, kol aš sirgau?
Montoja kilstelėjo ranką, tarsi dar mėgindama sutrukdyti Kolinui prasižioti, bet šaukštai popiet.
— Tetulė Merė, — pasakė Kolinas.
Pabėgo Maisrė. Mudu su Rošu visur jos išieškojome baimindamiesi, kad bus susirgusi ir nušliaužusi į kokį užkaborį, tačiau prievaizdas pasakė matęs ją — kaip tik kasė kapą Valthefui, kai ji prašvilpė pro jį iš dingo miške. Ji jojo Agnesės poniu.
Reikia manyti, ji tik dar plačiau paskleis marą, o gal tenusigaus iki artimiausio kaimo, kur žmonės jau serga. Maras jau supa mus iš visų pusių. Varpai gaudžia taip, lyg kviestų mišparų, bet aidi neritmingai, tarsi varpininkai būtų staiga kuoktelėję. Neįmanoma suskaičiuoti dūžių: nebeatskirsi, kada skambina devynis, o kada — tris kartus. Du Koursio varpai šįryt sugaudė vieninteliu dūžiu. Kažin, ar apie kūdikio mirtį praneša? O gal apie vienos iš tų čiauškučių mergaičių?
Rozemundą vis dar guli be sąmonės, jos pulsas visiškai silpnas. Agnesė be paliovos rėkia, spardosi ir grumiasi, karštinės kamuojama. Vis šaukia mane ateiti, bet neleidžia net prisiartinti prie jos. Kai tik pamėginu ją kalbinti, pašėlsta spardytis ir klykti, lyg įniršio priepuolio apimta.
Elivysa baigia visai nusigaluoti, stengdamasi slaugyti ir Agnesę, ir ledi Imeiną, kuri, vos išvydusi mane, kaukia: „Nelaboji!”; šįryt, kad kiek, būtų įstačiusi man mėlynę po akimi. Vienintelis, kuris leidžia man prisiartinti, yra dvasininkas — šitam jau išvis niekas neberūpi. Netikiu, kad jis išgyventų iki vakaro. Nuo jo sklinda tokia klaiki smarvė, kad turėjome pernešti jį į tolimiausią menės galą. Jo bubonas ir vėl supūliavo.