(Pauzė)
Gunis, antrasis prievaizdo sūnus.
Toji moteris su skrofuliozės randais ant kaklo.
Maisrės tėvas.
Berniukas, patarnaudavęs Rošui prie altoriaus, — Kobas.
(Pauzė)
Ledi Imeinos būklė visai prasta. Rošas norėjo išklausyti jos išpažintį ir duoti išrišimą, tačiau atlikti išpažintį ji griežtai atsisakė.
— Mirties akivaizdoje tu privalai susitaikyti su Dievu, — įkalbinėjo ją Rošas.
Bet ji tik nusigręžė į sieną ir pareiškė:
— Jis ir yra dėl viso šito kaltas.
(Pauzė)
Sergančiųjų — jau trisdešimt vienas. Daugiau nei septyniasdešimt penki procentai visų kaimo gyventojų. Rošas šįryt pašventino dalį pievos, kadangi šventoriuje jau beveik nebeliko vietos naujiems kapams.
Maisrė taip ir nesugrįžo. Tikriausiai miega įsitaisiusi aukštame krėsle kokiame nors dvare, kurio gyventojai išsilakstė, o kai visa šitai baigsis, ji dar ims ir taps kurios nors senos ir garbingos giminės pramote.
Štai iš kur visos mūsų laikų negerovės, pone Danvorti: mūsų visuomenės protėviai — Maisrė, vyskupo pasiuntinys ir seras Bloetas. O visi tie, kurie niekur nebėgo, kurie bandė padėti sergantiesiems — kad ir tokie kaip Rošas — patys užsikrėtė maru ir išmirė.
(Pauzė)
Ledi Imeina guli be sąmonės, o Rošas atlieka jai paskutinio patepimo apeigas. Liepiau jam tai padaryti.
— Juk tai tik liga kalbėjo jos lūpomis, — tikinau jį aš. — Jos siela anaiptol nenusigręžė nuo Dievo. — Kalbėjau taip, nors ir žinojau, kad tai netiesa, kad ji tikriausiai nenusipelnė jokio atleidimo, tačiau to, kas ją ištiko — irgi nenusipelnė: užnuodytas jos kūnas pūva bežiūrint, tad aš, pati kaltindama ją vargu ar galiu dar ir smerkti už tai, kad ji apkaltino Dievą. Niekas nėra dėl to kaltas. Tai tik liga.
Apeiginio vyno atsargos baigėsi, nebeliko ir alyvų aliejaus. Rošui tenka naudoti valgio gaminimui skirtą aliejų iš virtuvės. Jis apkartęs ir dvokia. Tose vietose, kur Rošas paliečia Imeinos smilkinius ir delnus, jos odoje lieka juodos dėmės.
Tai tik liga.
(Pauzė)
Agnesei pablogėjo. Šiurpu žiūrėti, kaip ji guli dvėsuodama visai taip, kaip ir jos šunytis, ir klykia:
— Pasakykite Kivrinai, kad ateitų manęs pasiimti! Man čia nepatinka!
Šito nebeištveria net Rošas.
— Už ką Dievas šitaip mus baudžia? — klausia jis manęs.
— Jis mūsų nebaudžia. Tai tik liga, — kartoju aš, bet tai — anaiptol ne atsakymas, ir jis tai supranta.
Visa Europa tai žino, žino ir Bažnyčia. Ji dar kelis šimtmečius visaip kraipys uodegą mėgindama išsisukinėti, tačiau esminio fakto niekaip negalės paneigti: Jis leido, kad šitaip atsitiktų. Ir Jis neatėjo nieko gelbėti.
(Pauzė)
Nebeskamba varpai. Rošas klausia manęs, ar aš mananti, jog tai ženklas, kad maras praslinko.
— Galbūt Dievas vis dėlto rado būdą mums padėti, — sako jis.
Aš taip nemanau. Turnėjaus bažnyčios vyresnybė išleido įsaką liautis skambinus varpais, kadangi varpų gausmas gąsdino žmones. Galbūt panašų įsaką išsiuntinėjo ir Bato vyskupas.
Varpų gausmas ir iš tikrųjų gąsdino. Tačiau šita tyla — dar blogiau. Tarsi tikrai būtume sulaukę pasaulio pabaigos.
30
Beveik visą tą laiką, kol Danvortis gulėjo ligos patale, Merės jau nebebuvo tarp gyvųjų. Gripas pakirto ją tą pačią dieną, kai pagaliau atvyko analogai. Beveik iš kartojai išsivystė plaučių uždegimas ir jau antrąją ligos dieną sustojo širdis. Kaip tik sausio šeštąją. Per Tris Karalius.
— Reikėjo pasakyti man, — papriekaištavo Danvortis.
— Aš ir sakiau! — pasišiaušė Kolinas. — Nejaugi nebeprisimenate?
Jis visiškai nieko neprisiminė, neužjuto jokio pavojaus signalo netgi tada, kai ponia Gadson be jokių kliūčių pradėjo lankytis jo palatoje, net tada, kai Kolinas pasiguodė: „Jie nieko nenori tau sakyti.” Jam net nepasirodė keista, kad ji neatskuba jo aplankyti.
— Aš jums pranešiau iš karto, kai tik ji susirgo, — kalbėjo Kolinas. — Ir, žinoma, pranešiau, kad ji mirė. Bet jūs pats buvote taip pasiligojęs, kad jums niekas nerūpėjo.
Danvortis įsivaizdavo Koliną, trypčiojantį už jos palatos durų ir laukiantį naujienų, o paskui atskubantį čionai, stovintį prie lovos, bandantį jam pasakyti.
— Atleisk, Kolinai.
— Juk jūs nieko negalėjote padaryti, pats sunkiai sirgote, — pasakė Kolinas. — Jūs dėl nieko nekaltas.
Lygiai tą pat Danvortis tvirtino poniai Teilor, bet ji nepatikėjo juo — lygiai taip, kaip dabar ir jis pats nepatikėjo Kolinu. Ko gero, vaikinukas ir pats netikėjo tuo, ką sakė.
— Viskas buvo visai neblogai, — patikino Kolinas. — Visi man buvo labai geri, visi, išskyrus Seserį. Ji neleido man jums pasakyti net tada, kai pradėjote sveikti. Bet visi kiti buvo tikrai mieli, na, išskyrus dar Rakštį Subinėj. Ji vis lindo prie manęs su tomis ištraukomis iš Šventojo Rašto, vis skaitė, kaip Dievas baudžia nusidėjėlius ir panašiai. Ponas Finčas paskambino mano mamai, bet ji negalėjo atvažiuoti, tad laidotuvėmis pasirūpino jis. Buvo tikrai labai geras. Kaip ir amerikiečiai. Jie vis vaišindavo mane saldumynais.
— Atleisk, — sakė jam Danvortis tada, o paskui, kai Kolinas išėjo, anos prieštvaninės seselės išprašytas, pakartojo dar sykį:
— Atleisk.
Po to Kolinas nebesugrįžo, ir Danvortis nenutuokė, ar seselė sugebėjo patikimai užtverti kelią į ligoninę, ar vis dėlto vaikinukas, nepaisant to, ką sakė pats, taip ir neatleido jam.
Juk jis apleido Koliną, nugrimzdęs į kliedesį, paliko jį likimo valiai — likimo ir dar ponios Gadson, seselių bei gydytojų, kurie nieko nenorėjo jam sakyti. Jis iškeliavo ten, kur su juo neįmanoma buvo užmegzti ryšio — buvo toks pat nepasiekiamas kaip ir Besingeimas, traukiantis lašišas kažkokioje Škotijos upėje. Kad ir ką sakytų, Kolinas tikriausiai manė, kad, jei būtų iš tikrųjų norėjęs, Danvortis, nepaisydamas jokių ligų, vis vien būtų įstengęs jam padėti.
— Jūs irgi manote, kad Kivrina mirusi, tiesa? — klausėjo Kolinas, kai išėjo Montoja. — Manote taip pat, kaip ir ponia Montoja, ar ne?
— Bijau, kad taip.
— Bet jūs pats sakėte, kad susirgti maru ji tikrai negalėjo. O kas, jeigu ji vis dėlto nemirė? Kas, jeigu ji tiesiog dabar budi susitikimo vietoje, laukia jūsų?
— Ji užsikrėtė gripu, Kolinai.
— Jūs irgi užsikrėtėte gripu — bet nenumirėte. Taigi, gali būti, kad nenumirė ir ji. Manau, jums reikėtų susitikti su Badriu ir išklausinėti — galbūt jis gali ką nors pasiūlyti. Tarkime, vėl įjungti tą mechanizmą ar ką panašaus.
— Tu nesupranti, — bandė aiškinti Danvortis. — Tas mechanizmas — tai ne koks kišeninis žibintuvėlis: paspaudei mygtuką ir įsijungė. Taško rodmenų nebeįmanoma atkurti.
— Tuomet gal jis gali padaryti viską iš naujo? Na, kad ir užprogramuoti naują perkėlimo tašką. Į tą patį laiką.
Į tą patį laiką. Netgi tuomet, kai visos koordinatės žinomos, perkėlimo užprogramavimui prireikia kelių dienų. O Badris juk net nežino koordinačių. Tik datą. Remdamasis ta data, jis gali „sukurti” naują koordinačių tinklą — su sąlyga, jei vietos parametrai išliko tie patys, jei karštinės apimtas Badris drauge su visa kuo neištrynė ir šių duomenų, pagaliau — jei paradoksas išvis leistų antrą perkėlimą į tą patį tašką.
Tačiau viso to juk nepaaiškinsi Kolinui, kaip nepaaiškinsi ir to, kad Kivrina, kartą pasigavusi gripą, vargu ar galėjo išgyventi amžiuje, kuriame populiariausias gydymo būdas — nuleisti ligoniui kraują.