Ji sukiojo sunkų žiedą ant piršto. Gavynas vėl atsisėdo, nusibraukė nuo kelnių apačios prikibusius vikšrius, vėl apsiavė batą ir dar kažką pasakė. Elivysa pasuko galvą; jos veidą slėpė šešėlis, tad Kivrina neįžiūrėjo jos išraiškos, užtat Gavyno veidą matė aiškiai.
Lygiai taip pat jį gali matyti ir bet kuris kitas, esantis menėje, dingtelėjo Kivrinai; ji paskubomis apsidairė, norėdama įsitikinti, ar be jos porelę dar kas nors stebi. Imeina vis dar guodėsi kapelionui ir neatrodė, kad jai rūpėtų kas nors kita, tačiau sero Bloeto sesuo stebėjo labai įdėmiai, piktai suspaudusi lūpas, iš kitos ugniavietės pusės taip pat atidžiai žvalgėsi ir pats Bloetas bei kiti vyrai.
Kivrina vylėsi, kad galbūt dar šią naktį jai pasitaikysianti proga persimesti keliais žodžiais su Gavynu, bet kai aplinkui šitiek pastabių akių, tai vargu bau įmanoma. Sugaudė varpas; Elivysa krūptelėjo ir dirstelėjo į duris.
— Tai velnio laidotuvių varpas, — tykiai ištarė kapelionas, ir net vaikai pertraukė žaidimus ir sukluso.
Kai kuriuose kaimuose varpais buvo skambinama po dūžį už kiekvienus metus nuo Kristaus gimimo. Bet dažniausiai varpai paprasčiausiai pradėdavo gausti, likus valandai iki vidurnakčio. Kivrina smarkiai abejojo, ar tėvas Rošas, o gal net ir kapelionas, moka skaičiuoti tiek, kad galėtų suskambinti tikslų metų skaičių, bet pati nejučia pradėjo skaičiuoti dūžius.
Atėjo trys tarnai, nešini malkomis ir prakurais, jie užkūrė naują laužą ugniavietėje. Plykstelėjo skaisčios liepsnos, ant sienų ėmė šokti didžiuliai, iškraipyti šešėliai. Agnesė kaipmat ėmė strykčioti rodydama pirštu, vienas sero Bloeto sūnėnų sudėjo rankas taip, kad ant sienos pasirodė zuikio galvos šešėlis.
Ponas Latimeras buvo sakęs, kad Viduramžiais žmonės įdėmiai apžiūrinėja Kūčių pliauskos metamus šešėlius ir pagal juos spėja ateitį. Kažin, mąstė Kivrina, kokia ateitis laukia jų visų dabar, kai lordas Gijomas įklimpęs į kažkokią bėdą, užtraukusią pavojų visai jo šeimai.
Karalius paprastai konfiskuodavo nuteistų nusikaltėlių žemes ir visą turtą. Tad šeima gali būti priversta persikelti gyventi į Prancūziją, o gal priimti sero Bloeto mielaširdingą labdarą ir kęsti užgaulias prievaizdo žmonos pastabas.
O gal lordas Gijomas šiąnakt pat grįš namo su geromis žiniomis ir sakalu Agnesei dovanų? Galbūt nuo šiol visi jie gyvens ilgai ir laimingai? Visi, išskyrus Elivysą. Ir Rozemundą. Kokia lemtis laukia jos?
Juk visa tai jau kadai įvyko, su nuostaba pagalvojo Kivrina. Nuosprendis jau įsitesėjo, lordas Gijomas jau grįžo namo ir sužinojo visą tiesą apie Gavynąir Elivysą. Rozemundą jau atiduota į sero Bloeto rankas. Agnesė jau užaugusi ir ištekėjusi — ir mirusi gimdydama, o gal nuo kraujo užkrėtimo, o gal nuo choleros ar plaučių uždegimo…
Visi jie jau seniai mirę, galvojo Kivrina, bet niekaip neįstengė prisiversti tuo patikėti. Visi jie mirę daugiau nei prieš septynis šimtus metų.
— Žiūrėkite! — sukliegė Agnesė. — Rozemundą neturi galvos! — Ji pirštu rodė į iškraipytą šešėlį, kurį ant sienos metė plykstelėjęs ugnies liežuvis. Keistai ištemptas Rozemundos šešėlis baigėsi sulig pečiais.
Vienas raudonplaukių vaikinų nuskubėjo prie Agnesės.
— Aš irgi nebeturiu galvos! — sušuko jis ir ėmė strykčioti ant pirštų galiukų, kad šešėlio pavidalas pasikeistų.
— Tu neturi galvos, Rozemundą, — patenkinta pareiškė Agnesė. — Kitais metais tu mirsi!
— Nekalbėk tokių dalykų, — sudraudė ją Elivysa, žengdama artyn. Visi sužiuro į jas.
— Kivrina turi galvą, — čiauškėjo Agnesė. — Ir aš turiu galvą. O vargšė Rozemundą galvos neturi!
Elivysa pastvėrė Agnesę už abiejų rankų.
— Tai tik kvaili žaidimai, — pasakė. — Nekalbėk tokių dalykų.
— Šešėlis… — suniurzgė Agnesė — atrodė, tuoj tuoj pravirks.
— Atsisėsk prie ledi Katerinos ir patylėk, — paliepė Elivysa. Ji atvedė mergytę prie Kivrinos ir beveik stumte nustūmė ant suolo. — Pernelyg įsišėlai.
Agnesė susirangė greta Kivrinos, vis dar neapsispręsdama, pravirkti ar ne. Kivrina pametė dūžių skaičių, bet dabar vėl pradėjo skaičiuoti nuo to, ties kuriuo sustojo: keturiasdešimt šeši, keturiasdešimt septyni…
— Noriu savo varpelio, — pareiškė Agnesė, ropšdamasi nuo suolo.
— Negalima, dabar reikia pasėdėti tyliai, — atsakė Kivrina. Ir pasisodino Agnesę ant kelių.
— Papasakok man apie Kalėdas.
— Negaliu, Agnese. Aš neprisimenu.
— Nejaugi neprisimeni bent ko nors, ką galėtum man papasakoti?
Prisimenu viską, ir kuo puikiausiai, galvojo Kivrina. Parduotuvės išpuoštos kaspinais, satino, aksomo ir šilko juostomis, mirguliuoja raudonos, auksinės, mėlynos spalvos, kur kas ryškesnės už mano mėlžole dažytą suknelę, visa kur žaižaruoja šviesos ir skamba muzika. Gaudžia Didysis Tomas ir Magdalenos varpas, aidi kalėdinės giesmės.
Ji prisiminė Karfakso varpus, mėginančius išgauti „Tai nutiko vieną skaidrų vidunaktį” melodiją, senus, nuvargusius, atkakliai skimbčiojančius vamzdinius varpelius kiekvienoje Didžiosios gatvės parduotuvėje. Juk tos kalėdinės giesmės dar net nesukurtos, pagalvojo Kivrina ir ją persmelkė baisus namų ilgesys.
— Noriu skambinti savo varpeliu, — nenustygo Agnesė, ji rangėsi, stengdamasi nusprūsti Kivrinai nuo kelių. — Duokš jį man. — Ji atkišo riešą.
— Užrišiu jį tau ant rankos, jei trupučiuką pagulėsi ant suolo greta manęs, — pasakė Kivrina.
Mergytė vėl verksmingai papūtė lūpą:
— Aš turiu miegoti?
— Ne. Paseksiu tau pasaką, — pasakė Kivrina, nusiimdama varpelį — buvo prisirišusi sau ant riešo, kad nepasimestų. — Kartą… — ištarė ji ir nutilo. Kažin, ar 1320-aisiais pasakos jau prasidėdavo formule „Kartą gyveno”, o ir kokias pasakas tais laikais sekdavo vaikams? Porindavo istorijas apie vilkus ir apie raganas, kurių oda staiga pajuosdavo, pabandžius suteikti paskutinį patepimą?
— Kartą gyveno mergelė, — pradėjo ji iš naujo, rišdama varpelį ant putnaus mergytės riešo. Raudonasis kaspinas jau pradėjo spurti. Ilgai jis tikrai nebetvers, nuolat šitaip užrišinėjamas ir vėl atrišinėjamas. Ji palinko prie mazgo. — Ta mergelė…
— Ar tai ir yra ta mergelė? — paklausė moters balsas.
Kivrina kilstelėjo galvą. Greta jos stovėjo Bloeto sesuo Yvolda, o už jos — ir Imeina. Yvolda įsispitrijo į Kivriną gaižiai suspaudusi lūpas, paskui papurtė galvą.
— Ne, tai tikrai ne Uluriko duktė, — pasakė. — Toji mergelė buvo aukštaūgė ir tamsiaplaukė.
— Tai gal Ferero globotinė? — paklausė Imeina.
— Ne, ji mirusi, — atsakė Yvolda. — Ar tikrai neprisimeni visiškai nieko, kas tu tokia? — paklausė ji Kivrinos.
— Nieko, mano geroji ponia, — atsakė Kivrina, kiek per vėlai prisiminusi, kad dera kukliai nudelbti žvilgsnį į grindis.
— Jai kaukštelėjo per galvą, — įsikišo Agnesė.
— Bet tu prisimeni savo vardą ir moki kalbėti. Ar esi kilusi iš geros šeimos?
— Aš neprisimenu savo šeimos, mano geroji ponia, — atsakė Kivrina, mėgindama nutaisyti kuo nuolankiausią balsą.
Yvolda šniurkštelėjo nosimi.
— Pasiklausius atrodo, tarsi ji būtų iš Vakarų. Ar siuntėte žmogų į Batą, kad pamėgintų ką nors sužinoti?
— Ne, — atsakė Imeina. — Mano sūnaus žmona pageidavo laukti, kol atvyks jis pats. O gal jūs girdėjote kokių žinių iš Oksenfordo?
— Ne, bet žinome, kad ten žmonės labai serga, — atsakė Yvolda.
Prisiartino Rozemundą.
— Na kaip, gal pažįstate ledi Katerinos šeimą, ledi Yvolda? — paklausė ji.