— Nieko nebus, Kolinai, — ištarė Danvortis, staiga pasijutęs pernelyg pavargęs, kad išvis įstengtų ką nors aiškinti. — Man labai gaila.
— Vadinasi, jūs ketinate taip imti ir paprasčiausiai pamesti ją ten? Net nepabandęs sužinoti, ar ji gyva, ar mirusi? Jūs nesiruošiate net pasikalbėti su Badriu?
— Kolinai…
— Juk tetulė Merė tai darė viską, ką galėjo! Ji tikrai nepasidavė!
— Kas čia dedasi? — vidun įgurgždėjo seselė. — Jei nesiliausi be paliovos jaudinęs ligonį, būsiu priversta išprašyti tave lauk.
— Aš šiaip ar taip išeinu, — mestelėjo Kolinas ir iškurnėjo pro duris.
Jis nebesugrįžo nei pavakary, nei vakare, nepasirodė ir kitą rytą.
— Ar pas mane įleidžiami lankytojai? — paklausė Danvortis Viljamo bičiulės slaugės, kai tik prasidėjo jos pamaina.
— Taip, — atsakė ji, apžiūrinėdama ekranus. — Kai kas jau ir laukia prie durų.
Tai buvo ponia Gadson. Ji įžengė su jau atversta Biblija rankose.
— Evangelija pagal Luką, 23 skyrius, 33 eilutė, — pareiškė ji, varstydama Danvortį nuožmiu žvilgsniu. — Jeigu jau jus taip domina nukryžiavimas… „Atėję į vietą, kuri vadinasi „Kaukolė”, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius — vienąjam iš dešinės, antrą iš kairės.”
Jeigu Dievas būtų žinojęs, kur yra Jo Sūnus, jis nė už ką nebūtų leidęs šitaip su juo pasielgti, galvojo Danvortis. Tikrai būtų Jį ištraukęs, būtų atskubėjęs Jo gelbėti.
Juodosios Mirties laikotarpiu žmonės manė, kad Dievas juos apleido. „Kodėl nusisukai nuo mūsų? — bylojo rašytiniai liudijimai.
— Kodėl neatsiliepi į mūsų šauksmus?” Bet juk gali būti ir taip, kad Jis jų šauksmų tiesiog negirdėjo. Galbūt Jis buvo be sąmonės, gal pasiligojęs gulėjo danguje, pats visiškai bejėgis — gal Jis tiesiog negalėjo ateiti pagalbon.
— „Buvo apie šeštą valandą, kai visą kraštą apgaubė tamsa, — skaitė ponia Gadson, — ir buvo tamsu iki devintos valandos, saulės šviesai užgesus…”
Ano meto žmonės tikėjo, kad atėjo pasaulio pabaiga, kad tai — Armagedonas, kad šėtonas galų gale sulaukė triumfo valandos. Šėtonas iš tiesų triumfuoja, pagalvojo Danvortis. Jis uždarė tinklą. Jis pragaišino visus taško rodmenis.
Danvortis pagalvojo apie Gilkraistą. Kažin, ar prieš mirdamas tas dar spėjo suvokti, ko pridirbęs, ar ramiai tysojo be sąmonės, palaimingoje užmarštyje, nė nesuvokdamas, kad nužudė Kivriną?
— „Jėzus nusivedė juos palei Betaniją, — skaitė ponia Gadson, — ir iškėlęs rankas palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų.”
Jis atsiskyrė nuo jų ir buvo paimtas į dangų. Dievas vis dėlto atėjo jo pasiimti, pagalvojo Danvortis. Bet per vėlai. Per vėlai.
Ponia Gadson skaitė toliau, kol atskubėjo Viljamo bičiulė slaugė.
— Poilsio valanda, — gyvai pareiškė ji ir iškrapštė ponią Gadson lauk. Tada pripuolė prie lovos, ištraukė pagalvę Danvorčiui iš po galvos, keliskart smarkiai supurtė.
— Gal atėjo Kolinas? — paklausė Danvortis.
— Nemačiau jo nuo vakar, — atsakė ji, pakišdama pagalvę atgal jam po galva. — O dabar mėginkite pasnausti.
— O ponia Montoja nebuvo atėjusi?
— Vakar — buvo, šiandien — ne. — Ji padavė jam kapsulę ir popierinį puodelį.
— Gal buvo kokių nors laiškų?
— Niekas nieko jums nesiuntė, — atsakė ji ir paėmė iš jo rankų tuščią puodelį. — Pabandykite užmigti.
Jokių žinių. „Pasistengsiu, kad mane palaidotų šventoriuje”, — sakiusi Kivrina Montojai, tačiau maro metais negyvėliai į šventorius nebetilpdavo. Maro aukas laidodavo grioviuose, paskubomis išraustose duobėse. Metė į upes. O į pabaigą ir išvis nebėlaidojo. Tiesiog sukraudavo į krūvas ir padegdavo.
Montoja niekada nebesuras įrašo. O jei ir surastų, ką išgirstų? „Nuėjau prie plyšio, bet jis taip ir neatsivėrė, Kas atsitiko?” Kivrinos balsas išgąstingas, ji šaukia, apimta panikos, priekaištaudama: „Eloi, eloi, kodėl mane apleidai?”
Viljamo draugužė priešpiečiauti įgriozdino jį į kėdę prie stalo. Kai Danvortis baiginėjo doroti džiovintų slyvų kompotą, atėjo Finčas.
— Konservuotų vaisių beveik visiškai nebeturime, — pareiškė jis, rodydamas į Danvorčio padėklą. — Ir tualetinio popieriaus. Netelpa galvoj, kaip reikės pradėti naują semestrą. — Jis atsisėdo lovos kojūgalyje. — Universitetas nusiteikęs pradėti semestrą sausio dvidešimt penktąją, bet aš neįsivaizduoju, kaip reikės suspėti pasiruošti — tai paprasčiausiai neįmanoma. Salvine vis dar tebeturime penkiolika ligonių, visuotinė imunizacija dar vos pradėta, o aš tikrai nesiryžčiau tvirtinti, kad daugiau niekas nebesusirgs.
— O Kolinas? — paklausė Danvortis. — Kaip jis laikosi?
— Gyvas ir sveikas, pone. Tiesa, po daktarės Arens mirties buvo mažumą suniuręs, bet, kai tik sužinojo, kad jūs pradėjote taisytis, išsyk pastebimai pralinksmėjo.
— Norėčiau padėkoti tau, kad jam padėjai, — pasakė Danvortis.
— Kolinas sakė, kad tu pasirūpinai laidotuvėmis.
— O, aš tik džiaugiausi, galėdamas padėti, pone. Na, suprantate, berniukas juk nieko daugiau čia neturi. Net neabejojau, kad dabar, kai pavojus praslinko, nedelsdama atvažiuos jo motina, bet ji pasakė negalinti — esą pernelyg keblu taip staigiai sutvarkyti visus reikalus. Na, bent gėlių puokštę ji atsiuntė išties gražią. Baltųjų lelijų. Apeigas atlikome Baliolo koplyčioje. — Finčas pasijudino, pakeitė padėtį. — Ak, tiesa… kalbant apie koplyčią… leidau Šventosios Reformacijos bažnyčiai surengti ten rankinių varpelių koncertą sausio penkioliktąją. Amerikiečiai varpininkai ketina atlikti Rembo „Kada pagaliau ateis mano Išganytojas”, o Šventosios Reformacijos bažnyčios patalpas užėmė NSA — ten įsikūrė imunizacijos centras. Tikiuosi, jūs neprieštaraujate?
— Ne, — atsakė Danvortis; jis galvojo apie Merę. Kažin, kada ją laidojo? Ar po laidotuvių kas nors skambino varpu?
— Galiu jiems pasakyti, kad jums labiau patiktų, jei koncertą jie rengtų Mergelės Marijos bažnyčioje, — sunerimęs pasiūlė Finčas.
— Ne, jokiu būdu, — paprieštaravo Danvortis. — Tegul sau koncertuoja koplyčioje, ji kuo puikiausiai tam tinka. Akivaizdu, kad tu puikiai darbuojiesi, kol manęs nėra.
— Na, aš stengiuosi, pone. Bet kai aplinkui sukiojasi ponia Gadson, tai anaiptol nelengva. — Jis atsistojo. — Nebenoriu trukdyti jums ilsėtis. Gal norite, kad ką nors jums atneščiau, o gal reikia ką nors nuveikti?
— Ne, — atsakė Danvortis. — Tu nieko negali padaryti.
Finčas jau žengė prie durų, bet nepasiekęs jų stabtelėjo.
— Tikiuosi, priimsite mano užuojautą, pone Danvorti, — nejaukiai susigūžęs ištarė. — Žinau, kokie artimi judu buvote su daktare Arens.
Artimi… — pagalvojo Danvortis, kai Finčas išėjo. Juk aš anaiptol nebuvo artimas. Jis stengėsi prisiminti Merę, palinkusią priėjo, matuojančią jam temperatūrą, neramiai dirsčiojančią į ekranus. Bandė prisiminti ir Koliną, stovintį prie jo lovos su naująja striuke, apsimuturiavusį šaliku ir be paliovos kartojantį: „Tetulė Merė mirė. Mirė. Ar girdite mane?” Tačiau taip ir neišplaukė nė menkiausia prisiminimo užuomina. Tuštuma.
Atėjusi slaugė pakabino naują skysčio talpą ant lašelinės, ir Danvortis kone išsyk nugrimzdo į miego juodumą. O pabudęs netikėtai suprato, kad jaučiasi kur kas geriau.
— Pradėjo veikti imuniteto stiprinimo preparatas, — paaiškino jam slaugė — Viljamo bičiulė. — Ne jums pirmam taip atsitinka. Man pačiai teko matyti, kaip nuo jo stebuklingai išgyja net beviltiški ligoniai.