Ji palydėjo jį į tualetą, o paskui, po priešpiečių, liepė pasivaikščioti koridoriumi.
— Kuo toliau nueisite, tuo geriau, — pasakė ji pritūpusi apauti jo šlepetėmis.
Niekur aš nebenueisiu, pagalvojo jis. Gilkraistas išjungė tinklą.
Slaugė pritvirtino lašelinės talpą jam prie peties, prijungė nešiojamą varikliuką, padėjo Danvorčiui įsirangyti į chalatą.
— Nesijaudinkite, jei dabar jaučiatės prislėgtas, — pridūrė ji, padėdama jam išlipti iš lovos. — Depresija — dažnas reiškinys sveikstant po gripo. Kai tik atsikurs cheminė jūsų organizmo pusiausvyra, išsisklaidys ir slogi nuotaika.
Ji išlydėjo jį į koridorių.
— Galbūt norėsite aplankyti ką nors iš savo draugų, — pasakė.
— Palatoje koridoriaus gale yra du ligoniai iš Baliolo. Ponia Piantini guli ketvirtojoje lovoje. Jai tikrai būtų neprošal mažumą prasiblaškyti.
— Ar ponas Latimeras… — prasižiojo klausti Danvortis ir užsikirto. — Ar ponas Latimeras vis dar gydosi?
— Taip, — atsakė slaugė; išjos balso Danvortis suprato, kad Latimeras taip ir neatsigavo po širdies smūgio. — Jis štai anoje palatoje, antros durys.
Danvortis nukėblino koridoriumi į Latimero palatą. Po to, kai Latimeras susirgo, Danvortis jo taip nė karto ir neaplankė. Iš pradžių reikėjo laukti Endriuso skambučio, paskui ligoninėje pasibaigė apsauginės aprangos atsargos. Merė jam buvo sakiusi, kad Latimerą ištiko viso kūno paralyžius, kad jis visiškai į nieką nebereaguoja.
Danvortis stumtelėjo palatos duris. Latimeras gulėjo prie šonų ištiestomis rankomis, viena buvo vos vos sulenkta, kad laikytųsi kabės ir lašelinė. Jo nosis ir burna buvo prikaišiota vamzdelių, optinio pluošto kabeliai nuo galvos ir krūtinės driekėsi prie kabančių virš lovos ekranų. Laidų raizginys dengė pusę jo veido, bet neatrodė, kad Latimerą tai bent kiek vargintų.
— Latimerai… — ištarė Danvortis. Jis įėjo vidun ir atsistojo prie lovos.
Jokio ženklo, kad Latimeras būtų jį išgirdęs. Akys dėbsojo plačiai atmerktos, tačiau nė nekrustelėjo garso kryptimi, laidelių raizginio slepiamo veido išraiška nė trupučio nepasikeitė. Latimeras atrodė susitelkęs į save ir kažin kur nutolęs, tarsi iš paskutiniųjų stengtųsi prisiminti sudėtingą Čoserio eilutę.
— Pone Latimerai! — jau garsiau ištarė Danvortis ir dirstelėjo į ekranus. Šiuose irgi ničniekas nepasikeitė.
Jis juk nieko nežino, pagalvojo Danvortis. Viena ranka jis pasirėmė į kėdės atlošą.
— Juk net nenutuoki, kas atsitiko, ar ne? — prašneko jis. — Numirė Merė. O Kivrina nublokšta į 1348-uosius. — Kalbėdamas jis žvelgė į ekranus. — O tu nieko apie tai nežinai. Gilkraistas išjungė tinklą.
Vaizdas ekranuose liko toks, koks buvęs. Švytintis taškas displėjuose ramiai brėžė vienodas, stabilias linijas.
— Judu su Gilkraisto išgrūdote ją tiesiai į Juodąją Mirtį! — užriko Danvortis. — O tu štai drybsai sau patenkintas… — Jis nutilo ir susmuko į kėdę.
„Bandžiau pasakyti jums, kad mirė tetulė Merė, — sakė jam Kolinas, — bet jūs nesupratote: pernelyg sunkiai sirgote”. Kolinas tikrai stengėsi jam tai pranešti, bet jis tysojo taip pat, kaip štai Latimeras — niekuo nesirūpindamas, abejingas visam pasauliui.
Juk Kolinas niekada man neatleis, pagalvojo jis. Kaip neatleis ir savo motinai už tai, kad neatvyko į laidotuves. Ką ten sakė Finčas? Kad jai nepavykę taip staigiai susiruošti? Jis pagalvojo apie Koliną, vienui vieną per laidotuves, žvelgiantį į motinos atsiųstas lelijas, paliktą ponios Gadson ir varpininkų malonei.
„Mama negalėjo atvažiuoti”, — tvirtino Kolinas, bet pats netikėjo tuo, ką sako. Savaime aišku, būtų galėjusi — jei tik būtų iš tikrųjų norėjusi.
Jis niekada man neatleis, galvojo Danvortis. Kaip ir Kivrina. Ji vyresnė už Koliną, ji apsvarstys visas įmanomas pateisinančias aplinkybes, galbūt perpras net ir tikrąją. Tačiau, palikta tarp galaižin kokių galvažudžių ir vagių, pačiame maro siautulyje, širdies gilumoje ji nė už ką nepatikės, kad aš niekaip negalėjau atskubėti jos išgelbėti. Jei tik iš tikrųjų būčiau norėjęs.
Danvortis vargingai atsistojo, remdamasis į kėdės sėdynę bei atkaltę, stengdamasis nežiūrėti nei į Latimerą, nei į ekranus, ir nusliūkino atgal į koridorių. Prie sienos stovėjo ratukiniai neštuvai; Danvortis valandėlei atsirėmė įjuos.
Iš palatos išniro ponia Gadson.
— Ak štai kur jūs, pone Danvorti, — iškart prapliupo ji. — O aš kaip tik ėjau jums paskaityti. — Ji atsivertė Bibliją. — Ar jums jau galima keltis?
— Taip, — atsakė jis.
— Ką gi, privalau pasakyti — džiaugiuosi, kad pagaliau pradėjote sveikti. Kol sirgote, viskas čia galutinai subyrėjo.
— Taip, — pasakė jis.
— Turėtumėte kuo skubiau pasikalbėti su tuo ponu Finču. Jis leidžia tiems amerikiečiams repetuoti savo varpų koncertus ištisas valandas, ir dieną, ir naktį, o kai pabandžiau dėl to pasiskųsti, atrėžė man iš tikrųjų grubiai. Maža to, mano Viliui jis skyrė slaugyti ligonius! Slaugyti ligonius! Nors puikiai žino, kad mano Vilis visą laiką buvo liguistas — truputį kas, ir tuojau suserga. Tikras stebuklas, kad dar anksčiau čia jo nepakirto koks nors virusas.
Be jokios abejonės, tai tikras stebuklas, pagalvojo Danvortis. Jei prisiminsime, su kokia daugybe jaunų moterų, tikėtina — viruso nešiotojų, jis spėjo artimai pabendrauti per epidemiją… Kažin, ką pasakytų tikimybių teorija apie jo galimybes likti sveikam kaip ridikas?
— O tasai ponas Finčas dar skirtajam slaugyti ligonius! — nerimo ponia Gadson. — Savaime aišku, aš to neleidau. „Nieku gyvu nesutiksiu, kad jūs šitaip neatsakingai stumtumėte mano Vilio sveikatą į pavojų”, — štai ką jam pasakiau. Ir dar pasakiau, kad neketinu ramiai stovėti ir spoksoti, kai mano vaikui gresia mirtinas pavojus.
Mirtinas pavojus.
— Man reikia aplankyti ponią Piantini, — pasakė Danvortis.
— O jums reikėtų kuo skubiau gulti atgal į lovą. Atrodote siaubingai. — Ji krestelėjo Biblijąjam po nosimi. — Ką jie čia sau galvoja? Tai bent ligoninė, jokios tvarkos! Ligoniai, užuot ramiai gulėję, valkiojasi, kur širdis geidžia! Jūs būtinai atkrisite ir numirsite — o tada jau nekaltinkite nieko kito, tik save patį!
— Ne, — atsakė Danvortis, pastūmė palatos duris ir įėjo vidun.
Jis tikėjosi, kad palata bus beveik tuščia, kad dauguma ligonių jau išleisti namo — tačiau beveik visos lovos buvo užimtos. Dauguma ligonių sėdėjo, skaitė ar žiūrėjo nešiojamus vaizdo grotuvus, tik vienas sėdėjo ratukuose greta savo lovos ir žvelgė į lietų.
Danvortis tik po geros valandėlės jį atpažino. Kolinas buvo sakęs, kad jis, jau beveik pasveikęs, vėl atkrito, bet šito Danvortis tikrai nesitikėjo. Ratukuose sėdintis žmogus atrodė kaip senis, tamsus jo veidas sukritęs taip, kad po akimis išryškėjo balzganos dėmės, o palei lūpas įsirėžė gilios raukšlės. Plaukai visiškai pražilo...
— Badri, — ištarė Danvortis.
Badris atsisuko.
— Pone Danvorti.
— Nežinojau, kad tu šitoje palatoje, — pasakė Danvortis.
— Jie perkėlė mane čionai po to, kai… — Jis užsikirto. — Girdėjau, kad jūs jau sveikstate.
— Taip.
Aš šito neištversiu, pagalvojo Danvortis. Kaip tu jautiesi? Ačiū, jau geriau. O kaip tu? Dėkui, jau visai neblogai. Žinoma, jis jaučiasi prislėgtas, tačiau kokios nors normalios gripo pasekmės čia niekuo dėtos.
Badris nusuko savo ratukus į langą, ir Danvorčiui dingtelėjo: tikriausiai ir jis negali šito ištverti.