— Tai aš įvėliau klaidą koordinatėse, kai iš naujo jas suvedinėjau, — pasakė Badris, žvelgdamas į lietų. — Aš suvedžiau klaidingus duomenis.
Dabar reikėtų pasakyti jam: „Tu jau sirgai, tau kilo temperatūra”. Reikėtų priminti, kad proto aptemimas — vienas iš ankstyvųjų gripo simptomų. Reikėtų patikinti: „Tu dėl to nekaltas”.
— Aš nesusigaudžiau, kad sergu, — kalbėjo Badris, pašiodamas chalatą — visai taip pat, kaip karščiuodamas pašiojo antklodę. — Man visą rytą skaudėjo galvą, bet, maniau, — tik dėl įtampos ilgai dirbus prie tinklo. O juk turėjau suprasti, kad kažkas ne taip, turėjau sustabdyti perkėlimą.
O aš turėjau atsisakyti ją mokyti, turėjau primygtinai pareikalauti, kad Gilkraistas patikrintų parametrus, turėjau verste priversti jį vėl atidaryti tinklą, kai tik tu pasakei, jog kažkas ne taip.
— Turėjau atidaryti tinklą tą pačią dieną, kai jūs susirgote, nelaukti sutartos susitikimo datos, — kalbėjo Badris, sukiodamas tarp pirštų chalato dirželį. — Turėjau tučtuojau atidaryti tinklą.
Danvortis nė pats nepajuto, kaip dirstelėjo į sieną virš Badrio galvos, tačiau ekranų virš lovos nebuvo. Badris nedėvėjo net termometro juostelės. Ar gali būti, kad Badris iki šiol nežino, jog Gilkraistas išjungė tinklą? Galbūt, saugodami ligonį nuo susijaudinimo, nuo jo tiesiog nuslėpė šį faktą — panašiai kaip nuo paties Danvorčio mėginta nuslėpti Merės mirtį?
— Jie nesutiko išrašyti manęs iš ligoninės, — kalbėjo Badris. — Turėjau verste priversti juos mane išleisti.
Reikia jam pasakyti, pagalvojo Danvortis, bet jam nesivertė liežuvis. Jis stovėjo tylėdamas, žiūrėdamas, kaip Badris negailestingai maigo chalato dirželį, tvindamas begaliniu gailesčiu jam.
— Ponia Montoja parodė man tikimybių statistiką, — kalbėjo Badris. — Kaip manote, Kivrina mirusi?
Tikiuosi, taip, pagalvojo Danvortis. Tikiuosi, virusas pražudė ją anksčiau, nei ji susigaudę, kur atsidūrusi. Anksčiau, nei ji suprato, kad mes ją ten ir palikome.
— Tu dėl to nekaltas, — ištarė jis.
— Aš vos dvi dienas pavėlavau atidaryti tinklą. Nė trupučio neabejojau, kad rasiu ją laukiančią. Pavėlavau tik dvi dienas.
— Ką? — žioptelėjo Danvortis.
— Labai stengiausi išsiprašyti iš ligoninės sausio šeštąją, bet jie kategoriškai atsisakė išleisti mane anksčiau nei aštuntą. Kai tik galėjau, iš karto atidariau tinklą, bet Kivrinos ten nebuvo.
— Ką tu čia kalbi! — suriko Danvortis. — Kaip atidarei tinklą? Juk Gilkraistas jį išjungė!
Badris pažvelgė į jį.
— Pasinaudojome atsargine sistema.
— Kokia dar atsargine sistema?
— Nustatymais, kuriuos suvedžiau į mūsiškį tinklą, — gerokai suglumęs paaiškino Badris. — Jūs taip smarkiai nerimavote dėl to, kaip neatsakingai „Medievalis” organizuoja perkėlimą, kad aš nutariau: verčiau jau pasidarysiu atsarginę kopiją tam atvejui, jei kas nors užstrigtų. Antradienį vakare buvau nuėjęs į Baliolą pasitarti dėl to su jumis, bet jūsų neradau. Tada palikau raštelį — parašiau, kad mums reikia pasikalbėti.
— Raštelį… — pakartojo Danvortis.
— Laboratorija buvo atidaryta. Tad aš ir suvedžiau atsarginę nustatymų kopiją į Baliolo tinklą, — pridūrė Badris. — Jūs taip nerimavote.
Jėgos staiga apleido Danvortį, jam pakirto kojas. Jis klestelėjo ant lovos.
— Aš stengiausi jums pasakyti, — kalbėjo Badris. — Bet tikriausiai pernelyg nerišliai, jūs manęs nesupratote.
Vadinasi, visą tą laiką egzistavo atsarginė kopija. Jis sugaišo dienų dienas, įkalbinėdamas Gilkraistą atidaryti laboratoriją, ieškodamas Besingeimo, laukdamas, kol Polė Vilson ras būdą įsilaužti į Universiteto kompiuterį — o visą tą laiką taško rodmenys buvo tiesiog po nosimi, Baliolo tinkle. „Taip neramu”, — kliedėdamas kartojo Badris. „Ar laboratorija atidaryta?” Ką jis dar sakė? Atsitrauk, o gal — atsargiau. Atsarginė — štai ką jis norėjo pasakyti. Atsarginė kopija.
— Ar galėtum ir vėl atidaryti tinklą?
— Žinoma, bet, jeigu ji ir neužsikrėtė maru…
— Neužsikrėtė, — nutraukė jį Danvortis. — Ji buvo paskiepyta.
— …jos vis vien ten nebus. Po sutartos susitikimo datos praėjo jau aštuonios dienos. Ji juk negalėjo laukti prie plyšio šitaip ilgai.
— Ar kas nors kitas galėtų persikelti tenai?
— Kas nors kitas? — nesusigaudė Badris.
— Ar kas nors kitas galėtų persikelti jos ieškoti? Ar dar kas nors gali nukeliauti ten per tą patį plyšį?
— Nežinau.
— Kiek laiko tau prireiktų sureguliuoti tinklą, kad galėtume pamėginti?
— Daugiausia — dviejų valandų. Laiko ir vietos koordinatės jau nustatytos, bet nenumanau, kokia gali būti laiko paklaida.
Sulig šiais jo žodžiais atsilapojo palatos durys ir vidun įgriuvo Kolinas.
— Ak štai kur jūs, — prapliupo jis. — Slaugė pasakė man, kad išėjote pasivaikščioti, bet niekur negalėjau jūsų rasti. Jau baiminausi, kad gal pasiklydote.
— Ne, — atsakė šis, žiūrėdamas į Badrį.
— Ji liepė man parvesti jus atgal, — kalbėjo Kolinas; jis įsikibo Danvorčio rankos ir padėjo jam atsistoti. — Kad nepervargtumėte. — Jis timptelėjo Danvortį durų link.
Tarpduryje Danvortis stabtelėjo.
— Kuriuo tinklu naudojaisi, kai atidarinėjai plyšį aštuntąją? — paklausė jis Badrio.
— Baliolo, — atsakė šis. — Baiminausi, kad, išjungus Brasenozės tinklą, dalis nuolatinės atminties galėjo būti ištrinta, o leisti sugadinimų diagnostikos programą nebebuvo kada.
Kolinas nugara stumtelėjo duris.
— Už pusvalandžio budėti ateina toji seselė. Turbūt nenorėtumėte, kad ji aptiktų jus čia. — Jis paleido duris, ir šios užsitrenkė.
— Atleiskite, kad neatėjau anksčiau, bet turėjau nunešti imunizacijos tvarkaraščius į Godstou.
Danvortis atsirėmė į duris. Laiko paklaida gali būti pernelyg didelė, o laborantas sėdi vežimėlyje, o jis pats net nežinia ar nuklampotų iki koridoriaus galo, jau nekalbant apie savo kambarį. Taip nerimavote. Jis visąlaik manė, kad Badris norėjo pasakyti: „Jūs taip nerimavote, todėl aš nusprendžiau įvesti koordinates iš naujo”. O jis, pasirodo, turėjo omeny „Padariau atsarginę kopiją”. Atsarginę kopiją.
— Ar gerai jaučiatės? — sukruto Kolinas. — Tikiuosi, jums neprasideda atkrytis ar dar kas nors?
— Ne, — atsakė Danvortis.
— Tai kaip, išklausinėjote ponąČaudurį? Ar jis galės atkurti taško rodmenis?
— Ne, — atsakė Danvortis. — Jis buvo iš anksto padaręs atsarginę kopiją.
— Atsarginę kopiją? — susijaudino Kolinas. — Ar norite pasakyti, kad turime tuos pačius taško rodmenis kitoje vietoje?
— Taip.
— Ar tai reiškia, kad dar galite ją išgelbėti?
Danvortis sustojo ir atsirėmė į ratukinius neštuvus.
— Aš nežinau.
— Aš jums padėsiu! — nebenustygo Kolinas. — Ką turėčiau nuveikti? Padarysiu viską, ką tik pasakysite! Galite skirti man visokias užduotis, galiu atnešti jums viską, kas reikalinga. Jums pačiam nereikės nė piršto pakrutinti.
— Gali nieko neišdegti, — pasakė Danvortis. — Laiko paklaida…
— Bet jūs vis vien ketinate pamėginti, argi ne taip? Argi ne taip?
Danvorčio krūtinę veržiantys gniaužtai sulig kiekvienu žingsniu spaudė vis labiau, o Badris kartą jau atkrito, be to, net jei jiems pavyktų viską suruošti, tai dar nereikš, kad tinklas tikrai jį praleis.