— Taip, — atsakė jis. — Žinoma, mėginsiu.
— Apokaliptiška! — pareiškė Kolinas.
Ledi Imeina, Gijomo D’lveri motina.
(Pauzė)
Rozemundą jau grimzta. Pulso rieše išvis nebeužčiuopiu, o jos oda pageltusi, atrodo lyg vaškinė — žinau, kad tai blogas ženklas. Agnesė grumiasi iš paskutiniųjų. Jai vis dar nesiformuoja bubonai, ji ir nevemia — tikiuosi, kad tai gerai. Elivysai teko nukirpti jai plaukus. Mergytė be paliovos juos tampė klykdama, kad ateičiau jos sušukuoti.
(Pauzė)
Rošas atliko paskutinio patepimo apeigas Rozemundai. Savaime aišku, išpažinties ji negalėjo atlikti. Atrodo, kad Agnesės būklė šiek tiek pagerėjo, nors neseniai jai pliūptelėjo kraujas iš nosies. Ji atitoko ir paprašė varpelio.
(Pauzė)
Šunsnuki tu! Neleisiu tau jos pasiimti! Juk ji — tik mažas vaikas! Bet tokie jau tavo įpročiai, tiesa? Galabyti nekaltuosius? Tu jau nužudei prievaizdo kūdikį ir Agnesė šunytį, ir berniuką, kuris ėjo ieškoti pagalbos, kai aš tūnojau lūšnoje. Bet šito ir pakaks! Jos tu negausi! Neleisiu tau nužudyti ir jos, nenaudėli tu, kalės vaike! Aš tau neleisiu!
31
Agnesė mirė pirmąją naujųjų metų dieną, vis dar tebeklykdama, kad kuo greičiau pas ją ateitų Kivrina.
— Ji čia, — maldė ją Elivysa, tvirtai spausdama ranką. — Ledi Katerina čia.
— Visai ne, jos čia nėra! — spiegė Agnesė kimiu, bet vis dar stipriu balsu. — Pasakyk jai, kad tuojau ateitų!
— Gerai, pasakysiu, — prižadėjo Elivysa, o paskui žvilgtelėjo į Kivriną, atrodė trupučiuką sutrikusi. — Pakviesk tėvą Rošą, — paprašė.
— O kam? — paklausė Kivrina. Paskutiniąsias apeigas jis jau atliko — tą pačią naktį, kai mergytė susirgo. Agnesė daužė jį kumštukais ir spardėsi, tarytum apimta įsiūčio, o paskui nė artyn jo nebeprisileido. — Ar ir tu sergi, mano ponia?
Elivysa papurtė galvą įdėmiai tebežiūrėdama į Kivriną.
— Ką aš pasakusiu savo vyrui, kai jis atvyks? — ištarė ir nuleido Agnesės ranką jai prie šono. Tik tada Kivrina suprato, kad mergytė mirusi.
Kivrina nuprausė jos kūnelį, beveik ištisai nusėtą tamsraudonėmis, mėlstančiomis kraujosruvomis. Toje vietoje, kur Elivysa laikė jos ranką, oda visiškai pajuodo. Mergytė atrodė tarsi žiauriai sumušta. O juk taip ir yra, dingtelėjo Kivrinai. Ji sumušta ir nukankinta. Ir galiausiai nužudyta. Nekaltųjų kūdikių skerdynės.
Agnesės apsiaustas ir marškiniai jau niekam nebetiko, sustyrę nuo išdžiūvusių vėmalų bei kraujo, o visi kasdieniai drobiniai marškiniai seniai jau buvo suplėšyti tvarsčiams. Kivrina susupo mergytės kūnelį į savo baltąjį apsiaustą o Rošas su prievaizdu ją palaidojo.
Elivysa nėjo jos laidoti.
— Privalau likti su Rozemundą, — paaiškino ji, kai Kivrina pasakė, kad jau metas. Tačiau Rozemundai Elivysa niekuo negalėjo padėti — mergaitė vis dar gulėjo nejudėdama, sustingusi, tarsi užburta; Kivrinai netgi dingtelėjo, kad karštinė, ko gero, bus sužalojusi jai smegenis. — Ir Gavynas gali sugrįžti, — pridūrė Elivysa.
Spaudė šaltis. Apsigaubę baltais garų debesėliais, Rošas ir prievaizdas nuleido Agnesės kūnelį į kapą; išvydus tuos jų išpučiamus garus, Kivriną staiga apėmė baisus įtūžis. Juk ji išvis nieko nesveria, karčiai galvojo Kivima, ją galima panešti viena ranka.
Ją siutino ir kapų vaizdas. Šventoriuje jau visai nebeliko vietos, beveik užpildytas buvo ir pievos lopinėlis, kurį kapinėms pašventino Rošas. Ledi Imeinos kapas atsidūrė kone ant paties tako, vedančio prie šventoriaus vartelių, o prievaizdo kūdikiui atskiro kapo išvis neteko — tėvas Rošas leido palaidoti jį prie motinos kojų, nors vaiko nespėta pakrikštyti — o šventorius vis vien grūste prigrūstas kapų.
O kaip bus su jauniausiuoju prievaizdo sūnumi, su dvasininku? — piktai galvojo Kivrina. Kur reikės laidoti juos? Turbūt tik manoma, kad Juodoji Mirtis nusinešė vos trečdalį ar pusę Europos gyventojų. O ne visus.
— Reąuiescat in pace. Amen, — užbaigė tėvas Rošas, ir prievaizdas pradėjo versti įšalusius grumstus ant mažyčio ryšulėlio.
Jūs sakėte tiesą, pone Danvorti, — su kartėliu galvojo Kivrina. Baltas rūbas niekam tikęs, jis tik išsitepa. Ir išvis jūs dėl nieko neklydote, argi ne taip? Sakėte man nekeliauti čionai, perspėjote, kad gali atsitikti kas nors siaubinga. Ką gi, atsitiko. O jūs laukiate nesulaukiate, kada galėsite tarti man: na, ar nesakiau? Tačiau šitoks malonumas jums neskirtas: aš nežinau, kur yra plyšys, o tas vienintelis, kurs tai žino, tikriausiai jau miręs.
Ji nebelaukė, kol prievaizdas pabaigs užversti Agnesę žemėmis ar kol Rošas pabaigs savo draugišką pasišnekučiavimą su Dievu. Kivrina nužirgliojo per pievą, niršdama ant jų visų: ant prievaizdo — už tai, kad stovėjo sau su kastuvu, nekantraudamas išrausti kuo daugiau kapų, ant Elivysos — už tai, kad neatėjo, ant Gavyno — už tai, kad taip ir nepasirodė. Niekas pas mus nebeateis, pagalvojo ji. Ničniekas.
— Katerina! — pašaukė Rošas.
Ji atsisuko, o jis protekine pasileido prie jos; iš burnos pliūpčiojantys garai debesiu apsiautė kone jį visą.
— Ko nori? — piktai paklausė ji.
Jis rimtai pažvelgė į ją.
— Negalima prarasti vilties, — pasakė.
— Iš kur aš tau paimsiu vilties? — prapliupo ji. — Mūsuose maras pakirto jau daugiau nei aštuoniasdešimt penkis procentus žmonių, o dar net kaip reikiant neįsibėgėjome! Dvasininkas miršta, Rozemundą miršta, tikriausiai užsikrėtę jūs visi. Tad kaip man neprarasti vilties?
— Dievas toli gražu neapleido mūsų visiškai, — ištarė jis. — Agnesė dabar saugi jo glėbyje.
Saugi, karčiai galvojo Kivrina. Saugi, užkasta žemėje. Šaltyje. Tamsoje. Ji užsidengė veidą delnais.
— Ji dabar danguje, kur joks maras nebegali jos pasiekti. O Dievo meilė — visada su mumis, — kalbėjo Rošas. — Ir niekas negali mūsų nuo jos atskirti: nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei tai, kas vyksta dabar…
— …nei tai, kas įvyks ateityje, — įsiterpė Kivrina.
— Nei aukštumos, nei gylis, nei bet kokia kita būtybė, — užbaigė jis. Ir uždėjo delnąjai ant peties — švelniai, tarsi suteikdamas paskutinį patepimą. — Tai Jo meilė atsiuntė tave mums padėti.
Ji uždėjo delną ant jo rankos, gulinčios jai ant peties, ir tvirtai prispaudė.
— Mes turime padėti vieni kitiems, — pasakė.
Taip juodu ir stovėjo gerą minutę, paskui Rošas ištarė:
— Turiu eiti paskambinti varpu, kad Agnesės siela saugiai nukeliautų į dangų.
Kivrina linktelėjo.
— O aš eisiu, pasižiūrėsiu, kaip laikosi Rozemundą ir kiti, — pasakė ir nužingsniavo į kiemą.
Elivysa tvirtino liksianti budėti prie Rozemundos, bet, kai Kivrina sugrįžo į dvaro pastatą, jos prie dukters nerado. Elivysa, susivyniojusi į apsiaustą, gulėjo susirangiusi Agnesės guolyje ir žiūrėjo į duris.
— Tikriausiai jo arklį pavogė tie, kurie bandė pabėgti nuo maro, — ištarė ji. — Štai kodėl jis taip ilgai užtruko kelyje.
— Agnesę jau palaidojome, — šaltai pasakė Kivrina ir nuėjo pasižiūrėti, kaip laikosi Rozemundą.
Mergaitė buvo pabudusi. Įdėmiai pažvelgė į Kivriną, o kai ši priklaupė prie jos guolio, pabandė sugriebti jos ranką.
— Ak, Rozemundą, — ištarė Kivrina, tramdydama ašaras, kutenančias nosį ir akis. — Mieloji, kaip tu jautiesi?
— Valgyti norisi, — atsakė Rozemundą. — Ar mano tėtis atvyko?