— Dar ne, — atsakė Kivrina, ir staiga jai pasirodė, kad lordas Gijomas vis dėlto dar gali atvykti. — Atnešiu tau sriubos. O tu ilsėkis, kol grįšiu. Tu labai smarkiai sirgai.
Rozemundą paklusniai užsimerkė. Jos akys jau nebeatrodė tokios įdubusios, nors tamsūs ratilai po jomis vis dar buvo ryškūs.
— O kur Agnesė? — paklausė ji.
Kivrina nubraukė jai nuo veido tamsių, susivėlusių plaukų sruogas.
— Miega.
— Tai gerai, — pasakė Rozemundą. — Man nepatiktų, jei ji dabar žaistų ir rėkautų. Ji sukelia pernelyg daug triukšmo.
— Atnešiu tau sriubos, — pakartojo Kivrina. Ji nuskubėjo pas Elivysą. — Ledi Elivysa, turiu gerų naujienų, — džiugiai pranešė. — Rozemundą pabudo.
Elivysa pasikėlė, remdamasi viena alkūne, ir pažvelgė į Rozemundą, bet visai abejingai, tarsi galvodama apie kažką kitką, o paskui vėl atsigulė.
Sunerimusi Kivrina uždėjo delną Elivysai ant kaktos. Ši atrodė pernelyg šilta, bet Kivrinos rankos, sugrįžus iš lauko, dar nespėjo atšilti, tad ji galėjo ir klysti.
— Sergi? — paklausė ji.
— Ne, — atsakė Elivysa, nors vis dar atrodė, kad jos mintys klajoja kažkur visai kitur. — Ką aš jam pasakysiu?
— Galėsi pasakyti, kad Rozemundą sveiksta, — atsakė Kivrina, ir šįsyk Elivysa ją, regis, išgirdo. Ji atsikėlė, priėjo prie Rozemundos, atsisėdo greta jos. Bet kai Kivrina grįžo iš virtuvės su sriuba, Elivysa jau vėl gulėjo Agnesės guolyje, susirangiusi po kailiu pamuštu apsiaustu.
Rozemundą miegojo — bet jau nebe tuo bauginančiu, amžinąjį primenančiu miegu kaip anksčiau. Net veido spalva kiek parausvėjo, nors skruostikauliai vis dar tebebuvo pernelyg atsikišę, pernelyg glotniai aptempti oda.
Elivysa irgi miegojo ar apsimetė mieganti — nedidelis skirtumas. Kol Kivrina virtuvėje ruošė sriubą, iš guolio išropojo dvasininkas, jis netgi sugebėjo nušliaužti bene pusę kelio iki pertvaros. Kai Kivrina pabandė nutempti jį atgal, jis ėmė blaškytis lyg pašėlęs, vis taikydamasis jai smogti. Kivrinai teko bėgti šauktis tėvo Rošo — viena neįstengė sutramdyti dvasininko.
Dešinioji šio akis buvo išvarvėjusi — maras bandė prasigraužti iš jo kūno išorėn; dvasininkas vis gviešėsi išsidraskyti nagais opėjančią akį.
— Domine Jesu Christe! — šaukė jis taip, tarsi plūstųsi. — Fidelium defonctorium de poenis infermis. — Išgelbėk išėjusių tikinčiųjų sielas nuo pragaro kančių.
Taip, tylomis meldė Kivrina, stengdamasi sugriebti j į už rankų spazmo suriestais pirštais, išgelbėk jį tučtuojau.
Ji dar kartą išrausė Imeinos gyduolių atsargas; ieškodama bent ko nors, kas malšintų skausmą. Nieko panašaus į opiumo miltelius čia nebuvo — o ar kas nors Anglijoje 1348-aisiais išvis augino opiumo aguonas? Kivrina aptiko keletą trapių, popieriaus atplaišas primenančių oranžinių draiskanų, iš pažiūros lyg ir panašių į sudžiūvusius aguonos žiedlapius. Ji užplikė juos verdančiu vandeniu, tačiau dvasininkas negalėjo nuoviro gerti. Išopėjusi jo burna virto viena gyva žaizda, dantys ir liežuvis aplipo sudžiūvusiu krauju.
Jis šito nenusipelnė, galvojo Kivrina. Net jei tai jis užnešė marą čionai. Šito niekas nėra nusipelnęs. „Prašau…” — meldė ji, nors pati gerai nesuprato, ko prašanti.
Kad ir ko būtų prašiusi, tai nebuvo jai suteikta. Dvasininkas ėmė vemti juoda tulžimi su krauju, pradėjo snigti ir be paliovos snigo ištisas dvi paras, o Elivysos būklė nuolatos prastėjo. Vis dėlto neatrodė, kad ją būtų pakirtęs maras. Bubonai jai nesiformavo, ji nekosėjo ir nevėmė; Kivrina net suabejojo, ar Elivysa iš tikrųjų serga, ar ją bus palaužę sielvartas bei kaltės jausmas.
— Ką aš jam pasakysiu? — kartojo ir kartojo Elivysa. — Juk jis tyčia išsiuntė mus čionai — toliau nuosavoj aus.
Kivrina palietė jos kaktą. Karšta. Šitos pragaišties neišvengs nė vienas iš jų, galvojo Kivrina. Lordas Gijomas paslėpė savo šeimą čia, kuo toliau nuo pavojaus, tačiau maras nuskabys juos visus — vieną po kito. Privalau ko nors imtis, tikino ji save. Tačiau nebeįstengė sugalvoti nieko, ką dar galėtų nuveikti. Vienintelis būdas apsisaugoti nuo maro buvo bėgti, tačiau šitie žmonės kartą jau pabėgo ir pasislėpė čia — ir tai jų neišgelbėjo. Be to, su pasiligojusiomis Rozemundą ir Elivysa kažin kur nė nenubėgsi.
Vis dėlto Rozemundą sulig kiekviena diena vis labiau stiprėja, galvojo Kivrina, o tai, nuo ko atgulė Elivysa — tikriausiai ne maras. Tiktai karštinė. Galbūt šeima turi dar vieną dvarą, kur mes galėtume persikelti. Kur nors šiaurėje.
Jorko grafystės maras dar nepasiekė. Ji juk galėtų pasirūpinti, kad keliuose netektų susidurti su kitais žmonėmis — ir šitaip apsisaugoti nuo užkrato.
Kivrina paklausė Rozemundos, ar jie turi valdų Jorko grafystėje.
— Ne, — atsakė Rozemundą. Ji jau sėdėjo, atsirėmusi į suolą. — Dorsete.
Dorsetas netiko. Maras ten jau siautėjo visu pajėgumu. Be to, Rozemundą, nors ir sveikstanti, vis dar tebebuvo per silpna, pasėdėti ir tai pajėgdavo vos po kelias minutes. Keliauti raitomis — tikrai ne jos jėgoms. Tarsi mes išvis turėtume arklių, pagalvojo Kivrina.
— Tėtis dar turi valdą Surėjuje, — pasakė Rozemundą. — Ten mes gyvenome, kai gimė Agnesė. — Ji pažvelgė į Kivriną. — Ar Agnesė mirė?
— Taip, — atsakė Kivrina.
Rozemundą linktelėjo, tarsi nėmaž nenustebusi.
— Girdėjau, kaip ji klykė.
Kivrina nesusizgribo, ką atsakyti į tai.
— Tėtis irgi mirė, ar ne?
Į šitai taip pat nebuvo ką atsakyti. Beveik neabejotina, kad lordo Gijomo nebebuvo tarp gyvųjų. Kaip ir Gavyno. Praslinko jau aštuonios dienos nuo tos, kai jis išjojo į Batą. Vis dar karščiuojanti Elivysa šįryt pareiškė: „Dabar, kai aprimo pūga, jis jau būtinai atjos”, tačiau neatrodė, kad pati būtų tikėjusi tuo, ką sako.
— Gal jis dar ir atvyks, — pasakė Kivrina. — Galbūt užtruko dėl sniego.
Vidun įėjo prievaizdas, nešinas kastuvu, ir sustojo prie pertvaros priešais jas. Jis ateidavo kasdien — aplankyti sūnaus, ir valandėlę bukai dėbsodavo į jį per apverstą stalą, tačiau dabar tik metė žvilgsnį jo pusėn ir, atsirėmęs į kastuvą, įsispitrijo į Kivriną bei Rozemundą.
Jo gobtuvą ir pečius dengė sniego sluoksnis, kastuvas atrodė įmirkęs. Juk jis kasė dar vieną kapo duobę, dingtelėjo Kivrinai. Kam?
— Ar kas nors mirė? — paklausė ji.
— Ne, — atsakė jis, neatitraukdamas nuo Rozemundos labai jau iškalbingio žvilgsnio.
Kivrina atsistojo.
— Ko nors norėjai?
Jis tik subaltakiavo į ją, lyg nesupratęs klausimo, paskui vėl įsmeigė akis į Rozemundą.
— Ne, — pasakė, pasiėmė kastuvą ir išėjo.
— Ar jis eina kasti kapo Agnesei? — paklausė Rozemundą, žvelgdama jam pavymui.
— Ne, — švelniai atsakė Kivrina. — Ji jau palaidota šventoriuje.
— Tuomet jis eina kasti kapo man?
— Ne! — išsigandusi riktelėjo Kivrina. — Žinoma, ne! Tu nemirsi. Tu jau sveiksti. Tiesa, labai sunkiai sirgai, bet blogiausia jau praėjo. O dabar tau reikia kuo daugiau ilsėtis. Pasistenk pamiegoti, kad greičiau sveiktum.
Rozemundą paklusniai atsigulė ir užsimerkė, bet po valandėlės vėl atsimerkė.
— Jeigu tėtis mirė, karūna nebepripažins mano kraičio, — pasakė ji. — Kaip manai, ar seras Bloetas dar gyvas?
Tikiuosi, kad ne, pagalvojo Kivrina, ir čia pat dingtelėjo kita mintis: vargšas vaikas, nejaugi ji visą tą laiką nerimavo dėl busimųjų vestuvių? Nelaiminga mažylė. Jei seras Bloetas miręs — tai bus vienintelis maro nuveiktas geras darbas. Jei tik jis tikrai miręs.