— Nesirūpink dabar dėl jo. Tau reikia ilsėtis, kad greičiau atgautum jėgas.
— Karalius kartais atleidžia buvusią sužadėtinę, — pasakė Rozemunda, pašiodama antklodę. — Jeigu abi pusės sutinka.
Tau dėl nieko nereikės sutikti, galvojo Kivrina. Seras Bloetas mirė. Vyskupo pasiuntinys j į nužudė.
— O jeigu abi pusės nesutiks, karalius ištekins mane savo valia, — pasakė Rozemundą. — Serą Bloetą aš bent jau pažįstu.
O, ne, pagalvojo Kivrina, nors ir suprato, kad seras Bloetas — dar pats geriausias variantas. Rozemundą įsivaizdavo siaubus, kur kas baisesnius už serą Bloetą — baisūnus ir galvažudžius, o Kivrina žinojo, kad tokių tikrai esama.
Rozemundą tikriausiai parduotų kokiam nors didikui, kuriam karalius liko skolingas arba kurio paramą siekia užsitikrinti, arba galbūt kokiam rūpesčių keliančiam Juodojo Princo rėmėjui, o jau tada ją išgabentų vienas Dievas težino kur, nublokštų į vienas Dievas težino, kokią situaciją.
Egzistavo dalykai, kur kas baisesni už gašlų senį ir gaiženąjo seserį. Baronas Gamjė.savo žmoną dvidešimt metų pralaikė sukaustytą grandinėmis. Anžū grafas savąją sudegino gyvą. O Rozemunda juk neturės nei artimųjų, nei draugų, kurie galėtų apginti ją ar paremti, ar slaugyti sergančią.
Aš išsigabensiu ją iš čia, dingtelėjo netikėta mintis, išsivešiu kur nors — ten, kur jos neras joks seras Bloetas, kur būsime saugios nuo maro.
Tačiau saugios vietos nebuvo niekur. Maras jau atslinko iki Bato ir Oksfordo, šliaužė į pietryčius, į Londoną, paskui — į Kentą, į šiaurę, per Vakarų Midlendus į Jorko grafystę, o tada — atgal per Lamanšą, į Vokietiją ir Nyderlandus. Maras pasiekė net Norvegiją, plaukdamas negyvėlių valdomu laivu. Saugios vietos nebuvo niekur.
— Ar Gavynas čia? — paklausė Rozemundą — jos balsas nuskambėjo visai kaip motinos, visai kaip senelės. — Tegul nujoja į Koursį ir pasako serui Bloetui, kad aš atvyksiu gyventi pas jį.
— Gavynas? — iš guolio atsiliepė Elivysa. — Ar atjojo Gavynas?
Ne, pagalvojo Kivrina, Gavynas neatjojo. Pas mus nebeateis niekas. Netgi ponas Danvortis.
Visai nesvarbu, kad ji pražiopsojo susitikimo datą. Jeigu ir būtų nuėjusi prie plyšio, nieko nebūtų ten radusi. Juk niekas nežino, kad ji pakliuvo į 1348-uosius. Jei jie ten būtų žinoję, nė valandėlei nebūtų palikę jos čia.
Tikriausiai kažkas sutriko tinkle. Ponas Danvortis tiesiog iš galvos kraustėsi nerimaudamas dėl to, kad ją ketinama išsiųsti į tokią tolimą praeitį, prieš tai net nepatikrinus parametrų. „Perkeliant žmogų tokiu dideliu atstumu laike, gali iškilti įvairiausių nenumatytų komplikacijų”, — tvirtino jis. Tad kokia nors nenumatyta komplikacija tikriausiai sujaukė taško rodmenis, o gal taškas ir išvis liko neužfiksuotas. Ir dabar jie naršo 1320-uosius, jos ieškodami. Į susitikimą aš pavėlavau beveik trisdešimt metų, pagalvojo ji.
— Gavynas? — pakartojo Elivysa ir pabandė keltis iš guolio.
Tačiau jai nepavyko. Jos būklė vis blogėjo, nors jokie maro požymiai jai iki šiol nepasireiškė. Kai pradėjo snigti, ji lengviau atsiduso ir pasakė: „Dabar jis tikrai neatjos — kol nenurims pūga”. Tada atsikėlė ir nuėjo pasėdėti prie Rozemundos, tačiau pavakary jai vėl teko atsigulti, o temperatūra vis labiau kilo.
Rošas išklausė jos išpažintį; atrodė visiškai nusivaręs. Visi jie baigė išeikvoti paskutines jėgas. Jei tik prisėsdavo atsipūsti, užmigdavo per kelias akimirkas. Prievaizdas, atėjęs aplankyti savo sūnaus Lefriko, užknarkė stovėdamas, atsišliejęs į užtvarą. Kivrina užsnūdo kurstydama laužą ir gerokai nudegė ranką.
Toliau šitaip tęstis negali, galvojo Kivrina stebėdama, kaip tėvas Rošas peržegnoja Elivysą. Jis mirs tiesiog nuo išsekimo. Arba ir jį pakirs maras.
Privalau kaip nors išgabenti juos iš čia, anaiptol nebe pirmą kartą pagalvojo ji. Maras juk prasismelkė ne visur. Kai kurie kaimai taip ir liko visiškai nepalytėti pragaišties. Maras lankstu aplenkė Lenkiją ir Bohemiją, taip ir nepasiekė kai kurių šiaurinės Škotijos sričių.
— Agnus Dei, qui tollis peccata mundi, miserere nobis, — kalbėjo tėvas Rošas, jo balsas skambėjo taip pat šiltai ir guodžiančiai kaip ir tada, kai Kivrina gulėjo mirties patale, ir ji suprato, kad visi jos planai — absoliučiai beviltiški.
Jis juk niekada nepaliks likimo valiai savo parapijonių. Juodosios Mirties kronikose esama gausybės pasakojimų apie kunigus, kurie apleido savo žmones, kurie atsisakydavo atlikti laidotuvių apeigas, užsirakindavo savo bažnyčiose ar vienuolynuose, paprasčiausiai pabėgdavo. Dabar jai ūmai pasidarė smalsu: kažin, ar šitos rūšies statistika irgi netiksli?
Net jei ji ir sugalvotų kokį nors būdą išsigabenti juos visus, Elivysa, kuri, netgi atlikdama išpažintį, vis gręžiojosi durų pusėn, juk primygtinai reikalautų laukti, kol atvyks Gavynas ar jos vyras — ji buvo tvirtai įsitikinusi, kad dabar, kai pagaliau liovėsi snigti, jie būtinai pasirodys.
— Ar tėvas Rošas išėjo jų pasitikti? — paklausė ji Kivrinos, kai Rošas išnešė sakramentus atgal į bažnyčią. — Jau greitai jis bus čia. Savaime aišku, pirmiausia jis užsuko į Koursį perspėti jų apie marą, o iš ten iki mūsų — vos pusė dienos kelio. — Tai pasakiusi ji pareikalavo, kad Kivrina perkeltų jos guolį taip, kad ji galėtų matyti duris.
Kol Kivrina perkėlinėjo užtvarą, stengdamasi užstoti Elivysą nuo traukiančio pro duris skersvėjo, staiga pratrūko rėkti dvasininkas, visą jo kūną ėmė tąsyti konvulsijos. Jo kūnas trūkčiojo, tarsi jį kas purtytų, veidą perkreipė klaiki grimasa, išvarvėjusi akis įsistebeilijo tiesiai viršun.
— Nesielk su juo šitaip! — užriko Kivrina, stengdamasi įbrukti šaukštą iš Rozemundos sriubos jam tarp dantų. — Nejaugi jis dar nepakankamai prisikentėjo?
Jo kūnas išsirietė.
— Liaukis! — sukūkčiojo Kivrina. — Nebereikia!
Dvasininkas staiga suglebo. Kivrina pagaliau sugrūdo šaukštą jam tarp dantų, iš lūpų kampučio išvarvėjo juodų gleivių srovelė.
Numirė, galvojo Kivrina, bet pati dar negalėjo tuo patikėti. Ji žiūrėjo į jį: išvarvėjusi akis pravira, skystais barzdos šeriais apžėlęs veidas — išpurtęs, pajuodęs. Rankos guli prie šonų, kumščiai sugniaužti. Šitaip gulintis kūnas jau nebeatrodė žmogaus; Kivrina uždengėjo veidą po ranka pasipainiojusiu skuduru, pabūgusi, kad jį gali pamatyti Rozemundą.
— Jis mirė? — pasmalsavo Rozemundą atsisėsdama.
— Taip, — atsakė Kivima. — Ačiū Dievui. — Ji atsistojo. — Reikia nueiti pasakyti tėvui Rošui.
— Nenoriu, kad paliktum mane čia vieną, — atsiliepė Rozemunda.
— Čia yra tavo mama, — atsakė Kivrina. — Ir prievaizdo sūnus. Be to, aš užtruksiu tik kelias minutes.
— Aš bijau, — ištarė Rozemundą.
Aš irgi, pagalvojo Kivrina, žvelgdama į skudurą, dengiantį negyvėlio veidą. Jis jau tikrai buvo miręs, tačiau netgi mirtis nenumaldę jo kančios. Jis vis dar atrodė skausmų kamuojamas, apimtas siaubo, nors jo veidas net nebebuvo panašus į žmogaus veidą. Pragaro kančios.
— Prašau, nepalik manęs, — ištarė Rozemundą.
— Reikia pasakyti tėvui Rošui, — aiškino Kivrina, bet vis tik atsisėdo tarp Rozemundos ir dvasininko ir palaukė, kol mergaitė užmigs, tik tada patraukė ieškoti Rošo.
Jo nebuvo nei kieme, nei virtuvėje. Užtat praėjime tarp pastatų įsitaisė prievaizdo karvė. Ji pašiojo šieną, pakreiktą ištuštėjusioje kiaulidėje, o išvydusi Kivriną, nusekė paskui ją į pievą.
Prievaizdas šventoriuje darbavosi kastuvu: kasė kapo duobę; snieguoti jos kraštai jau siekėjam sulig krūtine. Jis jau žino, dingtelėjo Kivrinai. Bet tai juk neįmanoma. Jos širdis ėmė daužytis.