— Kur tėvas Rošas? — riktelėjo ji, tačiau prievaizdas neatsakė, net akių nepakėlė. Tik karvė prisiartino prie pat jos ir sumūkė.
— Pasitrauk, — tarstelėjo Kivrina karvei ir tekina nubėgo pas prievaizdą.
Kapas, pasirodo, buvo ne šventoriuje. Prievaizdas darbavosi pievoje, už dengtų šventoriaus vartelių. Greta duobės, kuriąjis rausė, vienoje linijoje jau buvo iškastos dar dvi; šalia kiekvienps — po tvarkingai suverstą akmens kietumo žemių krūvelę.
— Ką tu darai? — paklausė Kivrina. — Kam kasi šiuos kapus?
Prievaizdas išsviedė iš duobės dar vieną kastuvą žemių. Sušalę grumstai sutarškėjo tarsi akmenys.
— Kam kasi tris kapus? — neatlyžo Kivrina. — Kas dar mirė? — Karvė ragu bakstelėjo jai į petį. Kivrina jos išsilenkė. — Kas mirė?
Prievaizdas įsmeigė kastuvą į geležies kietumo dirvą.
— Atėjo pasaulio pabaiga, berniuk, — pasakė jis ir koja stipriai primynė kastuvą. Kivriną persmelkė baimė, bet čia pat ji susizgribo, kad jos, vilkinčios vyriškais drabužiais, prievaizdas galėjo neatpažinti.
— Čia aš, Katerina, — pasakė ji.
Jis pažvelgė į ją ir linktelėjo.
— Tai pasaulio pabaiga, — pasakė. — Tie, kurie dar gyvi, netrukus mirs. — Jis pasilenkė, užguldamas kastuvą visu svoriu.
Karvė bandė įbrukti galvą Kivrinai į pažastį.
— Pasitrauk! — riktelėjo Kivrina ir trinktelėjo gyvuliui per snukį. Karvė atsitraukė, atsargiai žengdama tarp duobių, ir Kivrina tik dabar pastebėjo, kad šios — nevienodo dydžio.
Pirmoji buvo iškasta didelė, bet kita, greta jos, — neką didesnė už tą, kurioje jie palaidojo Agnesę. Trečioji, kuriąjis kaip tik kasė, — ne kažin kiek ilgesnė. Aš pasakiau Rozemundai, kad jis nekasa jai kapo, dingtelėjo Kivrinai. Tačiau jis kasa.
— Tau nevalia šitaip elgtis! — užriko ji. — Tavo sūnus ir Rozemunda sveiksta. O ledi Elivysa tiesiog pervargusi, ją palaužė sielvartas. Bet jie kol kas nemirs!
Prievaizdas dirstelėjo į ją tačiau jo žvilgsnis buvo toks pat bereikšmis kaip ir tada, kai, stovėdamas prie užtvaros, nužiūrinėjo Rozemundą, žvilgsniu matuodamas jos kapo ilgį.
— Tėvas Rošas tvirtina, kad tu siųsta mums padėti, bet ką tu gali padaryti, kai ateina pasaulio pabaiga? — Prievaizdas abiem kojomis užsilipo ant kastuvo. — Šitų kapų jums prireiks. Mirs visi — visi.
Karvė nuturseno į kitą kapo pusę, nuleistas jos snukis atsidūrė kaip tik sulig prievaizdo veidu. Gyvulys gailiai sumūkė, bet prievaizdas, regis, net nepastebėjo.
— Nekask daugiau jokių kapų, — riktelėjo Kivrina. — Aš tau draudžiu!
Tačiau jis pasilenkė ir vėl kibo kasti, tarsi neišgirdęs jos taip pat, kaip ir karvės.
— Jie nemirs, — neatlyžo Kivrina. — Juodoji Mirtis nusinešė trečdalį, galbūt pusę to meto gyventojų. Mes savo dalį jau atidavėme su kaupu.
Jis kasė toliau.
Naktį mirė Elivysa. Prievaizdui teko pailginti Rozemundos kapą, o kai jie palaidojo Elivysą, Kivrina pastebėjo, kad jis ėmėsi rausti Rozemundai kitą.
Privalau kuo skubiau išgabenti juos visus iš čia, galvojo Kivrina, žvelgdama į prievaizdą. Šis stovėjo, pečiu įsirėmęs į kastuvo kotą ir, vos užvertęs žemėmis Elivysos kapą, kibo rausti naują duobę Rozemundai. Turiu ištraukti juos iš čia anksčiau, nei tai pakirs visus.
Neišvengiamas pavojus užsikrėsti iš tiesų grėsė visiems. Pragaištis tūnojo čia pat, tik ir tykodama progos užgriūti: bakterijų knibždėte knibždėjo drabužiuose ir patalynėje, ir net pačiame ore, kuriuo jie kvėpavo. O jei per kokį nors stebuklą iš šių šaltinių prie vieno ar kito užkratas neprikibtų, maras pavasarį praslinks per visą Oksfordo grafystę, jį išnešios žinianešiai, kaimiečiai, vyskupo pasiuntiniai. Taigi, likti čia nieku gyvu nevalia.
Škotija, tarė sau Kivima, žingsniuodama namo link. Reikia išvežti juos į Škotiją. Taip toli maras dar nenuslinko. Prievaizdo sūnus galėtų joti asilu, o Rozemundai galbūt pavyktų sukurpti kokius nors neštuvus.
Rozemundą sėdėjo guolyje.
— Prievaizdo sūnus šaukėsi tavęs, — pasakė ji, vos išvydusi įėjusią Kivriną.
Jis apsivėmė kruvinomis gleivėmis. Jomis buvo išgleizotas visas guolis, o kai Kivrina bandė bent kiek jį apkuopti, berniukas net nebevaliojo pakelti galvos. Net jeigu Rozemundą pajėgtų joti, jis — tikrai ne, puolė į neviltį Kivrina. Niekur mes neišvykstame.
Naktį ji prisiminė savo vežimą, su kuriuo ir atvyko čionai. Gal prievaizdas sugebėtų kaip nors jį suremontuoti, tada Rozemunda galėtų ir važiuoti juo. Prisidegusi nuo žarijų žvakę su vikšrio šerdies dagtimi, Kivrina ištykino į arklidę apžiūrėti vežimo. Vos jai atidarius duris, užbliovė tėvo Rošo asilas, o kai ji iškėlė rūkstantį žiburį, į pakampes skubiai nušiugždeno aibės smulkių kojyčių.
Sutrupintos dėžės buvo sukrautos prie vagono tarsi dar viena užtvara; nė nebaigusi atitraukti jų į šalį, Kivrina jau suprato, kokia bergždžia ši jos užmačia. Vežimas buvo per didelis. Asilas nevaliotų jo patraukti. Maža to, trūko vienos medinės ašies — kažkuris iš apsukrių čiabuvių, matyt, bus nusitempęs tvorai remontuoti ar malkoms. Arba vietoj vėzdo marui užplumpinti, dingtelėjo Kivrinai.
Ji išlindo iš arklidės į akliną kiemo tamsą. Danguje spindėjo ryškūs, skaistūs žvaigždžių taškeliai — lygiai tokie pat, kaip ir Kūčių vakarą. Kivrina prisiminė, kaip užmigo Agnesė, užsikvempusi jai ant peties, prisiminė varpelį, kaspinėliu pririštą jai ant riešo, prisiminė varpų, skelbiančių šėtono laidotuves, gausmą. Pasiankstinta, pagalvojo Kivina. Nelabasis anaiptol nemirė. Jis sveikas ir gyvas, ir niekieno netrukdomas siaučia žemėje.
Ji ilgai gulėjo nemiegodama, mėgindama sukurpti kokį nors kitą planą. Galbūt įmanoma susimeistrauti kokius neštuvus ant pašliūžų — tokius, kuriuos asilas patemptų, jeigu tik sniego nebūtų pernelyg gilu. O gal abu vaikus įmanoma pasodinti ant asilo, o visus būtiniausius daiktus supakuoti į ryšulius ir temptis ant pečių?
Galų gale ji užmigo, bet beveik tuoj pat ją vėl pažadino — ar bent jau jai taip pasirodė. Buvo dar visai tamsu, o šalia jos pasilenkęs stovėjo tėvas Rošas. Blėstančių žarijų atšvaitai nušvietė jo veidą iš apačios, ir dabar jis atrodė lygiai taip pat kaip tada, miško laukymėje, kai ji palaikė jį galvažudžiu. Vis dar pusiaumiga, Kivrina ištiesė ranką ir delnu švelniai palietė jo skruostą.
— Ledi Katerina, — ištarė jis, ir ji kaipmat visai išsibudino.
Rozemundą! — tvykstelėjo pirma mintis; Kivrina staigiai atsisuko ir pažvelgė į mergaitę, bet ši ramiai miegojo, liesą ranką pasibrukusi po skruostu.
— Kas atsitiko? — šnipštelėjo Kivrina. — Susirgai pats?
Jis papurtė galvą. Prasižiojo, bet tuoj pat vėl užsičiaupė.
— Kas nors atvyko? — Kivrina pašoko ant kojų.
Jis dar kartą papurtė galvą.
Negali būti, kad vėl kas nors susirgo, pagalvojo Kivrina. Nebeliko kam susirgti. Ji dirstelėjo į antklodžių krūvelę prie durų — ten miegodavo prievaizdas. Tačiau dabar jo ten nebuvo.
— Susirgo prievaizdas?
— Mirė prievaizdo sūnus, — pasakė Rošas kažkokiu keistu, tarytum prismaugtu balsu; Kivrina tik dabar pastebėjo, kad Lefriko irgi nebėra. — Kaip tik ėjau į bažnyčią sukalbėti rytinių poterių… — Rošo balsas nutrūko. — Eime su manim, — staiga pasakė jis ir išėjo laukan.
Kivrina užsimetė ant pečių nubrizgusią antklodę ir išskubėjo paskui jį į kiemą.